„Būtų didelė garbė, jei kas mane kuršiu pavadintų“

RAIMONDA RAVAITYTĖ-MEYER

Prieš daugiau nei keturiasdešimt metų likimas į Kuršių neriją atviliojo dailininką žemaitį Eduardą Jonušą, gimusį 1932 m. Pikelių kaime (Mažeikių r.), ir paties prisiimtais įsipareigojimais tarsi prikaustė prie šios smėlio žemės, kad prikeltų gyvenimui paniekintą ir sutryptą kuršininkų kultūros palikimą. E. Jonušas Neringai grąžino krikštus ir vėtrunges, pagarbą Martynui Liudvikui Rėzai ir Georgui Davidui Kuwertui, kurėną… Neįgyvendinta liko tik svajonė įrengti kurėnų dirbtuves. 2002 m. iš prezidento Valdo Adamkaus rankų jis priėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių – apdovanojimas įteiktas kaip Kuršių nerijos paveldo puoselėtojui. Po poros metų Neringos taryba suteikė Neringos garbės piliečio vardą, o 2009 m. jis tapo pirmuoju Neringoje įsteigtos M. L. Rėzos kultūros ir meno premijos laureatu. Balandžio 23 d. garbingam kultūros paveldo darbininkui E. Jonušui sukaks 80 metų.

Išsinešė kuršio skausmą

E. Jonušas į Kuršių neriją gyventi ir kurti atvyko subrendęs, kaip žmonės sako, pačiame stiprume, arti keturiasdešimties, po didžiųjų gyvenimo golgotų – Sibiro tremties, kuri meniškos prigimties jaunuolio sieloje visam gyvenimui įspaudė žymę: esi „liaudies priešas“, „zekelis“, nepageidaujamas ir pavojingas. Dešimtmetį po tremties E. Jonušas neturėjo teisės įžengti į smėlio kraštą, nes šį pasienio ruožą akylai saugojo tarybinė milicija ir saugumas. O Kuršių nerija jį traukė tarsi pažadėtoji žemė, kurios ilgesį širdyje nešiojosi nuo tada, kai pirmą kartą pamatė didįjį stebuklą – kopas. Jose vartėsi ir klaidžiojo apsvaigęs iš laimės. Tikriausiai septyniolikmetį paauglį į Nidą atvežė žuvies pirkti vykę bendradarbiai iš Klaipėdos statybos valdybos. Tąkart įvyko ir dar vienas stebuklas – jaunasis Eduardas pirmą kartą išvydo keistą burinį laivą, juodą kaip derva, degutuotą, su didžiule kadaruojančia bure. Tai buvo kurėnas, kurio vaizdas ilgam įstrigo širdin. Kaip ir laive regėtas senas žvejys, jo liūdnas žalių akių žvilgsnis ir atsakymas į klausimą: „Kaip gyveni, tėvuk?“ – „Bliogai.“ „Išsinešiau man nesuprantamą kuršio skausmą“, – prisiminęs tolimas dienas dienoraštyje užrašė menininkas.

Pažintis su Mikeliu Engelinu

Tą patį „bliogai“ E. Jonušas išgirdo ir po daugelio metų, jau grįžęs iš Sibiro, kai slapta su sklandytojais antrą kartą pateko į Nidą (jie plaukė mariomis, todėl dokumentų niekas netikrino). E. Jonušas labai norėjo sutikti anuomet matytą žvejį, jau žinojo, ką jam pasakys. Pasuko į kapines pažiūrėti medinių paminklėlių ir nustėro – viskas išdaužyta, išvartyta… Ne ką geriau atrodė bažnytėlė ant kalno – išplėšta ir išniekinta. „Štai tau ir atsakymas į tą „bliogai“, – pamanė.

Miestelyje E. Jonušas sutiko seną žvejį su pypke dantyse, jo pašonėje straksėjo varna. Krūptelėjo išvydęs lyg jau anksčiau matytas žalias akis. „Kaip gyvenasi, tėvuk?“ – paklausė ir išgirdo tą patį atsakymą: „Bliogai.“ Sutiktasis buvo Nidos senbuvis Mikelis Engelinas, vėliau su juo E. Jonušas susidraugavo. Senolis išpasakojo viską – kas išniekino kapines ir bažnyčią, minėjo valdžios žmonių, užsimojusių Neringoje sukurti „šviesų rytojų“ be praeities, pavardes. M. Engelinas papasakojo, kur dingo senieji laivai. Juos nuskandino į Vakarus besitraukiantys vietiniai gyventojai, tikėdamiesi, kad vieną dieną sugrįš, išsitrauks laivus ir galės žvejoti. Ar tik ne tada sau ir toms priekaištingai žvelgiančioms žalioms akims E. Jonušas prisiekė – atkursiu kapines ir pastatysiu kurėną.

Apiplaukė Kuršių marias

Lemtinga E. Jonušo gyvenime buvo pažintis su muziejininku iš Dievo malonės Jonu Putriumi, kuris anuomet dirbo Klaipėdos kraštotyros muziejuje (jo tėvai gyveno Nidoje). Jis menininką ragino atkurti krikštus ir vėtrunges, turėjo krikštų originalų. Paskatintas J. Putriaus, E. Jonušas po kruopelytę ėmė rinkti žinias apie išnykusius krikštus. Nuvažiavo į Kauną pas etnografą, muziejininką Klemensą Čerbulėną, kuris prieškariu „Naujojoje Romuvoje“ buvo paskelbęs straipsnį „Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai“. Šiaulietis grafikas Gerardas Bagdonavičius E. Jonušui padovanojo ekslibrisų kolekciją, kurioje buvo daug Nidoje prieš karą jo pieštų krikštų.

Ieškodamas krikštų pavyzdžių, E. Jonušas naršė Klaipėdos, Šilutės, Vilniaus ir Kauno muziejų archyvus, buvo nuvykęs į Liepoją, nes latviai kuršių paveldą laikė savu ir Kuršių nerijoje buvo surengę ne vieną ekspediciją.

Atsivėrė tuo metu prieinami šaltiniai – Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, Adomo Brako piešiniai, Vydūno, Jono Basanavičiaus, Pauliaus Galaunės, Viliaus Kalvaičio, Pavelo Kušnerio-Knyševo, Marijos Gimbutienės, Richardo Dethlefseno knygos ir straipsniai. Kai ką slapta padariusi kopijas būsimam vyrui iš Vilniaus atveždavo tuo metu Kultūros ministerijoje dirbusi Vitalija Jonaitytė. Kiek vėliau kartu su ja E. Jonušas nuvyko pas žymų prieškario fotografą Balį Buračą.

Gumine pripučiama valtimi E. Jonušas vienas leidosi į ekspediciją – apiplaukė Kuršių marias, sustodamas kiekvienoje gyvenvietėje ir piešdamas visa, kas dar buvo išlikę: senųjų sodybų ir namų puošybos elementus – lėkius, langines, raižinius, vėtrunges. Surasti medinių krikštų nebepavyko. Vienintelį akmeninį krikštą aptiko Karaliaučiaus srityje, netoli Gilijos kaimo. Turėdamas muziejininko gyslelę, E. Jonušas viską kruopščiai užrašinėjo, jo sukaupti neįkainojami archyvai iki šiol niekur nepanaudoti.

Kapinių valdžiai nereikėjo

Pasak Vitalijos Jonušienės, kai 1971 m. juodu apsigyveno Nidoje, senųjų kapinių atkūrimo projektas jau buvo parengtas. „Kauburėliai matėsi aiškiai, dėl palaidojimų vietų abejonių nekilo“, – pasakojo E. Jonušas. Nubraižęs kapinių planą, jis pasikvietė jau sunkiai vaikščiojantį nidiškį M. Engeliną, šis lazdele rodė, kur kas buvo palaidotas, abu nustatinėjo, kur koks krikštas turįs stovėti, atkūrinėjo užrašus. Šį bei tą apie palaidojimus papasakojo ir Purvynės kaime gyvenusios senbuvės iš Rademacherių giminės.

Sunkiausia buvo, anot E. Jonušo, pramušti projektą. „Man šiurpas perbėga per kūną, kai prisimenu, kaip buvau išvytas iš vykdomojo komiteto“, – pasakojo menininkas. „Atstok tu su savo sušiktom kapinėm. Mes krantines turime statyti“, – iki šiol jo atmintyje skamba įtakingo valdininko žodžiai. Kapinių projektą išgelbėjo anuometinis kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis, pramintas „mažųjų“ globėju ir užtarėju. Gūdžiais sovietiniais metais jis suprato, kaip svarbu gaivinti senąją kultūrą. Jo pažintys lėmė, kad E. Jonušas Paminklų konservavimo institute buvo įdarbintas architektu ir į Nidą atkurti etnografinių kapinių atvyko kaip projekto autorius. Atvykėlį „pasitiko“ vykdomojo komiteto pirmininkas Aloyzas Puslys – iškišęs galvą pro orlaidę (vykdomasis buvo dabartinėje meno mokykloje), jis piktai šūktelėjo: „Tai prisiskundei?“ – „Ne, tik paprašiau“, – atsakė E. Jonušas. Teko „nenaudėliui“ Nidoje po Taikos g. 14 namu skirti dirbtuvę – rūsį, kuriame anksčiau buvo katilinė. Ten menininkas dirbo ir gyveno, ten buvo jo šeimos namai.

M. Gimbutienės įvertinimas

Senosiose kapinėse E. Jonušas buvo aptikęs keletą autentiškų medinių kryžių, į juos žiūrėdamas stengėsi išgauti natūralią pilkšvą spalvą, kuria padengti naujieji krikštai atrodytų kaip seni. Projekte vartus, tvoras, naujai pagamintas medines dalis buvo nurodęs „nubeicuoti, imituojant seną medį, ir impregnuoti“. Krikštų storį ir mastelį kapinių atkūrėjas nustatė pagal originalius krikštus, rastus pas muziejininką J. Putrių.

E. Jonušui buvo žinoma, kad Mažosios Lietuvos kapinėse būta spalvotų krikštų, matė juos pavaizduotus A. Brako piešiniuose. Ir dabar jis mėgsta kartoti dailininko Antano Gudaičio žodžius: „Į kapines eidavo kaip į gėlių darželį.“ Tačiau pats nesiryžo krikštų dažyti. „Negalėjau daryti „ant durniaus“, todėl palikau krikštus natūralius“, – sakė dailininkas ir tvirtino, kad atkurti gali tik tada, kai šimtu nuošimčių žinai, kaip tai galėjo būti. Pasikliauti vienu dailininko piešiniu – nepakankamas argumentas. Atkūręs per šimtą krikštų pavyzdžių, tik vieną krikštelį jis buvo nudažęs pilkšvai mėlyna spalva (buvo su judančiu paukšteliu), tačiau tas labai greitai dingo iš krikštų ekspozicijos.

Ant kapų E. Jonušas statė tik tuos krikštus, kuriuos atkūrė iš nuotraukų, piešinių ir kurie buvo arba galėjo būti Nidoje. Kitus sukėlė į kapinių pakraštį, į vadinamąją krikštų ekspoziciją, kurioje norėjo parodyti Mažosios Lietuvos krikštų raidą – nuo primityviausių iki sudėtingų, su krikščioniškais elementais susietų formų, aptinkamų anapus Kuršių marių, Gilijoje ir kituose tolimesniuose kaimuose.

V. Jonušienės žodžiais, prie kapinių projekto Eduardas dirbo pasiaukojamai, kiekvienas sprendimas buvo giliai suvoktas ir išgyventas, gal dėl to atkurtos kapinės neatrodė naujos, žmonių jos buvo priimtos iš karto. Ilgainiui imta manyti, kad krikštai esą originalūs. „Aš tik šitaip įsivaizdavau senąsias Nidos kapines“, – šie pasaulyje garsios archeologijos ir antropologijos profesorės M. Gimbutienės žodžiai, pasakyti apsilankius etnografinėse kapinėse, E. Jonušui buvo didžiausias darbo įvertinimas.

Kitą „įvertinimą“ jis jau buvo pelnęs kur kas anksčiau. Kartą netoli prie krikštų ekspozicijos, patvoryje, menininkas bandė užkasti jam atneštą kareivėlio kaukolę su šalmu, tačiau kastuvu atsitrenkė į kažką kietą. Kruopščiai nukasęs smėlį nuščiuvo – tai buvo originalus krikštas, vienintelis toks išlikęs iki šių dienų (saugomas menininko name-dirbtuvėje). Taip E. Jonušui buvo „atsidėkota“ už pastangas.

G. D. Kuwerto kapas

„Kokios gilios kuršio šaknys, kaip jis su ta žeme suaugęs ir kaip ją mylėti moka, ir kokie mes esam svetimi šiame smėlėtam žemės lopinėly“, – skaudančia širdimi dienoraštyje rašė E. Jonušas, kiekvienu savo darbu lyg norėdamas išpirkti tėvynainių kaltę už išdraskytas kuršininkų šaknis.

Į Kuršių neriją po karo atvykę naujakuriai pirmojo Nidos apylinkių želdintojo G. D. Kuwerto paminklą sudaužė ir už tris rublius atidavė į metalo laužą. E. Jonušas ėmėsi atkurti paminklą. Projektą sukūrė remdamasis išlikusiomis nuotraukomis. Miškininkai turėjo išsaugoję originalią paminklo užrašo lentelę, jie padėjo sutvarkyti kapus, aptvėrė juos tvora. „Senasis paminklas buvo juvelyriškai išlietas Karaliaučiuje, o naujasis – Leningrade – labai grubiai“, – apgailestavo E. Jonušas, pats anuomet vykęs į Leningrado metalo liejyklą.

Po Nidos kapinių restauracijos E. Jonušas gavo kapinių sargo „tarnybą“, todėl jas akylai prižiūrėjo. Buvo išsipjovęs daug krikštų formų, reikalui esant, juos keisdavo (kai kurie senieji E. Jonušo padaryti krikštai dabar puošia Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios sienas).

Pirmuoju gyvenimo Nidoje laikotarpiu E. Jonušas inventorizavo Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės kapines, pastarosiose išgelbėjo senąsias metalines kapų tvoras, kurių sovietmečiu niekas nevertino. Rūpinosi kapinių atkūrimu Karaliaučiaus srityje – Rasytėje ir Pilkopiuose. Ten senuosius nerijos gyventojus pavyko pagerbti atminimo paminklais, kuriuos pagal E. Jonušo projektus nukaldino Vytautas Jarutis.

Vėtrungių albumas

Rinkdamas istorinę medžiagą apie krikštus, E. Jonušas domėjosi ir vėtrungėmis. Radęs originalią vėtrungę kruopščiai perpiešdavo. Taip per keletą metų sukaupė keturiasdešimties vėtrungių kolekciją. Jos pagrindu 1975 m. buvo parengęs albumą „Nerijos vėtrungės“, jį apipavidalino anuomet „Minties“ leidykloje meniniu redaktoriumi dirbęs grafikas Rimantas Dichavičius. Leidinio maketas jau buvo parengtas, leidyklos anotacija skelbė apie naująjį vėtrungių albumo pasirodymą, autoriai gavo honorarus, tačiau knyga nebuvo išleista. Sovietiniais metais leidybą kontroliavęs Glavlitas uždėjo leteną – tikrintojai vėtrungėse įžiūrėjo bažnytėles, kryžių ženklus, reikalavo juos pašalinti. Kadangi autoriai to daryti nesutiko, albumas buvo pasmerktas. Jis pateko į Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraštyną ir buvo (ir yra) prieinamas akademinei visuomenei. Išleisti albumą vėliau niekas nebesiėmė… „Kai rinkau vėtrunges, tai įsivaizdavau, kad jos bus ant kurėnų stiebų, o ne ant stulpų“, – apie anų dienų viziją ir šių dienų realybę kalbėjo menininkas.

KGB šmėkla dailininką lydėjo daug metų. E. Jonušas sakė visada turėjęs savo angelą sargą – agentą, kuris apsimetęs draugu sekė kiekvieną žingsnį… Jo rūsyje ir bute buvo atliktos kratos. Visi Nidoje žinojo, kad E. Jonušas yra „kontra“.

Neringos vartai

Kuršių nerijos ir Mažosios Lietuvos praeitis E. Jonušui buvo neišsenkama tema. Vieną po kito dailininkas nutapė žymiausių šios žemės asmenybių portretus – Martyno Jankaus, Vydūno, A. Brako, Eduardo Gizevijaus, M. L. Rėzos, Ievos Simonaitytės. Pirmosiose E. Jonušo pastelėse dominavo etnografinė tema – lėkiai, krikštai, vėtrungės, kurėnai nerijos kraštovaizdžiuose.

Būdamas aistringas muziejininkas ir kraštotyrininkas, jis nepraeidavo pro jokį seną daiktą. Klaipėdos ir Neringos muziejams yra padovanojęs daug vertingų eksponatų. Įteikiant M. L. Rėzos premiją E. Jonušui, Jūrų muziejaus įkūrėjas ir ilgametis vadovas Aloyzas Každailis pasakė: „Tu esi didesnis muziejininkas už daugelį muziejininkų.“

Pirmojo medžio darbo užsakymą  E. Jonušas gavo visiškai atsitiktinai. Iš Klaipėdos atvykusi architektų komisija turėjo „palaiminti“ būsimą įvažiavimo į Neringos teritoriją simbolį. Neringos valdininkai buvo išsirinkę betonines bures. Pamatę E. Jonušo medinių burių maketą, derintojai Neringos vyriausiajam architektui patapšnojo per petį: „Žiūrėk, Algeli, kokius vartus reikia statyti.“

1972 m. E. Jonušas ties Neringos ir Klaipėdos riba pastatė medinę skulptūrą „Vartai į Neringą“ – tris bures su vėtrungėmis, taip išreikšdamas viltį, kad kada nors mariose vėl plaukios kuršių žvejų burvaltės. Dirbo be jokios technikos, turėdamas vienintelį kirvį.

Darbas su medžiu įkvėpė tvirto būdo žemaitį: po antrosios skulptūros „Keturi vėjai“ E. Jonušas be užsakymo ėmėsi kito didelio sumanymo – skulptūros artėjančiam M. L. Rėzos 200 metų jubiliejui. Ant darbo stalo gulėjo du įkvėpimo šaltiniai – Albino Jovaišo monografija „Liudvikas Rėza“ ir M. L. Rėzos parengtas dainynas.

1975 m. vasarą skulptūra buvo baigta. Nors ją M. L. Rėzos jubiliejui ketinta pastatyti kitų metų sausį, „procesą“ paskubino daug E. Jonušui talkinę miškininkai, kurie skulptūrą panoro statyti iš karto, taip „įamžindami“ iš posto verčiamą tų laikų Neringos vykdomojo komiteto pirmininką A. Puslį. E. Jonušas tam nesipriešino, nors anas sovietinis funkcionierius buvo didžiausias jo priešininkas.

„O dabar ką matai?“

Daug ginčų buvo kilę dėl skulptūros vietos. Septynių metrų aukščio paminklą norėta statyti prie pat pagrindinio Neringos kelio, kad jį matytų visi pravažiuojantys. E. Jonušas buvo įtūžęs, grasino iš viso nestatyti, jei jam neleisią parinkti kitos vietos. Galiausiai jo rūpesčiu skulptūra atsistojo į tą vietą, iš kurios geriausiai matėsi užpustytas Karvaičių kaimas – M. L. Rėzos gimtinė, esanti netoli Pervalkos.

Pastatyti pastatė, o atidengti negalėjo – projektui trūko būtino parašo. E. Jonušas pasiėmė butelį geriausio romo ir taksi iš Klaipėdos važiavo į Vilnių atsivežti Kultūros ministerijos pareigūno. Pakeliui į Nidą šis ant užpakalinės sėdynės sėdėjo įsitempęs, nieko nekalbėjo ir negėrė nė lašo. Atsipalaidavo tik tada, kai pamatė paminklą: pasirašė ir mirtinai nusitašė. Miškininkai iškėlė didžiulį balių.

E. Jonušas mena ir kitą istoriją – kelionę pas sovietinį kultūros ministrą Lionginą Šepetį derinti M. L. Rėzos jubiliejinio medalio projekto. L. Šepečiui užkliuvo skulptūroje iškaltos M. L. Rėzos eilėraščio apie užpustytą kaimą eilutės, kuriose kalbama apie naikinimo ranką ir retoriškai klausiama: „O dabar ką matai?“ Įžvelgta per daug aliuzijų į sovietinę tikrovę. Vėliau pas menininką apsilankę saugumiečiai reikalavo minėtas eilėraščio eilutes skulptūroje panaikinti. Tada kantrybės netekęs skulptorius vienam iš „svečių“ padavė kirvį ir pasakė: „Ištašykite, aš to tikrai nedarysiu.“ E. Jonušas prisiminė, kad užrašą išgelbėjo fotografas ir žurnalistas Bernardas Aleknavičius, kuris pirmasis suskubo informuoti „Tarybinės Klaipėdos“ skaitytojus apie užbaigtą M. L. Rėzos skulptūrą ir išspausdino informaciją su nuotrauka, kurioje aiškiai matėsi eilėraščio tekstas. Bet koks keitimas žmonėms būtų kritęs į akis. Abejones dėl netinkamo užrašo galutinai išsklaidė profesorius Vytautas Gudelis, paminklo atidengimo dieną pasakęs įsimintiną kalbą. „O dabar ką matai? – M. L. Rėzos žodžiais klausė kalbėtojas ir pats atsakė: – Vien socialistinį rojų.“

Po kurio laiko M. L. Rėzos skulptūra specialistų buvo įvertinta kaip vienas iškiliausių E. Jonušo medžio darbų, nors iš pradžių viskas klostėsi priešingai. Pasigirdo daug nepritariančių balsų: ar M. L. Rėza pavaizduotas teisingai, ar E. Jonušas turi teisę kurti portretines skulptūras. Emocijos nurimo tik tada, kai iškili M. L. Rėzos skulptūra atsistojo tarp pušaičių, ją gerai įvertino Kultūros ministerijos darbuotojai, o prof. V. Gudelis viešai pasakė: „Eduardai, tu įgyvendinai mano ilgametę svajonę. Tokį ir tik tokį Liudviką Rėzą aš įsivaizdavau visą gyvenimą nuo tos dienos, kai pradėjau pažinti Kuršių neriją.“ Su E. Jonušo „lietuviškuoju“ M. L. Rėza išaugo kelios žmonių kartos. Prireikė daugelio metų, naujų istorijos tyrinėjimų, kol pradėjome atrasti kitą – mums visiškai nepažįstamą – Prūsų Lietuvos M. L. Rėzą. Jo bareljefas (autorius – skulptorius Arūnas Sakalauskas) Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo pastatytas Juodkrantėje.

Didžioji svajonė – kurėnas

Sukūręs M. L. Rėzos skulptūrą, E. Jonušas užbaigė pirmąjį kūrybos etapą Neringoje. Tuo metu keitėsi valdžia – naujuoju Neringos vykdomojo komiteto pirmininku tapo Juozapas Stankus, kuris, E. Jonušo žodžiais, pralaužė jam kelius į kūrybą. Vienas po kito pasipylė užsakymai, E. Jonušas su šeima išsikraustė iš rūsio, gavo butą, dirbtuvę, paskyrą automobiliui. „Pakilau lyg iš kapo“, – tuometinę būseną dienoraštyje apibūdino menininkas.

Jis ir toliau liko ištikimas Kuršių nerijos temai – vykdomojo komiteto mūrą „sušildė“ medžio pano „Darbas“, Raganų kalno kompleksą papuošė įvadine skulptūra „Ragana“, ant naujojo pašto pastato atsirado kaltinis bareljefas „Pašto karieta“, „Dobilo“ poilsio namuose – keturių dalių pano „Gamta ir žmogus“, be to, daugelio naujų pastatų interjerus pagyvino paveikslais, vaizduojančiais Neringą.

Liko vienintelis neįvykdytas priesakas – pastatyti kurėną. „Kurėnas buvo viena didžiausių mano svajonių. Rimčiausiai apie jį mąsčiau, kai buvau atkutęs, kai pajutau po kojom žemę – ir moraliai, ir fiziškai jaučiausi žmogumi“, – prisiminimų knygoje rašo E. Jonušas. Iš pradžių ryškią kurėno statybos viziją E. Jonušas regėjo sapne, tai padrąsino jį eiti ir valdžios prašyti pinigų. O valdžia pažadėjo remti. Idėją palaikė ir naujai susikūręs „Budžio“ klubas. Buvo tam tinkamas laikas – pertvarka.

Iš Vakarų atvyko pirmieji „nostalgijos turistai“, o su jais – senasis nidiškis laivų statytojas Kurtas Sakutis. Jį sujaudino E. Jonušo idėja atstatyti kurėną. K. Sakutis iki smulkmenų išpasakojo, kaip buvo statomi senieji laivai, o E. Jonušas viską įrašinėjo į diktofoną. Senasis kuršis pažadėjo atvykti dar kartą ir tapti statybos darbų vadovu, tačiau nebuvo lemta – sunkiai susirgo jo žmona.

Iš Vokietijos Brėmerhafeno muziejaus E. Jonušas gavo originalius 1875 m. kurėno planus, pagal juos ryžosi statyti senąjį laivą. Skulptoriaus dešinioji ranka buvo klaipėdietis inžinierius Henrikas Mališauskas, be jo kurėnas nebūtų buvęs pastatytas. Talkino ir kiti medžio meistrai. Laivo statyba truko dvejus metus, ją trikdė ne tik nuolatinis pinigų stygius (E. Jonušas žiemą tapė paveikslus ir juos pardavinėjo), bet ir dailininką užklupusi liga – prireikė širdies operacijos.

„Eduardas persitempė, dirbo dieną naktį, vienu metu statė ir laivą, ir dirbtuvę, dažnai vienas tampydavo didžiulius ąžuolus, – prisiminė V. Jonušienė. – Mano tėvas ir profesorius Giedrius Uždavinys jį ne kartą buvo perspėję: „Eduardai, sugadinsi širdį.“ Bet ar tu užsispyrusiam žemaičiui ką gali pasakyti?“

1993 m. kurėnas „Kuršis“ pirmą kartą virš marių išskleidė bures. „Tai buvo išsipildžiusi trisdešimties metų svajonė, kaip sakoma, mano gulbės giesmė“, – viename interviu prisipažino E. Jonušas.

Rūpestis dėl Neringos ateities

Dirbtuvės-namo kieme E. Jonušas svajojo įkurti kurėnų dirbtuves, kad į Neringą atvykę žmonės galėtų stebėti senųjų laivų statybos procesą. Turėjo viltį, kad jo sumanymus tęs sūnus Jovas, tačiau pastarojo gyvenimas pasisuko kita vaga – gavęs žaliąją kortą jaunuolis išvyko užsidirbti į Ameriką, ten gyvena iki šiol. Tėvui tai buvo didelis smūgis.

Dar vienam gyvenimo iššūkiui – kurėnų dirbtuvėms – E. Jonušas nebeturėjo jėgų, todėl svajonę užspaudė savyje ir paniro į tapybą. Paskatintas Ewaldo Heino, mecenato iš Vokietijos, su juo kartu parašė knygą „Cymbala“, spaudai parengė dienoraščių ir prisiminimų knygą.

E. Jonušas jautriai išgyveno naująjį Neringos urbanizavimo etapą: ant Parnidžio kopos iškilo akmeninis Saulės laikrodis, pradėtas statyti Nidos oro uostas, Vyriausybės lygiu imta kalbėti apie būtinybę į Kuršių neriją nutiesti tiltą, naujoji architektūra vis labiau išsižadėjo vietos tradicijos. „Keista, kad šiame dieviškame gamtos kampely mes betonėjam, plastmasėjam“, – rašė E. Jonušas. Jo širdgėla dėl Neringos ateities buvo išreikšta paveikslais „Saulės laikrodis“, „Via Baltija“, „Rūpintojėlis“.

Žurnalistų paklaustas apie permainas Neringoje, dailininkas, kaip visada, kalbėjo tiesiai, o kartą naująją Neringą palygino su išsipusčiusia, išsipudravusia kekše – ir vėl užsitraukė valdžios nemalonę. „Jaučiuosi taip, tarsi niekur aš nespėju ir esu bejėgis, tarp didžiulių mūrų paklydęs briedis“, – su personažu prisiminimų knygoje susitapatinęs kalbėjo E. Jonušas, ir vėl numylėtoje Neringoje pasijutęs „atgyvena, kliūtimi pažangai, modernizmui, ėjimui į Europą“.

Viename dokumentiniame filme E. Jonušas sakė: „Aš norėčiau, kad Neringa išliktų tokia, kokia ji yra.“ O dienoraštyje užrašė: „Man būtų didelė garbė, jei kas mane kuršiu pavadintų ir leistų greta kuršių prigulti Anapilin išėjus.“