Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lėjos (ir be kelių kapeikų 4000 km autostopu) (6)

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Išbyrėję dantys

Keisti žmonės, erzinančios mintys ir neaiškūs miestai. Gyvenimo druska, verčianti čepsėti, kol patampa šleikščiai per sūru. Kas nuo to sūrymo sunegaluoja pirmiau – mintys ar organizmas, neaišku. Pernelyg sujungtos šios dvi esybės, kad, pervargus kūnui, mintims nekiltų noras visų pasiųsti. Man patinka socialiai ne itin pritampantys žmonės, turintys pakankamai nesveikumo galvoje, kad negalėtų jo nuslėpti net atitinkamoje situacijoje. Dar man patinka tie, kurie atsisako dvipusiškumo ir leidžia sau laisvai klajoti po intelektualius sapnus. Miestai išbyrėjusiais dantimis, kuriuose socialios erdvės randasi ne iš valdžios noro ar bent menkiausiai organizuotų judėjimų, bet tiesiog išauga iš plyno lauko, prasikala kaip dykumos žolės pro druskingą dirvožemį, jokio kito kelio surasti ir išsikasti sultingą šaknį, kaip tik netyčiomis kluptelti ant aštrių kardelių.

Bet šiandien man vis dar bloga ir baisu, ir aš nenoriu nei būti Kišiniove, nei klausyti dar vieno nuo uždaros autentikos išprotėjusio pietryčių europiečio sudėtingai nesudėtingos gyvenimo filosofijos. Kai norisi verkti arba vemti, geriausia vieta – normalus europietiškas didmiestis ir normalus baras, kuriame gausi nei per pigų, nei per brangų bokalą alaus ir švelniai pažįstamos muzikos ausims. Norisi paprastumo, todėl atsisakau vaikštinėti po miestą, kuris žymus savo nežymumu: parlamentas, taip, triumfo arka, taip, universitetas, taip, visi apsupti penkių juostų triukšmu ir smogu ir – ir viskas. Einu pas naują pažįstamą amerikietį Billą, jis protingas ir paprastas, pabėgęs nuo buhalterinio darbo į Moldovą dėsto mikrokreditų teorijas vietiniame universitete. Valgysime makaronus, gersime vyną ir, duok Dieve, lengvumas išvaduos mintis iš baimės, o kūną – iš skausmo. Nuotykiams ir tikram gyvenimui paliksiu balso pašto žinutę, kad paskambintų rytoj ar po poros dienų.

Bepigu tiems amerikiečiams: štai Billas yra trimis ketvirčiais airis ir ketvirčiu kinas. O kai klausiu, ar moldavai yra rumunai, sako, kad rumunai, tik labiau paveikti rusų. Gyventų jie, gyventume mes naujajame pasaulyje, kur istorijos našta tokia lengva, kur ten našta, tiesiog vėjas į nugarą, ir nereikėtų rinktis. Galėčiau sakyti, kad esu trimis ketvirčiais lenkas, o moldavas galėtų sakyti, kad jis trimis ketvirčiais rumunas, aštuntadaliu bulgaras, šešioliktadaliu rusas ir dar biškį ukrainietis. Niekas netampytų mūsų už pakarpų, nerėktų į ausį: „O tu?! Kas tu toks? Su mumis ar prieš mus?“ Niekas neklaustų, kam priklauso – lyg miestas galėtų kam nors priklausyti – vilniūs, tiraspoliai ir klužai. Tas nežinojimas ir lengva ranka žarstomos istorijos kopos: ar tai išsigimimas, kaip kad mums į galvas kaip reikalas įkalta per „pilietinės visuomenės“ pamokas mokykloje, ar tiesiog normalus būdas gyventi? Kaip tai susiję su ekonominiu-militaristiniu lengvumu, kuriuo nori pasaulį kapoti dabartinės JAV, klausiu aš virš stiklinės raudonojo vyno.

Dabar abu esame nelogiškoje civilizacijoje. Kodėl negalima pirmadieniais prekiauti Kišiniovo turguose? Na, reikia nors vieną dieną savaitėje ilsėtis, o savaitgaliai prekeiviams – tikras išganymas. Taip taria logika, bet moldavai turi savo versiją: pirmadieniais tvarkyti piniginius reikalus – blogas ženklas. Name, kuriame gyvena Billas, yra didžiulė seklyčia, casa mare („šaltasis kambarys“), su dideliu stalu ir gausybe šeimos nuotraukų, saugoma vienintelės dukters vestuvėms. Vienintelė dukra jau treti metai gyvena Amerikoje, bet svetainės šventumo tai niekaip neveikia: joje nieko nevyksta. Yra keli būdai, kuriais gali būti daromi dalykai, ir, kad ir kaip būtų keista, vokiškasis nėra vienintelis. Gal ir efektyviausias, bet tikrai ne pats smagiausias.

Dyzeliu pakvipęs atvirumas

Apie septynias vakaro, gilus lapkritis, degalinė Rytų Rumunijos kalnuose. Aš laikau nupjautą plastikinio butelio kaklelį, kurį naudojame vietoj piltuvo. Sunkvežimio vairuotojas Ivanas iš kanistro pila dyzelį į baką ir garsiai keikiasi, o aš stengiuosi laikyti kuo tiesiau, bet šalti degalai per gličias rankas teka tiesiai ant žemės. Ivanas vos pakelia sunkų kanistrą ir keikiasi dar garsiau. Ir tas pusbrolis, kuris paprašė už jį nuvažiuoti į Klužą, ir tas debilas, kuris negalėjo sunkvežimy įtaisyti jungties tarp bakų, ir dabartinis mašinos savininkas, neturintis nei normalaus kanistro, nei normalaus piltuvo, nei siurblio, net normalios žarnos, – eina jie visi… Kanistras baigiasi, ir Ivanas eina prie antrojo bako, atsitupia ir ima siurbti dyzelį. Man vien į jį bežiūrint vemti norisi. Ivanas kosti, žagsi ir spjaudosi, ir atsikvėpęs dar garsiau keikiasi. „Kas čia per žarna, blet?! Aš tam sūkai sugrįžęs snukį išdaužysiu! – ir, kur kas draugiškiau, į mano pusę: – Na, dar vienas kanistras – ir viskas, eisim nusiprausti ir pajudėsim.“

Niekas taip nesuartina tranzuotojo ir fūristo, kaip bendras fizinis darbas žvarbiuose tamsiuose kalnuose. Psichosomatinį apendicitą aš palikau pas gerąjį amerikietį Billą, todėl neatsisakau pasiūlytų sumuštinių. Ivanas, Moldovos rusas-žydas-rumunas, pažada man parodyti patį kiečiausią kelią iš Kišiniovo į Klužą. Dardame, barškame, šokčiojame per duobes neapšviestais serpantinais. Man šiek tiek baisu, o Ivanas vėl keikiasi, tad savo nepasitenkinimą slepiame išsišnekėdami.

Puiki kombinacija: dyzelio perpylinėjimas, baisiausias įmanomas kelias sunkvežimiui, jaukumas kabinoje ir 13 drauge praleistų valandų mus suartino; žinojimas, kad tikriausiai daugiau niekuomet vienas kito nesutiksim, mums suteikia saugumo. Prieiname ir iki moterų, ir iki vaikų. „Su mylimąja labai norim vaiko, bet kaži ar beišeis – buvome jauni, prikvailiojome, pasidarėme porą valymų“, – išsilieja Ivanas. Su siaubu ir pasigėrėjimu suprantu, kad tai atviriausias tranzuotojo santykis nuo to vieno atsitiktinumo, kai Suomijoje buvau priimtas į vairuotojos lovą. Ne, šis – netgi atviresnis, ką jau ten girtas seksas prieš tokios bachūriškos šeimos paslapties garbę. Pistos būtybės tie šiuolaikiniai žmonės. Ne šnekuosi, o skoniuosi taip praėjusia diena, kaip nuo krūtinės nukritusiu akmeniu. Klužo šviesas pasitinkame šypsodami, surūkome po paskutinę cigaretę stovinčiame sunkvežimyje pusę trijų nakties, apsikeičiame adresais ir telefono numeriais. Pasirodo, Ivano namuose stovi „Snaigė“. „Sakė, kad kažkur iš Pribaltikos, bet aš galvojau – iš Latvijos.“

Stilingas atsainumas

Zoltanas – tikras Klužo vaikas. Visą gyvenimą praleidęs čia, angliškai vis dar šneka geriau nei rumuniškai. Vengriško paso neėmė: „Puikiai žinau, kas esu, popierius, kuris ne tik nepadėtų, bet ir trukdytų, man mažiausiai reikalingas.“ Smagūs tie žmonės ir miestai, kuriems nereikia nereikalingų popierių ir dirbtinių reveransų, kad burnoje paliktų savųjų dulkių skonį. Niekinome mažas porcijas ir tris šakutes šalia didelės lėkštės. Gali nors trombonu groti per virvutę šokinėdami, niekaip neprilygs sūriui ir alui studentiškoj virtuvėj mėtantis juokeliais iš „Autostopininko gido po galaktiką“ po rumuniškų serpantinų.

Klužas susipainiojęs tramvajų ir troleibusų laiduose, socrealizme ir studentų baruose, senamiestyje ir verslo centruose. Šlifuoju gatves, sėdu ant suoliukų skaityti Miłoszo, gaudau tą dvasią, kurią būtų galima ne tik aplankyti, bet ir joje paskendus gyventi. Vėl prisimenu, ką reiškia visiškai nesuprasti kalbos. Naujasis Rumunijos technopolis tiek pat rumuniškas ir vengriškas, kiek ir angliškas bei vokiškas. Be vokiečių šiuose regionuose niekaip neapsieisi, o štai vietiniai vengrai nesurinko reikiamos dalies balsų, kad galėtų savo kalbą vartoti valstybinėse įstaigose. Pritrūko vieno ar dviejų procentų.

Technopolis tinka Zoltanui, kurio gyvenimas primena ant grindų paskleistas dėlionės ir lego detales. Jis dirba IT problemų sprendėju didžiojoj korporacijoj, o tai reiškia atskirus kubiukus-kambariukus, nemokamą kavą, timesheetų pildymą ir – kas būdingiausia didžkorpų darbuotojams – nepaliaujamą ironišką ir sarkastišką, bet kartu kupiną pasididžiavimo kalbą apie savo darbą. Žinau, pats ten buvau: kai teisinimasis užsisklendžia viduje, o bendradarbių baliukai sūdytais riešutėliais ima po truputį nuodyti svajones, stilingas atsainumas lieka vienintelis išsigelbėjimas. Kai alga, patogumas ir saugumas peržengia asmeninę kartelę, atsainumas auga geometrine progresija, kol iš žmogaus nelieka nieko, tik tas atsainumas ir labiausiai privalomų pareigų vykdymas tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.

Klajojame po įvairiausius barus, kol Klužas plečiasi tiesiog akyse, rydamas paryžietiškus bokštelius ir vis labiau apaugdamas stikliniais dangoraižių taukais. Zoltanui čia vieta, o aš naudojuosi jo gerumu, taip pat atsainiai priimdamas alų, vyną ir atviravimą. Girtėjame ir drąsėjame, bet tos ribos į tikrai asmeninę erdvę, net ir jausdami simpatiją vienas kitam, niekaip neperžengsime. Madingų studentų baras – ant vyrų tualeto durų perbraukta žmogeliukų pora. Žmogeliukas su sijonu klūpo, žmogeliukas be sijono stovi – no blowjobs! Lygiai taip pat, kiek man vyno besiūlytų visą parą veikianti parduotuvė, kaip toli bevežtų troleibusai, kaip gražiai pietrytietiškai begultų Varšuvos bloko gatvės, jaučiu, kad neperžengsiu ir meilės slenksčio į Rumuniją ar kurį nors jos miestą.

Rūsyje groja poppankų grupė, bet tiek pop, kad nebelabai ir pankų, labai pritinka šiai Europos daliai. Stalo futbolo taisyklės kitokios nei Vilniuje, bet žaidėjai labai panašūs. Zoltano bendradarbės – guvios ir gražios, bet akyse matosi tie patys paberti beprasmybės ryžiai. Kai pagaliau persikraustome į mieliausią pasaulio erdvę, geriame alų ant apverstų nelakuotų durų ir renkame nuo jų riešutėlius. Ateina metas. „Tu jau tikriausiai supratai, kad kartą aš buvau vedęs?“ – klausia Zoltanas. Ko nepaspringstu. „Tuo metu man tai atrodė geras sprendimas, vėliau nebeatrodė, bet juk sprendimai ką nors reiškia tik tuomet, kai juos priimi“, – ir aš suprantu, kad vėl girdžiu tą patį nesiteisinantį pasiteisinimą, kurį girdėjau Rygoje. Šiek tiek filosofinės saviapgaulės sutvirtina alaus putas, lengviau nuplauti visų praėjusių nesėkmių kartėlius. Griūti, spjauti ir vėl keltis, ir Edisonas su savo šimtu būdų neišrasti lemputės, bet vėl – peržengiama tam tikra riba, ir plono apnašų sluoksnio jau niekad nebenuplausi, gali tik prislėpti makiažu.

Kelionė į miesto pakraščius darganotą, šaltą nemiegotos nakties rytą – be galo sunki. Norisi truputį atsiprašyti nuostabaus miesto, kad į jį teko žiūrėti taip atsainiai, vienišai ir miestietiškai. Bet jei taip, tuomet man reikėtų kolektyvinio visų superspecializuoto darbo vergų atsiprašymo – sustotume visi prie kubelių langų ir drėbteltume savo miestui daužydami krūtines: „Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa, kad tave išniekinau ekonomine gerove, sumaišyta su alkoholiniu nuovargiu.“ Vis dėlto jaučiu, kad šiame mieste turiu draugą. Kaip ir su didžiąja dalimi gerų draugų, mus suartino tebesitęsiančių ir praėjusių nelaimių nuojautos bei troškimai.