Žirkliarankės, arba Mažosios miesto kunigaikštystės

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

I.

– O visgi gražiai tu atrodai. Nesimato nei nemigos, nei nuovargio. Ką daro jaunystė, – taria mama ir dar prideda kažką apie dailų kirpimą.

Oi ne, mama, tai ne jaunystė. Tai Kirpėjos. Gal žinote kokį gerą grožio saloną? Gal parekomenduotumėte kirpėją? – kartais parašo ant savo sienos feisbuke kokia pažįstama. Oi, žinau, žinau! Klausykitės, aš jums papasakosiu.

Jas sutiksi šalia namų, kirpykloje pavadinimu „Kirpykla“ (vyrų moterų pensininkų kirpimas), kur groja „Russkoje radio“, o ant staliuko guli kelių mėnesio senumo „Žmonių“ numeriai. Užeinu, skambteli virš durų pakabintas varinis varpelis, linkteliu, prisėdu. Laukiu, kol jos baigs darbuotis ties nebyliomis figūromis, žiūrinčiomis tiesiai prieš save, lyg pozuotų portretams. Figūros pakyla, paduoda keliolika litų, žengia pro duris. Vienintelis garsas, kurį išgirstu, tai durų varpelis.

Dalia Juodakytė. Ateina. 2009

– Tai kaip kirpsimės? – klausia manęs Kirpėja, pasisodinusi į savo sostą ir apgaubusi mantija.

Visada susigūžiu nuo šito klausimo. Yra tokių dalykų, kurie mane priverčia pasijusti visai nemoterišką. Netgi turinčią kalbėjimo negalią. O jeigu jau sėdžiu soste, tai, sakytum, jaučiuosi kaip dvylikametis karalaitis, kurio patarėjai šokinėja aplinkui, berdami klausimus apie valstybės užsienio politiką. Ką aš turėčiau sakyti? Vienintelis šukuosenos pavadinimas, kurį žinau, yra karė. Bet aš visai nenoriu kirptis karė. Tai gal sakyti: „Bet kaip, tik ne karė“? O gal atsinešti žurnalą (arba griebti nuo staliuko artimiausią „Žmonių“ numerį), atsiversti ten kokią Katie Holmes, pabaksnoti ir iškilmingai, tvirtu balsu pareikšti: „Štai taip prašom.“ Bet visa tai man sukasi galvoje tik po to, kai turiu gerą valandėlę tylos ir susikaupimo ir prieš akis savo nuskriaustos mergaitės atvaizdą, nuo kurio vis stengiuosi tas akis nusukti. O kol kas numykiu:

– Norėčiau pasitrumpinti… Taip truputį virš pečių.

– Lygiai ar iškarpytai? – toliau kankina mane Kirpėja.

– Hmm… Nežinau… O kaip jums geriau atrodo? – aš visada pasitikiu Kirpėjų nuomone. Net jei jos pačios jau dešimt metų nešioja didžiulius cheminius kuodus ant galvos, tik spalvos skiriasi.

Kirpėja, surimtėjusi dėl užkrautos atsakomybės, ilgai ir atidžiai glosto, segioja ir čekši man plaukus.

– Toks ilgis bus gerai? – klausia, sušukavusi taip, kad nepermatoma plaukų užuolaida lyg tamsus šydas dengia man akis. Net graudu pasidaro iš bejėgiškumo, liūdnai mirkčioju ir mikčioju:

– Gggerai… bus. – Aš visada pasitikiu Kirpėjų nuomone.

Per tą pusvalandį, sėdint apgaubtai mantija, girdint tik „Russkoje radio“, žirklių čekšėjimą ir retkarčiais skambtelintį varpelį, man į galvą šauna visokių minčių. Tikras rašytojas (tokia mistinė mitologinė būtybė, apie kurią kartais pasigirsta kalbų, panašiai kaip kas nors vis užtinka sniego žmogaus pėdsakų arba nufotografuoja Loch Neso pabaisos uodegą), rodos, turėtų būti padirbėjęs kokį nors visai nefilologinį darbą. Kaipgi kitaip. Atrodo, jei tik sėdėsi iki išnaktų literatūros katedroje ir taisysi studentų kursinius arba naršysi bibliotekas rinkdamas medžiagą kokiam nors klasikui skirtai monografijai, tai ką tu ten sukursi. Aš visuomet pavydžiu spalvingų biografijų. Poetams, dirbusiems kūno kultūros mokytojais, lifto operatoriais, tolimųjų reisų vairuotojais ar virėjais kruiziniuose laivuose. Draugei, baigusiai klasikinę filologiją, o vėliau kėlusiai kvalifikaciją manikiūro kursuose. O jeigu taip padirbėčiau kirpėja ir lyg plaukų sruogeles rankiočiau žmonių istorijas. Būčiau kaip iš filmų – tos familiarios kirpėjos, puikiosios klausytojos, I am all ears, pas kurias ponios ateina pasiguosti, pasidžiaugti ir pasitarti. O jei jau apie filmus, tai galėčiau būti kaip Edvardas Žirkliarankis. Liūdnas, bet itin simpatiškas Johnny Deppo personažas. Aš apskritai labai norėčiau suvaidinti Timo Burtono filme. Net jeigu ir būčiau tik animacinė.

Kirpėja čekšteli paskutinę sruogelę, išsitraukia masyvų džiovintuvą ir ima purenti man plaukus. Pasižiūriu į atvaizdą veidrodyje – nuskriaustos mergaitės lūpų kampučiai net kilsteli aukštyn. O Kirpėja atsargiai teiraujasi, ar patinka. Štai ką reiškia užkrauti žmogui atsakomybę, iš karto pakyla darbo kokybė! – džiaugiasi kapitalistė manyje. Padėkoju, skambteliu varpeliu, ir, atrodo, užsitrenkia durys į Karalystę, kur Kirpėjos, liūdnosios žirkliarankės pažės, kiekvieną nebylią figūrą sodina į sostą, apgaubia mantija ir kaip Edvardas Žirkliarankis iš gyvatvorių – raugerškių, gudobelių ir tujų – kuria gulbes ir angelus iš žmonių. Ir atrodo, kad visa tai, likę man už nugaros, liaujasi egzistavę.

II.

Šalia namų, netoli kirpyklos, dar yra gėlių parduotuvė. Tiksliau, net kelios gėlių parduotuvės ir dar gėlių kioskelis. Jie spaudžiasi vienas per kitą stotelės, kurioje žmonės dažnai išlipa, link. Žinote, gi būna tokių stotelių, kuriose niekas nelipa, pavyzdžiui, Kalnų parko. O aš ir nesuprantu, ko ten lipti? Ten tik liūdna, tuščia, sienų ir kalvos įrėminta Tado Kosciuškos gatvė. Nebent tau reikia į 5-ąjį Vilniaus policijos komisariatą arba grįžti iš nakvynės namų „Sala“, arba nusprendei romantiškai užkopti ant Kalnų parko estrados, o gal pasivaikščioti paupiu, arba, tiesa, ten dar yra kažkurie Muzikos akademijos rūmai. Bet gana apie Kalnų parką, štai, pavyzdžiui, kitoje, Menų gimnazijos, stotelėje lipa visi. Todėl, suspaustai važiuojant sausakimšu troleibusu, balsas iš garsiakalbio, pranešantis, kad kita stotelė – Menų gimnazija, mane visada guodžia – vadinasi, nereikės mosikuotis alkūnėmis judant prie durų ar dar baisiau – jos neužsitrenks tau prieš nosį nespėjus išlipti. Aš net pajuntu malonumą būdama minios dalimi. Dabar tas balsas tapo dar sakralesnis: kita – Švento Petro ir Povilo bažnyčia. Atrodo, kad tie, kurie anksčiau mokėsi meno, nusprendė atsidėti religijai.

Netoliese yra ir Olandų gatvės laidojimo rūmai bei keletas konkurencinių firmų. Kartais atrodo, kad Menų gimnazijoje lipantys (tie, kurie nesimoko meno ir nesuka į bažnyčią) paprastai eina į laidotuves arba į jubiliejus. Keičiasi tik puokščių spalvos ir kompozicijos. Važiuojantiems Olandų žiedu išdidžiai moja kavinė „Sakwa“. Jie turi lenkišką meniu, svogūnų sriubos, o iš dengtos terasos kiekvieną šeštadienį po vidurnakčio skamba gyva arba nelabai muzika. Dažniausiai rusiška, bet sykį girdėjau, kaip grupė žmonių itališkai traukė „O sole mio“.

Vieną iš tų gėlių parduotuvių aš mėgstu beveik taip pat kaip kirpyklą pavadinimu „Kirpykla“. Rodos, ten gerokai brangiau nei, pavyzdžiui, kioskely, bet pirkti gėles kioskelyje visai kitoks jausmas. Geriausiu atveju gali įkišti galvą pro langelį ir sakyti: „Duokit man tris tas, ne, žemiau, aha, šitas.“ Ir viskas. Jokio malonumo. Jokio ritualo. O štai kai užeinu į savo mėgstamiausią parduotuvę, iš karto pasijuntu tarsi įžengusi į Eliziejaus laukus. Gėlės, šimtai gėlių, mane apsupa iš visų pusių, spraudžiasi artyn ir tik šypsos, tik mojuoja savo dailiais žiedais, tik kviečia jas išsirinkti. Aš net nespėju apsižiūrėti, viskas čia taip traukia akį, o iš tamsos, iš parduotuvės užkulisių, išnyra TA MOTERIS. Ji valdo gėles. Ji šypsosi ir visada žino, ko aš noriu, net kai aš pati nežinau. Man nereikia praverti burnos, ji jau vedasi mane gilyn į parduotuvės užkulisius.

– Užeikite, užeikite, – moja, paslaptingai šypsodamasi.

Ant kėdės atversta guli knyga „Alisa Stebuklų šalyje“.

– Šviežios gėlės čia, – prideda, praverdama šaldytuvą.

Tai jums ne kokia vargšė sušalusi gėlių mergaitė iš dvidešimto amžiaus pradžios klasikos, drebančiais pirštais pardavinėjanti gėles už dvidešimtį su. Šita moteris – tikra gėlių valdovė. Širdžių karalienė. Užsuku čia kokį kartą per mėnesį ir slapčia ja žaviuosi. Sykį kaip tik nugirdau telefono pokalbį – kalbėjosi apie naujus darbuotojus. Mano širdis nuslinko į kulnus, nes aš staiga supratau, kas yra mano svajonių darbas… Dabar tyliai nešiojuosi su savim šią mintį ir gūglinu floristikos kursus.

Kai kartą ji nusivedė mane į užkulisius, sušnibždėjau, kad noriu dvidešimt penkių gėlių.

– Supratau, – mirktelėjo sąmoksliškai ir atvėrė šaldytuvą. Skysto azoto garai debesėliais kilo į viršų, kol rinkausi, o Gėlių Pardavėja man šnibždėjo burtažodžius: Viola odorata, Gerbera integralis, Magnolia tibetica, Narcissus poeticus.

Tai pardavėja, kuri sako: „Hm, šitos man nepatinka, nesuprantu, kas joms, vandens nesiekia ar ką, gi iš to paties augintojo. Gal imam tada tik tris geltonas?“ Ne imkite, imk, bet imam. Veiksmažodžių vartojimas visada daug išduoda apie žmogų. Kai ji kiekvienai iš dvidešimt penkių gerberų suko vielelę, viduje nerimastingai spurdėjo noras ką nors pasakyti ar paklausti. Ant liežuvio galo sukosi pragmatiškos mintys – o ką reiktų padaryti, kad galėčiau čia įsidarbinti, žvilgsnis klaidžiojo po parduotuvę, tarp įsirangiusių ant medinių atramėlių rausvų orchidėjų, ugniaspalvių tulpių taurelių, žiedais apsipylusių hiacintų, masyvių bijūnų kuodų, auksaplaukių narcizų, kvapais svaiginančių lelijų ir pakalnučių… bet tepaklausiau, ar ilgai šitos gėlės laikysis.

– O taip, – tarė ji ir pradėjo pasakojimą apie gėlių karalystę.

Prie mano namų gyvena Žirkliarankės. Jos yra Mažųjų miesto kunigaikštysčių valdovės. Laukiu troleibusų stotelėje, kurioje lipa visi, ir matau, kaip besišypsanti kerinčio grožio, pieno baltumo veido raudonplaukė dailiom garbanom skambtelėjus variniam varpeliui (nes varpelis yra ir virš gėlių parduotuvės durų) išeina nešina violetine orchidėja. Nežinau kodėl, bet įtariu, kad jos vardas Alisa.

Truputį toliau, kitoje gatvės pusėje, skambtelėjus kitam varpeliui, pro duris greitai šmurkšteli jaunuolis susitaršiusiais tamsiais plaukais ir juodais odiniais rūbais. Sakytum, gotas ir tiek. Bet jo rankovėse blyksteli plienas. O juk Edvardui Žirkliarankiui kažkas irgi turi dailiai suvelti plaukus.