Šventojoje Žemėje

VYGANTAS VAREIKIS

Velykos pasibaigė. Daugelis Lietuvos gyventojų aplankė tėvus ir senelius, gal kokį antrą kartą per metus, įskaitant ir Kalėdas, nuėjo į bažnyčią, prabuvo pamaldas, paklausė pamokslo, išgirdo žodžius, kad reikia palinkėti vienas kitam ramybės, ir pasuko namo – prie gėrybėmis nukrauto stalo…

O ramybės reikia ne tik Lietuvoje, bet, matyt, labiau Artimuosiuose Rytuose, vietoje, kurioj ir vyko didysis biblinis pasakojimas, ten, kur buvo nukryžiuotas ir prisikėlė Išganytojas.

XIX amžiaus viduryje amerikiečių rašytojas Hermanas Melville’is kelionių užrašuose rašė: „Nė vienoje šalyje taip greitai nenusivili romantiškomis iliuzijomis kaip Palestinoje, ypač Jeruzalėje. Kai kurie labai skausmingai išgyvena tą nusivylimą. Ar tik nebus šitas krašto nykumas atsiradęs dėl tos nelemtos Dievo jam padarytos malonės?“

Ir iš tiesų, kai esi Šventojoje Žemėje, darosi keista, kaip Jeruzalė iš viso buvo pastatyta, nes mažiau tinkamos vietos miestui reikia paieškoti – aplink vien išdžiūvusios kalvos, akmenys, dykumų plotai ir vienintelis vandens šaltinis.

Tas pats Melville’is rašė, kad: „Šventajame Rašte dažnai minimi akmenys, jais nusėti šlaitai. Paminklai ir obeliskai pastatyti iš akmenų: akmenimis užmušami žmonės. Biblinė sėkla krinta į akmeningą dirvą. Judėja – akmenų sangrūda. Akmenų kalnai ir akmenų lygumos: akmenuoti upeliai ir akmenuoti keliai; akmeniniai namai ir akmeniniai kapai; akmens akys ir akmens širdys.“

Akmeninė Jeruzalė yra tarsi didžioji paslaptis, kurioje susikerta trys tikėjimai – Šv. Kapo bazilika yra priešais al Aksos mečetę ir auksastogę Uolos katedrą, Šventyklos kalną juosiančios vakarinės sienos dalis – šventoji žydų Raudų siena.

Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas skiria Jeruzalei pagrindinę vietą. „Ant šventojo kalno stovi jo įkurtas miestas. Visos tautos gimė jame, nes pats Aukščiausiasis jį įkūrė“, – rašoma Psalmyne.

„Jeruzalė, kuri yra mūsų motina“, – atkartoja šventasis Paulius. Čia, Senojoje Jeruzalėje, anot krikščionių, buvo sukurtas Adomas, toje pat vietoje ant Golgotos kalno buvo nukryžiuotas Jėzus ir savo kančia atpirko pirmapradę Adomo nuodėmę. Senasis Testamentas teigia, kad čia, ant Morijos kalno, Abraomas vos nepaaukojo savo sūnaus Izaoko, bet Viešpats sustabdė jo ranką pasiųsdamas ėriuką.

Už penkių minučių pėsčiomis nuo Šv. Kapo bazilikos, toje vietoje, kur stovėjo karaliaus Saliamono šventykla, vieta, iš kurios Kristus išvijo prekijus, o kryžiuočių laikais buvo Tamplierių ordino būstinė (iš čia kilo visos tos legendos apie slaptas, ezoterines tamplierių žinias, kurios vėliau atiteko masonams), stovi Uolos katedra.

Tai vieta, kurioje, anot Korano, beraštis, ummî, Mahometas gavo iš pranašo Gabrieliaus galią perduoti Alacho žodį ir knygą, o po mirties stebuklingu būdu buvo perkeltas iš Mekos ir paimtas pas Alachą. Jeruzalė po Mekos ir Medinos – trečias šventasis miestas musulmonų pasauliui.

Per 4000 metų miestas, kurio pavadinimas reiškia kažką panašaus į „taikos miestą“, buvo nukariautas faraonų, jebusitų, izraelitų, babiloniečių, persų, Aleksandro Makedoniečio armijos, romėnų, arabų, kryžiuočių, Ajubidų, tiurkų mameliukų ir osmanų. Visa tai jau istorija, bet, kaip sako žydai, „pralaimėsi vieną karą ir tu jau taip pat istorija“.

Alyvų kalne, nuo kurio Kristus įžengė į Jeruzalę, krikščionių bažnyčios ir vienuolynai sudaro keistą simbiozę su arabų namais – jos aplipusios jais iš visų pusių, nes žemė čia labai brangi. Įėjimus į bažnyčias ant Alyvų kalno ne taip lengva surasti. Tenka apeiti krūvas šiukšlių, gulinčius šunis, dulkėtose duobėtose gatvėse žaidžiančius vaikus, smalsiai nužvelgiančius vienišą praeivį.

Žydai čia nedrįsta vaikščioti, o turistų visai nedaug, nes Šventoji Žemė – taip pat ir kivirčų bei karų žemė. „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų…“ – skelbia Jokūbo laiškas (Jok 4, 1–2).

Norint patekti į gimtąjį Kristaus miestą Betliejų reikia pereiti per patikrinimo punktą – vartus betoninėje sienoje, kuri skiria abi valstybes. Kai kur prikaišiota modernių technologinių įrenginių, ji siekia 4 metrus. Ši užtvara – tai apkasų, elektroninių daviklių, išartų juostų zona. Ji okupuoja, skiria ir grobia arabų žemes, naikina kaimus, dirbamus laukus ir tai, kas dar liko iš žydų ir arabų bendrabūvio. Sienos kaina – apie 1 mln. dolerių už mylią ir kažin ar ji suteiks ką nors daugiau, išskyrus diskomfortą abiem pusėms. Prie įėjimo įspūdingi Izraelio kareiviai tikrina arabų dokumentus. Pakelėse pilna tingiai atsidrėbusių ginkluotų sargybinių… Tokia vieta dabar, kur gimė kūdikėlis Jėzus. Prieškario Lietuvos keliautojas Antanas Poška, motociklu keliaudamas po Judėją ir Palestiną, aplankė Betliejų ir išvydo vaizdą, kurį lankytojai mato iki šiol: „Mes pradėjome leistis siauručiais laipteliais į bazilikos požemį. Išėję į vieną aikštelę, atsidūrėme tarp tūkstančių auksinių ir sidabrinių, išpuoštų brangiaisiais akmenimis ir prikabinėtų palubėje lempų. Melsvai gysloto marmuro grindys ir sienos blizgėjo silpna degančio aliejaus šviesele ir skaidriaisiais rubinais, safyrais, smaragdais.“ Viskas tas pats, tik turistų su fotoaparatais tada tiek nebuvo. Vienas įdomiausių dalykų Šventojoje Žemėje yra tai, kad viskas čia liudija krikščionybės neišvengiamumą. Ir šio pasaulio rūpesčių laikinumą.