Poligonas

VIDAS POŠKUS

Prisimenu, kad šalia poligono lankiausi vaikystėje. Buvo ruduo, grybų metas. Išėjome grybauti su tėvu. Pajutęs medžiotojo azartą, jis pasakė: „Kol nesurasime bent vieno baravyko, namo neisime.“ Rinkome ūmėdes, radome vieną kitą lepšį ir raudonikį, tačiau baravyko nesimatė. Išėjome iš miško į plentą. Kitoje kelio pusėje švietė poligono laukai. Matėsi fermos statinį primenantis baltų silikatinių plytų namas. Jis regėjosi baisus ir paslaptingas. Prie išvažinėto ir dryžuota kartimi užtverto keliuko, vedančio į poligoną, budėjo keli ginkluoti rusų desantininkai. Tai jų dalinys buvo įsikūręs caro laikais statytose kareivinėse. Perėjome Kaniūkų tiltą. Prie jo stovėjo medinė būdelė, šalia – stambus ir rūstus, bet aiškiai nuobodžiaujantis (apatišku žvilgsniu nužvelgiantis kiekvieną prašalaitį) sargas su karabinu. Perėję tiltą pasukome dešinėn – link senojo kelio. Aštuntajame dešimtmetyje tiltas buvo remontuotas – nuimtos dideliam transportui trukdžiusios geležinės konstrukcijos, buvęs lankstas ištiesintas. Dabar automobiliai lėkė tiesiai į kelią asfaltuota linija, kurios pašonėje didelėmis raidėmis laimingo kelio linkėjo ženklas. Senasis kelias, daręs lankstą aplink skardį, buvo beveik pamirštas. Ėjome jo grindiniu, o tėvas pasakojo istoriją apie keliaujančio cirko katastrofą, ištikusią Smetonos laikais.

– Cirko traukinys nuvažiavo žemyn, link Nemuno. Žuvo ir cirko artistų – ir žmonių, ir gyvūnų… Karo pradžioje čia vyko vienas pirmųjų didesnių susirėmimų tarp vokiečių ir rusų… Bet kol nesurasime baravyko – namo negrįšime, – pabaigė pasakotojas.

Baravyko taip ir neradome, tuo pačiu keliu, pro poligoną grįžome namo. (Tiesa, tėvas rado saujelę ant kelmo išdygusių grybų, vėliau ilgai namuose nustatinėjo jų tapatybę – „kelmučiai ar ne kelmučiai?“ – remdamasis miglotomis „Lietuvos grybų“ iliustracijomis.)

Pirmą kartą poligone lankiausi pavasarį. Sniegas buvo jau beveik nutirpęs. Saulė negailestingai kepino šen ir ten dar išlikusius korėtos ir suodžiais apneštos baltos masės plotelius. Vaikščiojome su tėvu, bandydami aptikti kokių nors pavasarinių grybų – bobausių ar briedžiukų. Kai kur tarp sausos, aštrios žolės iš tiesų raukšlėjosi grybai. Tai buvo antrasis Nepriklausomybės pavasaris, pučas jau buvo pasibaigęs, okupantų kariuomenė kraustėsi namo. Poligone tvyrojo išeinančiųjų abejingumo viskam dvasia. Ją skleidė saulės nušviestos keteros ir duobės (galbūt susidariusios po nuolatinių apšaudymų, ankstesnių važinėjimų tankais ir šarvuočiais), prie Nemuno pakrantės prisispaudusi giraitė (visų kaip vienas apyjaunių medžių viršūnės buvo nupjautos šaudmenų lyg gigantiško skustuvo), kai kur šmėkščiojančios technikos nuolaužos. Pievelėje riogsojo autobuso – beračio, belangio, aprūdijusio – liekanos. Vienur kitur mėtėsi įvairiausios šaudmenų dalys. Žvilgsnis užkliuvo už radiatoriaus. Nežinojau, kokiam važiuojančiam aparatui jis priklausė, tačiau mano vaizduotė atkūrė sunkiojo tanko siluetą. Vėliau, kai papasakojau apie radinį klasės draugui, šis pasakė, kad reikėjo paieškoti ir kitų tanko dalių, esą kai kuriose iš jų esama magnio, iš kurio galima pasigaminti savadarbių sprogmenų. Deja, tankų, net surūdijusių ar bevikšrių, nesimatė. O radiatorių pasiėmiau. Neseniai Vilniuje, Parodų rūmuose, buvau matęs vieno norvegų tapytojo parodą. Jis tapė ne tik ant drobės ar kartono, bet ir ant beveik identiškų radiatorių (aliejiniais dažais išpaišydavo portretus ir šie įdomiai mirguliavo ant viena prie kitos beveik prigludusių plokštelių briaunų). Pagalvojau, kad irgi galėčiau nutapyti kokią nors šiuolaikišką kompoziciją. Vėliau tas radiatorius ilgai mėtėsi pas močiutę – skiedryne, prie malkinės. Ir niekam jo nereikėjo. O tada, radiatorių benešiojant maišelyje ant nugaros, iš jo pradėjo sunktis tepalai. Jie ištepė mano naują, mamos pasiūtą striukę. Visa laimė, kad paskui dėmę pavyko išvalyti.

Poligone paprastai lankausi žiemomis – tada, kai būna sniego. Būtinas kelionės atributas – slidės.

Maršrutas paprastai tas pats – patraukiame su tėvu nuo jo studijos, esančios buvusių caro laikų artilerijos pulko kareivinių palėpėje.

Šalia – kalėjimas. Dabartinė zona. Dar prieškaryje čia būta kalėjimo. Močiutė, gyvenusi ne taip jau toli – prie geležinkelio pervažos Suvalkų gatvėje, pasakodavo, kaip kaliniai eidavo iš savo laikinųjų namų ir į juos. Jie dainuodavo dainas. Vokiečių laikais kalėjime taip pat kalinti žmonės. Teko čia pabūti ir mano seneliui. Jau tėvas perpasakojęs įvykį, kai įkalintas senelis matęs pagaliais daužomą vyžotą senuką valstietį – pas jį slapstėsi ir buvo suimtas komunistų veikėjas Tomas Tamulevičius. Žmogų mušė jo paties tautiečiai. Kitados tėvas parodė senosios smetoniško kalėjimo sienos liekanas. Betoninė tvora ne aukštesnė už vidutinio ūgio krepšininką. Kas būtų norėjęs – būtų peršokęs kaip kiškis.

Dešinėje paliekame vadinamąjį Šikučių prospektą – taip užgauliai vadinta gatvė. Vaikystėje įsivaizdavau, kad tikrasis prospektas (tokių mano mieste nebuvo) toks ir turi būti – platus, duobėtas, neasfaltuotas, apstatytas vienaukščiais nameliais, aptvertas visokio pavidalo tvoromis.

Einame keliu link vandenvietės. Abipus driekiasi miškas. Vidzgiris. Šiuo keliu taip pat galima nueiti, nuvažiuoti link kalėjimo. Galbūt todėl čia važiuoja vienas kitas automobilis, kartais lėtai praslenka tarnybinė policijos mašina, o miško gilumoje piktai ir įkyriai loja šunys. Karo pradžioje šiuo maršrutu link Nemuno savosios mirties pasitikti ėjo vietiniai ir iš kitų pasaulio vietų atvežti žydai. Dabar juos mena paminklas. Ta pati močiutė pamena, kaip buvo sukrėsta pamačiusi ilgiausią žmonių koloną, lydimą vieno ar kelių pusbernių. Šie, jos gimnazijos bendramoksliai, didžiavosi turėdami ginklus ir valdžią įbaugintiems ir palaužtiems iracionalios nevilties (o ar būna protu suvokiamas beviltiškumas?). Žmonės buvo sušaudyti ir užkasti vienoje gražiausių pasaulio vietų – ant aukštų Nemuno krantų, kuriuose kiekvieną pavasarį pražysta žibuoklės. Ypač kiek tolėliau nuo Linijos kalno viršūnės atsiveria vaizdai į kitapus upės nusidriekusius miškus. Šie, aptraukti subtilios miglelės, pranyksta tolumose.

Priartėję prie žydų kapų, stojame ant slidžių. Pirmą kartą (kiekvienais metais) šliuožiant reikia priprasti. Pradžioje kojos atrodo neklusnios, slidės šliuožia sau, lazdos blaškosi į visas puses. Šliuožiant pirmyn, kartais ir atgal, neišsilaikau ir, netekęs pusiausvyros, griūvu į sniegą. Stengiuosi viena ranka prisilaikyti, bet žemė traukia link savęs. Kol murkdausi sniege, atsisukęs tėvas šūktelna:

– Klausaisi, kaip žolė dygsta?!

Kiekvienais metais žinau, kad griūsiu ir kad tėvas ištars tuos pačius žodžius.

Keliukas bėga į priekį ir žemyn – link kadaise buvusios Sudvajų perkėlos. Ta pati močiutė yra pasakojusi, kaip dar karo metais jų klasės auklėtojas mokytojų seminarijoje Alfonsas Ramanauskas-Vanagas juos vesdavosi į žygius. Būdavo linksmas ir be galo draugiškas, o seminaristai jį mylėjo. Kartu išmaišė miesto apylinkes. Skaitant partizanų vado prisiminimus reikia turėti omenyje, kad tas vietas, kuriose vėliau veiks kaip karys, jis išvaikščiojo dar prieš antrąjį raudonųjų tvaną.

Mes sukame kairėn. Siauras keliukas veda tiesiai link poligono. Pamenu, kad vaikystėje paniškai bijodavau atsilikti nuo tėvo ir pasiklysti. Galvodavau, kad niekuomet nerasčiau išėjimo iš šių didelių miškų. Tėvas nušliuoždavo tolyn, kartais atsisukdavo. Kai labai reikėdavo – sugrįždavo ir paklausdavo, ar viskas gerai. Tik vėliau suvokiau, kad nelabai ir galima pasiklysti – kelelis link poligono veda tiesiai, lygiagrečiai su plentu į Vilnių.

Visuomet nustebina ramybė. Tyla. Ypač įspūdingai miškas atrodo ką tik pasnigus. Jeigu nebūna vėjo, skarotas žalias egles uždengia balti, sunkoki kailiniai. Jos stūkso kaip sustingusios. O aplink medžius – tyla. Tylu, tylu. Nebent koks paukštelis silpnai sucypsi tankumyne.

Slidinėti smagiausia tuomet, kai vėžės dar neišmaltos. Galbūt ir renkamės maršrutą į poligoną dėl šios priežasties. Didžioji slidininkų dalis renkasi Vidzgirį. Man dar nuo vaikystės kelias į poligoną patinka dėl lygumo. Nemėgstu šliuožti nuo didelių kalnų. Nemoku ir bijau. (Dėl tokių savo baimių esu gavęs net lazda per užpakalį nuo kūniškomis bausmėmis manęs paprastai nebaudusios mamos – tuomet veiksmas vyko ant vadinamojo Retransliacijos kalno, to, kuriame karo metais įsitvirtinę vokiečiai iššaudė daug rusų kareivių, nors ten jie ir patys savus išmalė galinga artilerijos ugnimi.) Čia lengvai nuslysti nuo nedidelės kalvelės (šiek tiek sulenktomis kojomis, stipriau pasispyrus lazdomis) ir vėl užslysti arba pabėgėti į tokį pat mažą kalniuką yra vienas malonumas.

Tėvas šūktelna:

– Jauti, kaip iš kūno valosi visi šlakai?

Tikrai jaučiu. Slidinėdamas pamilstu savo kūną. Pajuntu, kad jis yra realus, konkretus, kad dirba raumenys ir sausgyslės.