Made in Kaunas
TOMA ŠVAŽAITĖ
Pavyko! Dainiui Liškevičiui puikiai pavyko sukelti erzelį, nepasitenkinimą ar bent jau kreivą šypseną visiems apsilankiusiems parodoje „Be pykčio“ Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje 101. Tik nežinia, dėl ko labiau: a) dėl autoriaus sarkastiško ir pajuokiančio požiūrio į pilietišką identitetą; b) dėl žiūrovo individualaus suvokimo, kad tapatybė gali būti konstruojama kaip lego žaidimas; c) dėl supratimo, kad Kaunas yra iškėlęs savo aklą patriotizmą aukščiau už toleranciją. Skaitytojas taip pat kviečiamas įsitraukti į žaidimą ir pasirinkti sau patinkantį variantą.
Iš Dainiaus Liškevičiaus parodos "Be pykčio". Simonos Grachauskaitės nuotraukos
Juk sąvokos identitetas, tapatybė, tautiškumas turi unikalią tendenciją išlikti aktualios. Tačiau juo žodžiai madingesni, tuo miglotesni jie tampa (kaip globalizacija ar ekologija). Žinoma, kartais diskusijos, susijusios su nacionalinio identiteto paieškomis, prislopinamos kitų socialiai angažuotų temų, tačiau niekada neišnyksta iš mūsų šalies horizonto. Štai jums ir tikro lietuvio bruožas, kurių taip ieškoma populiariojoje kultūroje ir kiekvieno piliečio sąmonėje, – nuolatinis nestabilumas ir pasimetimas Europos žemėlapyje. Rodos, tik lietuvis visada savo tapatybės, neužtikrintumu pagrįstos bendrystės beieškąs ir nežinąs, kas toks esantis. Nuolatinė nesvarumo būsena ir grupinio mentaliteto bruožų paieškos nukreipiamos į tautos didvyrius (kunigaikščius arba krepšinio žaidėjus), istorinius įvykius (prieš šešis šimtus metų įvykusį Žalgirio mūšį), nacionalines šventes (liepos 6 d., kuri, kaip žinome, yra atsitiktinė data) ar nostalgišką liaudies meną. Kai kurios mitinės istorinės asmenybės, datos, sukonstruoti simboliai dėl išgalvotų ar realių priežasčių tampa tautos veidu, o kiti tiesiog įkrenta į atminties duobę.
Kaunas, rodos, pasirinkęs dar vieną veiksmingą taktiką – jei atmesime viską, kas yra nelietuviška, gausime tikrą lietuvišką produktą. Lygtis paprasta ir aiški. Pirma reikia atmesti kitataučius – žydus, rusus, lenkus ir t. t. – Kaune jų niekada nebuvo! Informacinėje lentoje prie soboro parašyta, kad Kaunas yra išimtinai lietuviškas miestas – 92 % miesto gyventojų yra lietuviai. Šį faktą mėgsta minėti daugelis kauniečių, tačiau kažkodėl pamirštama, kad dar 1896 m. lietuviai Kaune sudarė tik 6 % gyventojų. Kitataučių atmetimo faktas tendencingai išlieka populiarus reiškinys ne tik sovietmečio, nepriklausomybės, bet ir šiuolaikinės realijos – globalizacijos laikais. „Lietuva lietuviams“, kaip vis dar madinga skanduoti eitynėse. O tai suverenioje šalyje nuskamba ypač kontroversiškai.
Galimi ir kiti panašūs atmetimo būdai, tokie kaip kitų religijų liekanų išmetimas, tarkime, stačiatikių soborą paprasta transformuoti į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią ir panašiai. Toks, nors ir nerituališkas, apsivalymas atliekamas, siekiant išlukštenti apipuvusį paviršių iki auksinio branduolio.
Iš Dainiaus Liškevičiaus parodos "Be pykčio". Simonos Grachauskaitės nuotraukos
Šiuo branduolio kamuoliuku kaip tik ir žongliruoja D. Liškevičius savo parodoje „Be pykčio“, skirtoje būtent Kaunui. Autorius pasiūlo provokaciją miestui – simbolius, kurie iš visų pusių paramsto svyruojančią lietuvio tapatybę, deformuoja juos keisdamas prigimtį arba apskritai pakeičia kitais, rodos, visai nereikšmingais. Parodoje pristatomi ready-made daiktai ir jų istorijos naujai komentuoja šalies ir būtent kaunietišką patriotizmą. Pavyzdžiui, vietoj Tado Blindos, Maironio ar karaliaus Mindaugo en face matome pamiršto sportininko Algirdo Šociko portretą, kuris jokių sentimentų ar sąsajų su tautine tapatybe nekelia, o šmaikšti menininko pridėta ištrauka iš straipsnio apie Kauną, iš tiesų esantį bokso, ne krepšinio lopšiu, griauna stereotipus ir provokuoja žiūrovą iki gelmių. Juk Kaunas–sportas–patriotas – žodžių grandinė, kuriai nutrūkus nustotų plakusi miesto širdis.
Dar didesnis nei krepšinio sumenkinimas ir, ko gero, didžiausias nusižengimas – valstybės simbolio vėliavos išniekinimas (kertiniame parodos videodarbe „Kliaksas“ ir kituose darbuose: delfino trispalvė, Lietuvos valstybinės vėliavos projektas). Akivaizdu, kad Lietuvos pilietis į šias akcijas reaguoja skaudžiau nei į kaimyno mirtį. D. Liškevičius kaip tik ir žaidžia šiuo iki sąmonės ir pasąmonės gelmių įaugusiu simboliu (keičia trispalvės spalvas ir patį dizainą, nusivalo šokoladu ištepliotą veidą bei rankas ir pan.), taip provokatyviai versdamas susimąstyti, ar tikrai vėliava yra tautinio ir individualaus identiteto atsvaros taškas, o gal tai tiesiog trijų spalvų kombinacija. Kombinacija, kuri sąmoningai buvo sukonstruota kaip ir kiti konstruktai ekspozicijoje.
Dedikuodamas parodą Kaunui, pagrindiniam „lietuvybės bastionui“, menininkas piktdžiugiškai tampo miestiečių stereotipus laikančias virveles, o šį marionečių teatrą vainikuoja minėtas videodarbas „Kliaksas“, skambantis piktai ironiškas, dirglus ir erzinantis D. Liškevičiaus juokas. Pristatydamas kaunietišką savimonę reprezentuojančių daiktų kratinį, autorius konstruoja naują santykį tarp individualaus ir lokalaus identiteto ir kvestionuoja stereotipinių įvaizdžių patvarumą. Kartu skatina žiūrovą, individualiai ir sąmoningai nepaveiktą šabloninio mąstymo ir stereotipų, kurti asmeninį santykį su savimi, miestu ir gimtąja šalimi.
Kaip teigia Czesławas Miłoszas, savos vietos neturėjimas daro žmogų nekūrybingą. Kur yra tavo šaknys, pagal kurias gali nusistatyti, kur tavo pietūs ir šiaurė, vakarai ir rytai? Prie to dar reikėtų pridėti, kad svarbu ne tik žinoti, kur tavo vieta, bet ir sąmoningai kelti jos tikrumo klausimą, ką sėkmingai ir daro menininkas D. Liškevičius.
