Lotrekas ir Vytautas Didysis XXI amžiuje
MANTAS BALAKAUSKAS
Kažkada dviese stovėjom prie lango. Švietė ryškiausia saulė, jaučiau, kad tuoj tuoj keisis metų laikas. Traškėjo sąnariai. Žolė vis labiau gulė, traukėsi į žemę. Namai atrodė nelabai kuo ir pasikeitę, bent jau aš negalėjau nieko tokio įžvelgti. Galbūt plikos medžių šakos pasikeitė, to taip pat negalėjau žinoti. Per trumpa atmintis įsiminti tokius dalykus. Žinojau tik, kad keičiasi dar vienas metų laikas. Kažkur jau, be abejonės, visa tai matyta, ir ne vieną kartą. Paklausiau savęs, ar tikrai kas nors čia keičiasi. Ir staiga šovė išganinga mintis. Jokio laiko iš viso nėra. Tai mūsų pačių sugalvota sąvoka. Mes kiekvieną kvėptelėjimo akimirką jau esam kiti / kitokie. Kiemai, gatvės, miestai be perstojo keičiasi. Bet mums jie visada buvo čia ir dabar. Kitas iš stovinčiųjų tik kreivai šyptelėjo ir rūkė toliau. Ko gero, dėl to, kad nieko iš tiesų negalima patikrinti. Kaip negalima pažvelgti į kartą, gyvenusią, tarkim, 1910 ar 1860 m. Jos mums paprasčiausiai nėra. Neegzistuoja. Tai kaip fotografijos? Žmonių užrašyti atsiminimai? Na aišku, gali numanyti, perskaityti kokių nors tekstinių nuotrupų ar peržvelgti senas fotografijas. Bet prie tam tikro žinių kiekio gali pridėti tik fantazijos blokus ir jais užkišti milžiniškas ertmes. Nieko daugiau. Šiuo atveju tai panėši į didžiulį konstruktorių, kurį dėliojamės norėdami kažką sužinoti. Ir dažniausiai tam tikslui pasitelkiame kitų fantazijos vaisius, pagražinimus. Jie virsta mūsų tiesa. Nieko iki galo nepatikrinsim, geriausiu atveju tik patys sukursim atitinkamą detalę, kurią galbūt panaudos kas kitas. Tai kaip suprast, kas tada yra laikas, tavo manymu? Laikas yra vienas begalinis pulsuojantis objektas. O kaip žmogaus veiksmai? Na, tarkim mašina, atsitrenkusi į medį, į jį iš tiesų atsitrenkia begalybę kartų. Vėl ir vėl, ir vėl. Tai žmogaus gyvybė – kaip mašina, taip išeina? Žmogaus gyvybė taip pat yra begalinė, bet mašina vis dėlto nėra gyva. Žmogaus vieni metai ar šimtas nugyventų metų tęsiasi tiek pat, lygiai begalybę. Bet aš gi, pavyzdžiui, keičiuosi, va barzda auga. Aišku, žvilgsnis į po truputį senstantį kūną byloja ką kita. Tačiau mes iš prigimties, sąmoningai negalim suvokti metų ar dešimtmečių vienodumo. Visata nepripažįsta laiko. Jai nusispjaut į tai, juk ji niekur nedings. O jei esi amžinas, kam tau laikas? Mums, ko gero, daug paprasčiau pastebėti / suvokti, kad prieš dvidešimt sekundžių buvom tokie patys, kokie esam dabar. Galbūt kur nors būtent dabar, šiuo metu, 2012 m., Anri de Tulūzas-Lotrekas gurkšnoja kokteilį Paryžiuje ir lygiai tuo pat metu Vytautas veda lietuvius į Žalgirio mūšį. Visas laikas yra vienas didelis kokteilis, kurį mes geriam ir kaskart iš jo pasipildom bei jį patį papildom. Taip išeina, kad mes net nesam pažįstami? Mes vienu metu esam tokie ir kartu nesam. Kažkur būtent dabar mes esam besusipažįstantys ir kartu šiandien valgom makaronus su dešrelėmis. Esam atskirti vienas nuo kito ir nuo savęs, nes suvokiam tik trumpus intarpus, o dešimtmečiai mums atrodo kitokie, nes akys nukreiptos vien į savo vidurius. Ir jei tai yra tiesa, tai mūsų Vytautų ir mažųjų Lotrekų bei manęs, rašančio šį tekstą, taip pat yra milijonų milijonai. Mes neturim nei pradžios, nei pabaigos. Pagalvok, kas nutiktų, jei atskiros dalys galėtų komunikuoti? Vytautas1400Vasario21 pasikalbėtų su Vytautu1430spalio26. Ko gero, šis barjeras yra neperžengiamas. Jį pralaužti galima nebent pajautimu. Laiko sąvoka yra mūsų pačių kūrinys, mūsų, norinčių perlipti neįmanomą sieną. Na ir prišneki tu kartais, sunku ir susigaudyt. Žodžiu, laiko nėra, mes visi esam vienu metu pulsuojantys objektai, kurie nuolat juda. Gerai, gerai, supratau jau. Jau supratau.
Tai va, matai, Lotrekai, tau reiktų mest rūkyt. Susirgsi ir numirsi šią akimirką. Reiks ieškot kitur, kitoje laiko duobėje. Ar dabar aiškiau, kaip aš suprantu laiką? Žinoma, aiškiau. Tu protingas vyras. Einam Vytautą susirasim. Patinka jam internetas, sakė, kad prisiregistravo kažkokiame socialiniame tinkle. Pažiūrėsim, ką jis ten išdarinėja.
