Laisvės kovų tema I
GIEDRĖ ŠMITIENĖ
Apie intensyviausią dainų kūrimo laiką
Lietuvių liaudies dainynas. [T]. 21: Karinės-istorinės dainos. [Kn.] 6: Partizanų dainos. Parengė Kostas Aleksynas; melodijas parengė Živilė Ramoškaitė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. 801 p.
2010 metų viduryje pasirodė solidi partizanų dainų knyga – šeštasis, paskutinis, „Lietuvių liaudies dainyno karinių-istorinių dainų“ tomas. Pasiėmiau jį skaityti be ypatingo susidomėjimo: juk šios dainos sudaro naujoviško folkloro klodą, laiko neišpuoselėtą, paprastą. Tačiau labai greitai mano nuostata pasikeitė. Dėmesys nuo atskirų dainų pasislinko prie galingo partizanų dainų dainavimo reiškinio. Lyg ir apie jį žinodama, tikrai nesuvokiau jo masto, rimtumo ir kartu nesuvokiau, ką Lietuvos kultūros istorijai, mūsų istorinei atminčiai atliko Kostas Aleksynas, šio dainyno tomo rengėjas.
Vargu ar kam ateitų į galvą įtemptą pokario laiką sieti su dainų dainavimu. Tačiau iš šio dainyno sužinome, kad mokslininkai neabejoja, jog lietuvių istorijoje nebuvo kito laiko, kai per tokį trumpą laikotarpį būtų sukurta tiek daug dainų, kaip pokaris. Partizanų dainos buvo kuriamos intensyviai, plito greitai ir buvo plačiai dainuojamos. Jų gyvavimo realijas aptinkame 1948 m. rašytame partizano Liongino Baliukevičiaus dienoraštyje: „Savo dienoraštį rašau „žvyrduobėje“. Kažkur girdėti piemenų dainavimas. Dainuoja partizanišką dainą.“ Arba kitoje vietoje: „Dar nesutemus einam per kaimą. Kažkur bernai traukia partizaninę dainą, ir pagalvoju, kaip sunku bolševikui sukomunistinti mūsų kaimą.“ Tai atspindi tikrą ir kartu unikalią partizanų dainų gyvavimo situaciją. Šalis okupuota ir skambanti pasipriešinimo dainomis. NKVD paimtuose dainų sąsiuviniuose būdavo surašyta per tris šimtus vien partizanų dainų.
Ne mažiau už patį pokario dainų kūrimo reiškinį įdomu, kad dainos išliko žmonių atmintyje per sovietų okupacijos laiką – beveik pusšimtį metų. Partizanų dainos, be kelių nežymių išimčių, buvo pradėtos užrašinėti tik prasidėjus atgimimui. Jos tebebuvo gyvos žmonių sąmonėje, nors nuo pat jų sukūrimo pradžios persekiotos. Už partizanų dainos dainavimą grėsė kalėjimas ar lageris. Per 1989–2005 metus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve sukaupta per 4000 partizanų dainų užrašymų. Reikia turėti omenyje ir tai, kad prasidėjus atgimimui ne kiekvienas užklydusiam nepažįstamam užrašinėtojui drįso dainuoti partizanų dainas.
Šio reiškinio mastai rodo, kad mes negalime suvokti pokario pasipriešinimo atskirai nuo dainų, nesvarbu, iš kokio mokslo perspektyvos bandytume jį tirti. Dainos atskleidžia pasipriešinimo pobūdį, atskirą ir itin svarbų jo matmenį. Partizaninis karas buvo ginklo ir kraujo kova, bet ne tik. Jis palaikė ryžto ir vilties atmosferą, suteikė galimybę būti išdidiems ir laisviems pavergtoje šalyje. Daug pajėgų buvo skiriama šiai žiniai palaikyti, pogrindinėmis sąlygomis buvo rengiami ir spausdinami leidiniai (per visą Lietuvą leista daugiau nei penkiasdešimt laikraštėlių). Kaimuose jais buvo pasitikima kaip pagrindiniu informacijos šaltiniu apie pasaulį. Nuo 1945 iki 1954-ųjų buvo leidžiami pogrindiniai dainų ar eilėraščių rinkiniai. Jų leidyba ypač suintensyvėjo užgniaužiant ginkluotą pasipriešinimą – lyg suvokta, kad dainomis, eilėraščiais pasipriešinimas galės tęstis ar bent išlikti atminty. Taigi partizanų bunkeriai, kaip ir tremtinių lageriai, kas gerai matyti iš jų laiškų, buvo vidinės laisvės bastionai.
Partizanų dainų išlikimas per sovietmetį rodo, kad jos priklausė ne vien kelioms dešimtims tūkstančių žuvusių partizanų, bet ir nemažam jų rėmėjų būriui. Palaužus partizanus, kaip dainų kūrėjai ir tikėjosi, pasipriešinimas tyliai, slapta gyvavo dainomis. Jos palaikė laisvės vaizduotę ir laidavo nepriklausomybės atgavimą. Laisvė negrįžtų be įsivaizdavimo, kad ji yra, kad gali būti sugrąžinta. Tekstai formuoja, strateguoja sąmonę, ir čia partizanų dainų indėlį reikia deramai įvertinti.
Kostas Aleksynas inicijavo partizanų dainų tomo rengimą ir, galima sakyti, pats vienas kruopščiausiai nudirbo didžiąją darbo dalį. Jis pradėjo tuščioje vietoje: reikėjo išsirankioti partizanų dainas iš tautosakos rinkinių, pačiam sudaryti jų katalogą, atlikti visą dainyno rengimo darbą. Dainynas puikuojasi visapusišku įvadu (ir gražia jo kalba). Dainų melodijas parengė ir jas vertinantį įvadą parašė Živilė Ramoškaitė.
Po dešimties ar dvidešimties metų būtų buvę gerokai sunkiau šį darbą atlikti. Aleksynas dirbo dar esant gyviems liudininkams, gerai suvokdamas, ką ir kodėl daro. Ne visiems kultūros reiškiniams taip pasiseka. Partizanų dainos, jų sukūrimas, dainavimas ir išsaugojimas leidžia suprasti partizaninį pasipriešinimą kaip unikalų Lietuvos istorijos reiškinį, persunktą dainingos lietuvių kultūros. Šios dainos ne tik norintiems jas dainuoti, kartoti, bet ir tiems, kurie norės suvokti pokario laisvės kovas.
