Laiškas Alberui Kamiu

MATAS BYTAUTAS

Mūsų pasakojimo herojus, kurio vardas yra Herojus, garsųjį Kamiu pažinojo ne iš kūrinių, bet iš kelių artimų pažįstamų, kurie pritarė, o gal netgi perėmė Kamiu idėjas ir taip pasidarė beprasmybės skleidėjais ir nustojo tikėti mūsų Herojaus prasminga pasaulėžiūra. Nors iki pažinties su garsiuoju filosofu dauguma Birutės gatvės gyventojų buvo ištikimi Herojaus sekėjai. Tai turbūt buvo viena iš priežasčių, paskatinusių Herojų pirmą sykį paimti į rankas knygą, kurios prasmė yra nužudyti pačią prasmę. Antroji priežastis buvo paties Herojaus pasaulėžiūra. Jis manė, kad yra dvi žmonių rūšys: vieni – tai žmonės, turintys prasmę, kiti – žmonės, tikintys beprasmybe. Tie, kurie tikėjo beprasmybe, visuose gyvenimo įvykiuose ieškodavo tos beprasmybės įrodymo ir kai jį rasdavo, tik patvirtindavo savo pasaulėžiūros teisingumą. Tas pats buvo ir su turėjusiais prasmę. Tie, kurie turėdavo prasmę, ieškodavo prasmės patvirtinimų gyvenimo įvykiuose. Toks prasmininkas, dažniausiai tikintis kokia dievybe, perskaitęs laikraštyje apie avariją, kurioje niekas nenukentėjo (o iš mašinos nieko neliko), širdyje tardavo: „Ar nesakiau?“ Tiesa, mūsų herojus savęs netapatino nei su pirmaisiais, nei su antraisiais, nors ir sakydavo, kad visus žmones galima suskirstyti į šias dvi grupes. Be jokios abejonės, Alberas Kamiu irgi buvo įtrauktas į šį skirstymą. Ir trečioji priežastis, susijusi su Kamiu Herojaus galvoje, buvo amžius. Šio įvykio liudininkas buvau aš pats. Herojus buvo dvidešimt devynerių metų, būtent tokio amžiaus, kokio Kamiu parašė garsųjį „Sizifo mitą“. Vieną dieną nešiau į biblioteką knygas. Ir tarp knygų lentynų išgirdau garsiai ištartą frazę: „Žinoma, Alberai, kur tu tokio amžiaus ką protingo parašysi.“ Aš susidomėjau, mano dėmesį visada patraukdavo panašūs nutikimai. Iš ten, iš kur sklido garsas, pasirodė ir Herojus, visas triumfuodamas. Jis buvo įsitikinęs, kad dvidešimt devyneri metai yra toks amžius, kai negali nieko doro parašyti. Žinoma, kaip ir su grupėmis, jis to netaikė sau. Priėjęs prie bibliotekos darbuotojos ir duodamas knygą, jis jos paklausė:

– Ar skaitėte?

– Ne, neskaičiau, – atsakė ši.

– Tada ir neskaitykite, laiko neprarasit.

Už Herojaus stovintis vyras, turbūt žmonėms mėgdavęs būti jų veidrodžiu, įsikišo į šią sceną:

– O kodėl jūs pats, gerbiamasis, imate šią knygą ir laiką norite švaistyti?

– Aš bandau gelbėti, – nueidamas tarė Herojus.

Čia Veidrodis triumfuodamas padavė savo knygą darbuotojai. Aš, nors ir stengiausi, knygos pavadinimo neįžiūrėjau. Išėjęs iš bibliotekos galvojau apie tai, kas įvyko, tiesą pasakius, aš daug galvodavau apie tai, ką pasakodavo Herojus. Šių dienų akimis žiūrint, jis buvo gerokai trenktas, tačiau jo posakiuose glūdėdavo dviprasmybė. Vienu metu laukiant autobuso ir svarstant, ar autobusas laukia manęs, priėjo Herojus ir nepasisveikinęs tarė:

– Klausyk, Mintie (toks buvo mano vardas), ar žinai, kuo skiriasi protingas konservatorius nuo kvailo?

Nenorėjau pasirodyti nemąstantis, tai atsakiau:

– Skirtumas tik toks, kokį padaro mūsų protas.

– Nevaidink čia mąstančio, – atrėžė jis, – išklausyk ir pats pagalvok. Protingas konservatorius yra toks, kuris supranta, kad praeities kartų, laiko patikrintos vertybės yra naudingos, bet jis supranta ir tai, kad viskas kinta, kad demokratija neamžina, kad ji praeis kaip monarchija ar feodalizmas. Protingas konservatorius supranta, kad šiandiena gali būti ta diena, kai naujas pasiūlymas bus geresnis už visus praeities atradimus. O kvailas konservatorius yra toks žmogus, kuris šiandieną įkalina vakarykštėje dienoje ir stengiasi, kad šiandiena būtų tik vakarykštės atspindys, tai toks žmogus…

– Atsiprašau, – pertraukiau jį ir nubėgau į autobusą.

Maždaug po dviejų mėnesių namie ieškodamas, ką paskaityti, aptikau vieną Klaipėdos meno leidinį, kuris pasiekdavo ir Birutės gatvės gyventojus. Jį vartydamas aptikau antraštę „Laiškas Alberui Kamiu“. Nebuvo įprasta meno leidiniui, nebuvo įprasta ir mūsų visuomenės normoms, kad laiškus kas rašytų mirusiems žmonėms. Laišką aš jums perspausdinsiu žodis žodin:

Laiškas Alberui Kamiu

Mielas Kamiu,

nors jūsų ir nebėra gyvo, rašau šį laišką tiems, kurių galvose jūs per savo kūrinius prisikėlėte. Kalbu apie „Sizifo mitą“ ir apie mano du draugus, kurie jau patys kaip sizifai ridena jūsų absurdą iš dienos į dieną. Prisipažinsiu, neskaičiau viso kūrinio (tam yra prasminga priežastis), o vienas sakinys net patiko, perfrazuosiu jį savaip: „Svarbiausias klausimas yra: ar verta gyventi, ar ne? O visa kita tik atsakius į šį klausimą.“ Manau, svarbu ne tiek pasirinkimas – gyventi ar mirti, o mokėjimas pasirinkti. Ko vertas atsakymas į klausimą, jei atsakyta aklai? Suprantu, kad jūsų laikais mokslas nebuvo tiek pažengęs, kiek yra pažengęs du tūkstančiai dvyliktaisiais metais, bet ko dabar verta pasaulėžiūra, kuri sako, kad Žemė plokščia? (T. ir J., atkreipkite dėmesį į šią mintį.) Absurdu jūs vadinate principą, kai protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir jam priešinasi, o mūsų dienomis jau aišku, kad iracionalumas yra racionalumo pasekmė. (Atkreipkite dėmesį ir į tai, T. ir J.) Mūsų dienomis jau žinoma, kad visi įvykiai turi racionalią priežastį. Žinoma, jūs pasakytumėte tą patį, ką sakėte tada, kai manęs dar nebuvo (o gal vis dėlto reinkarnacija yra?), kad mokslininkai jums gali pasiūlyti tik tam tikras kategorijas, tokias kaip „atomai“, kurių jūs nei matote, nei jaučiate. Tai man pasirodė primityviausia mintis iš tų kelių mano perskaitytų jūsų viduramžiškų teiginių. Jūsų dienomis jau buvo žinoma apie radiaciją, o ji nei matoma (be specialių prietaisų), nei jaučiama. O pasekmės žinomos ir jums. Juk tai irgi tik mokslininkų žodžiai. Alberai, jūsų savižudybės interpretacija visiškai neatitinka ne tik specialistų statistikos, bet ir mano patirties! Su vienu jūsų gerbėju, man gerai pažįstamu sizifu, gyvenančiu name priešais, kalbėjomės apie pažinimą. Jis iškėlė klausimą: „O kas gi yra pažinimas?“ Mes žinome (o gal tik aš žinau), kad klausimą nužudyti gali tik atsakymas, klausimai nenusižudo… Mano draugas (tiksliau, buvęs draugas) paneigė visas mano pažinimo interpretacijas naudodamasis jūsų metodu. Aš suprantu, kad visi argumentai yra išgalvoti ir bet kokį galima paneigti. Tuomet tariau aš jam taip, kaip tarsiu dabar jums. Turiu aš pažinimą vieno proceso, kai įkiši ranką į ugnį ir pajunti skausmą. Kad ir kaip jūs manąjį pažinimą bandytumėte paneigti, jo tikrumu visada galėsite įsitikinti kyštelėjęs ranką į ugnį. Žmogus yra pajėgus pažinti tikrovę!

P. S. Užjaučiu jus, Alberai, jei amžinybė egzistuoja, o jūs prasmės taip ir neradote.

P. P. S. Žinau, kad šį leidinį skaito ir mano du draugai – T. ir J., todėl aš jiems sakau: prasmės nerasite, jei skaitysite tų autorių, kurie prasmės nerado patys, knygas.

Su pagarba ir viltimi susigrąžinti draugus

Herojus