Kūrybinė asmenybė be skydo?

ALVYDAS AJA

Šiandieną įvairių sąvokų ir apibrėžimų vedami galim lengvai susirast pakankamai informacijos ir šia tema – mokslinių, psichologinių, filosofinių traktatų, knygų, vadovėlių, įvairių esė, narpliojančių sudėtingus kūrėjo ir laikotarpio, kūrėjo ir visuomenės santykius, dažnai surašytų ne tik menotyrininkų, bet ir pačių kūrėjų, ir dar – daugybę įvairių autorių įmantriai sukurtų žodinių raizginių-konstrukcijų, įvairiai analizuojančių ir apibūdinančių tą patį dalyką. Tačiau galima kalbėt ir paprasčiau, suprantamiau, pagaliau – ir lietuviškiau, be tų painių apibrėžimų, neva modernios ir intelektualios stilistikos, kuri dažnai užsmaugia net ir gražiausią temą, taip ir neišryškinus esmės.

Tad ir pakalbėkim, pasiginčykim nuoširdžiai apie kūrybinę asmenybę kaip asmenybę be skydo, be saugiklių, be įvairių grupuočių apsaugos – vienišą, jautrią, pažeidžiamą, nemokančią gintis, kariaut nei žodžiais, nei kumščiais. Juk dar tais laikais ne visi išmoko senas tarybines pamokas, ypač tą – apie antrą laimę (visi žinot), o šiais laikais jaunieji menininkai gal ir visai nežino, kas tai?.. Tiek to – ir nereikia, nes tas buvęs tarybinis įžūlumas (jo dabar nėra) šiais laikais apibūdinamas visai kitaip arba – vos vos panašiai. Dabar jis tapo subtilesnis, rafinuotesnis, mažiau pastebimas, pridengtas įvairiom išmoningom sąvokom, sakykim – šiuolaikišku rinkos konkurencingumu (tai skamba žymiai gražiau, grakščiau ir netgi patraukliau), dar – sugebėjimu prisitaikyt, diplomatiniu lankstumu ir taip toliau. Čiagi tik sveikiausia konkurencija – jokio lipimo ant galvų, tiesiog – taip turi būt, nes tai natūrali ekonomikos, demokratinio kapitalizmo (ar atvirkščiai) sąlyga, taisyklė, ar ne? Tai kas ir kaip ja naudojasi?

Petras Rakštikas. Siluetas ant kelio. 2011

Kapitalistinį demokratizmą (!) jau patyrėm ir išbandėm. Išgriovę senas užtvaras šovėm laisvėn, veržėmės tuntais pro visus vartus, bromus, tarpuvartes – visur, kur tik įmanoma. Chorais lipom stumdydamiesi į scenas, tribūnas, televizijos ir kino ekranus, nors niekas nekvietė, bet šaukėm: mes esame laisvi, mes esam visi lygūs, svarbūs ir vertingi, ne tik op ar pop solistai, artistai, poetai, dailininkai. Mes esam taip pat savotiškos žvaigždės, žvaigždelės, nors niekas nesiklauso ir negirdi, bet vis tiek mes esam tas tikrasis tautos žvaigždynas, supantis ir šildantis pačias ryškiausias mūsų meno, politikos, valdžios ir verslo žvaigždes, ir ne todėl, kad esam patys tikriausi ir kantriausi mokesčių mokėtojai, o tiesiog todėl, kad esam tokia tauta.

Na ir gerai – džiaukimės, varžykimės ir rungtyniaukim. Tai mūsų visų demokratinė teisė ir sveika kapitalistinė konkurencija – kas, kad braudamasis primynei kam galvą, ausį, nosį – žinosi, kaip pirmam brautis ir lįst – va tau, kolera, va tau, artiste, – asmenybė atsirado… Čia – kas pirmesnis, tas greitesnis, tas gudresnis, tas stipresnis, bet… Prabunda rūškanas negatyvas ir klausia: tai negi kaip miške, tarp žvėrių, reiks kautis ir gyventi vadovaujantis principu – kas ką?.. Juk tėvai mokė prisitaikyt, nesipykt, nesibart, apeit visas kliūtis, duot durnam kelią ir panašiai. Bet jeigu taip ir visur gyvenime – kiekvienam darbe, mene, kūryboj, scenoj – kaip miške?..

O tas gyvenimas, o ta scena, – atšoka pozityvas, – kur?.. Ar tai ne mūsų gatvės, aikštės, skverai, stadionai, upių, ežerų, jūros pakrantės, piliakalniai, kapai, miškai ir girios – visa tėvynė kaip viena scena?

Rodos, ir vienaip, ir kitaip gerai – ir abudu teisūs. Beliktų tik primint bičių šeimos gyvenimo taisykles ir principus, kad taptų visiems aišku, jog kiekvienas turim ir privalom turėt savo veiklos sritį – artojas aria, pjovėjas pjauna, kepėjas kepa ir taip toliau – iki kūrybinės asmenybės, kurios paskirtis ir likimas, atrodytų, toks pat kaip artojo ir visų kitų sričių artojų – dirbti, kurti ir dalintis tomis dovanomis su visais kitais tautiečiais, jei tikrai suprantam, kad kiekviena veiklos sritis tolygiai gerbtina – neaukštinant vienos prieš kitą.

Tai ko tada trūksta ir ko labiausiai reikia kūrybinei asmenybei?.. Dėmesio, įvertinimo, pinigų, premijų, medalių, garbės, – trina nosį negatyvas. Pasiginčykim, – kelia smilių pozityvas. Garbės reikia gerbėjams. Medaliams – krūtinės. Premijos ir pinigai turėtų patys susirasti autorių, bet jei tai sudėtinga, kolegos turėtų padėt, dar kas… Tikėkim – jie padeda. Įvertinimas menininkui yra jo sukurti darbai. Jie viską padaro – skina šlovės kelią ir kelia savo autorių-kūrėją į aukštybes, kad ir kiek reikėtų laukt, bet tai vis tiek kada nors atsitinka ir tada skamba „Tebūnie menas“. Tai ir viskas, atrodytų, bet – lieka dėmesys, taip taip taip. Tai pats svarbiausias dalykas – dėmesys, prieš kurį nublanksta viskas. Dėmesys ne tik menininko statusui, ne nusipelniusiam kūrėjui, bet pirmiausia – žmogui, o visa kita – vėliau, savaime. Tai dėmesys, kai jauti – esi tikrai reikalingas, gerbiamas ir vertinamas kaip kuriantis žmogus. Tai toks dėmesys, kurį pajutęs galėtum jaustis ir gyvent laisvai, užtikrintai ir patogiai. Nieko neprašinėt, nesiblaškyt, o kantriai dirbt ir kurt, susikaupdamas, kai gali, ir – pelnytai ilsėtis, rašyt savo memuarus, kai ateis laikas. Rodos, tik tiek, bet gal tai labai daug? Ar tikrai?.. Verta primint Exupéry eilutę, kad tauta negali suklestėti, kol nesupranta, jog arti lauką – toks pats garbingas darbas kaip rašyti poemas…

Tikrą menininką visi pastebi, net ir pirštais pabado – va, tas trenktas su smilium smilkiny, o tai argi ne tikras dėmesys, ar ne tikras įvertinimas?.. Žinoma, kad jau taip – esi pastebėtas. Juk visais laikais menininkai taip buvo vertinami, tiktai dabar kiek sunkiau su ta kūryba – jei pats nemoki prekiaut, neturi pakankamai lėšų, nuolatinio darbo arba solidaus globėjo. Nelabai gali ir pasirodyt kaip tikras menininkas – surengt solidžią parodą, išleisti knygą, įrašyti garso plokštelę, o užsispyręs džirint vienu peiliuku medines skulptūras kaip Šepka ar vienu kalteliu akmenines kaip Liaudanskis?.. Ne, jau ne tie laikai. Tai va, – porina negatyvas, – tarybiniai laikai, kai valdžia menininkais rūpinosi ir jų kūrinius nuolat pirko, praėjo. Užtat ir išlepino juos taip, kad daugelis tų laikų kūrėjų niekaip negali prisitaikyt prie naujų rinkos sąlygų, nemoka vaikščiot, kur reikia, pas ką reikia, prašyt ir rankiot, kurt išpūstų kūrybinių projektų, be to – nelabai simpatiški, diplomatiški, nemoka vizgint uodegos, šypsenos neišspaudžia, šneka drovėdamiesi, striginėdami, sunkiai reiškia mintis, painiai formuluoja savo norus ir taip toliau. Ką su tokiais daryt? Skirt vienkartinę pašalpą ir grūst lauk, kad daugiau nesibaladotų į valdiškas duris. Geriau tegu eina per rinką, pasirankioja pas savo senus kolegas, bičiulius, kurių dauguma nors ir ne menininkai, bet įsitvirtinę gana stipriai tai valdžioje, tai versle.

Na, na… Eit ir rankiot, – priešinasi pozityvas, – tegu eina, kas nori ir sugeba. Tikras menininkas tiesos ieško mene, o ne valstybinėse institucijose. Laikai jau kiti ir žmonės visai kiti, kitoks jaunimas ir per tuos nepriklausomybės metus užaugusi ir subrendusi jaunoji menininkų-vadybininkų-prodiuserių karta, jie patys kuria, dažnai patys save administruoja ir pristato, nors žmonės iš jų kartais skaudžiai pasišaipo – patys groja, šoka ir dainuoja, na ir tegu, tegu. Be jokio skepsio pripažinkim tai ir džiaukimės, kad jaunimas dirba, kruta. Girkim ir palaikykim jį. Tegu daro, tegu kuria ir rodo savo kūrinius visiems, tegu šlovina mūsų tautą. Pasaulis keičiasi. Jį keičia ateinančios naujos kartos. Meno suvokimas, paskirtis, vertinimo svertai ir pats menininkas keičiasi, universalėja, dingsta ribos, kadaise griežtai spraudusios kūrėjus į profesinius rėmus – tu skulptorius, tu kompozitorius, tu poetas, tu artistas – ir viskas. Tarsi daugiau išmanyti apie kitas meno sritis, o dar ir pats pabandyti kurti ir rodyti kitokią savo kūrybą tada neturėjai teisės. Juk tokių – kūrybos institutų niekada nebuvo, o gal ir nereikia. Išmokti galima tik amato. Menininkas – tai kūryba galvoj, o amatas – rankose. Taigi – šiandien jau kitokia tiesa ir rytoj ji bus kitokia, turi būt kitokia, nes kitaip – kaip kūdroj. Sąstingis gyvenime, mene – visur. Tai visiems žinoma, todėl ir vakarykščiai mitai, legendos, taip pat ir vakarykščiai herojai, didvyriai rytdienos šviesoj dažnai ne visada atrodo tokie teigiami ir gražūs. Būna juk, buvo ir taip – matėm, matom, bet – kur mūsų kūrybinė asmenybė?..

…Žinoma, kur – kaip visada, pasinėrusi į savo ne savo transą, euforijos-depresijos verpetus, dirba, kuria užsidariusi. Kankinasi, džiaugiasi, verkia, juokias – tai jos tikrasis pasaulis, paskirtis, lemtis, pragaras-rojus, viskas, bet – toks kuriančio žmogaus gyvenimas. Ir nors dažnai mes apstulbę žavimės menininkų išmoningumu, profesionalumu ir jų fantastiškais darbais, turbūt retai susimąstom, kad iš tikro jie yra tikrų tikriausi meno įkaitai ar tiesiog – įrankiai savo mūzų ar paties Aukščiausiojo rankose. Jiems nereikia ko nors daugiau nei paprastam žmogui, tik gerų medžiagų, gerų įrankių ir šiltos jaukios dirbtuvėlės, kurioje galėtų dirbt, kurt ir ten pat gyvent. Ir tik menininkai žino, koks kartais produktyvus būna tingėjimas, nors ir ilgas, ir per kokį trumpą, menininko suspaustą laiką gimsta dideli darbai. Be pačių menininkų, to niekas nežino, užtat kai dirbantiems nuo aštuonių iki penkių į klausimą, kur dirbi, atsakai, kad esi menininkas, beveik visada pradžioj išgirsti susižavėjimo kupiną papliūpą: o, tau faina – ir tuoj pat dar kartą tą patį klausimą: tai o kur dirbi?.. Manyk – anoks čia tavo darbas ta kūryba, vienas malonumas, bet užtat mes, užtat mes kaip dirbam… Ir retai kas paklaus apie menininko savaitgalius, atostogas, kurių jis iš tiesų neturi, nes galvelėj kūrybinės mintys sukasi nuolat, bet menininkams čia jokių nuoskaudų nėra, nes darbas darbui nelygu, o aiškint kam nors jo krūvį, svarbą – ar reikia? Tada liks tik darbo aiškinimas, o tai lygu tokiai išvadai: kas mosikuoja galva, dar nereiškia, kad galvoja, jei rankomis – nereiškia, kad dirba ar mušasi, o jei kas rėkia įnirtingai, dar nereiškia, kad jam skauda ar kas jį muša. Gal tai tikras poetas žmonijos skausmą šitaip deklaruoja, nors pro jį kaip pro vienišą kuolą ar akmenį praslenka minia, vis tirštėdama nešasi kaip upė ir trina savo kely viską viską – ir ploną kuolelį, ir mažą akmenėlį ritina, trina, mala į smiltis…

Gerai, baigiam pradėti… Laikai pasikeitė be mūsų norų ir vilčių. Revoliucinė formulė „kas buvo nieks, tas taps viskuo“ egzistuoja jau nuo amžių amžinųjų, tad – neįveiksim ir mes jos. Tai velniškai patogu ir mūsų nepriklausomybės laikotarpiu, tik – jei tiek pat reikės laukt naujos revoliucijos, kurią kas kitas turės sukelti, bet ne mes, ne mes?.. Tai kokią gėdos didybę paliksim savo vaikaičiams, kai apie tai rašys kiti amžininkai ir tikri liudininkai? Juk tiesa vis tiek kada nors išlįs ir badys akis gėdos stulpais ne tik buvusių ir esamų herojų vaikaičiams, bet ir mums visiems…

Lyg ir viskas, ar ne?.. Ar reikia dar tęsti šį rašinį, kol rašinys nepradėjo vedžiot paties autoriaus? Juk apie grynai žmogiškus ir visiems suprantamus kūrybinės asmenybės poreikius daug kalbėt nereikia? Reikia visai nedaug, tik jautrumo, tam tikro supratimo ir pagarbos kuriančiam žmogui. Juk apie tuos pasiaukojusius, bet nepraktiškus menininkus, tikrus individualistus, vengiančius viešumos, bet sugebančius drąsiai reikšti savo tiesas, ir apie tai, kaip tokius (nepatogius) traiško įvairios konjunktūrinės grupelės, grupuotės, dar kas… Ir apie bandančius prisitaikyt – drovius, baikščius ir nuolankius žvėrelius, kantriai laukiančius eilėje savo kuklaus davinio… Ir apie tų įvairių grupuočių nuoširdžias (tikėkim) galimybes padėti menininkams, ir apie ypatingą tos pagalbos skirstymo tvarką, įvairiausius projektus, ypatingus administratorius, painius koridorius su daugybe kabinetų ir įvairiausių durų, už kurių tau mandagiai siūlo ir kviečia užsukti dar ir dar kartą, bet kartais pavargus nuo tų vaikščiojimų jau trokštama sutikt ne vien žmogų, o kuo greičiau gaut palankų sprendimą, parašą, dar ką…

Pagaliau šiandien galim vertint menininko padėtį senoviškai ir visiems suprantamai – kaip fronte: nieko nauja, bet viskas seniai ir gerai žinoma. Tik priešų ir savų dėmesio stinga. Čia priešų – va, – sušunka braukdamas nykščiu per gerklę negatyvas, o pozityvas solidžiau atitaria: piliečiai menininkai, budėkim, reikalaukim dėmesio ir pagarbos, kovokim ir nepasiduokim…