Iš „Tyliųjų meditacijų“
DALIA MAŽEIKYTĖ
Tąkart dalyvavau Nidos plenere. Mane vieną atskirai, labai toli nuo kitų dalyvių, apgyvendino gerame viešbutyje, kur kambarys buvo per du aukštus, tamsiai mėlyno dekoro, visai netoli Parnidžio kopos už dailininkų kolonijos. Todėl man ir teko visą laiką daug vaikščioti vienai – nelabai ką ir sutiksi rudenį. Nuo Parnidžio kopos veriasi daugiaplanė žavingiausia melsvų, mėlynų tonų erdvė, menininko vėjo pustomų, dailinamų kopų panorama, įsiterpusi tarp marių ir jūros, naujų baltų jachtų uostelis, kur vakarais išryškėdavo meškeres sumerkusių, nurimusių pavienių žvejų siluetai, retkarčiais sparnais audringą, pilkos debesų drėgmės pripildytą orą karpančių žuvėdrų būriai. Visur viešpataujantis gaivus vėjas skverbėsi, plėšė, tiesiog drėskė iš rankų nešamą baltą drobę. Audra Nidoje. Bet jau stoviu Parnidžio kopos viršūnėje, netoli runų ženklais įprasminto akmeninių luitų Saulės laikrodžio, kur vėjas nenutyla ūžavęs ir blaškęsis be perstojo, keldamas smėlį nuo kopų į viršų, į orą, taip pat ir ant drobėje tapomų aliejinių dažų ir taip tapdamas paveikslo būtimi. O mane yra pakerėjusi siautėjančio uragano stichija ir aš kartu tampu gyvybinga, veržli ir ekspresyvi nuo buvimo kartu su mariom, su jūra, su smėlynais, nusidriekusiais pušynų toliais, greit plaukiančiais dangumi saulės apšviestais debesimis, gamtos spalvomis. Ši stichija laiko mane glėbyje, barsto teptukus į smėlį ir pati drobė skraidinama, ir ryškiaspalvė dažų paletė vėjo pirštais slysta. Pamėgusi ir pamilusi esu visam laikui tą laisvę be ribų, tą gaivališką siautėjimą, išsiliejantį per kraštus tarsi tekančios sąmonės srautas, kuris išjudina užslėptas galias.
Vakare atsigulus ir užsimerkus per mane iš kairės ekrano pusės plaukia, veržiasi susikaupusi oranžinė emocija, pavirtusi oranžinių šakų šakučių brūzgynais, pulsuojančiais, tįstančiais į dešinę per visą tamsių samanų žalumo vaizdo ekraną. O kita diena irgi tokia pat: iš vėjo, lietaus, šviesos ir mojuojančio teptuko spalvotų potėpių. Vakare jau esu persipildžiusi gamtos stichijos tapymo, iš nuovargio greit užmiegu. Išbundu vidurnaktį nuo akinančiai pro stoglangį tiesiai į galvą šviečiančio mėnulio disko. Esu sąmoninga ir užsimerkus veriasi šviesuliai tarsi daugybė žvaigždžių tamsiai mėlynoje erdvėje. Prisitraukiu vieną iš šviesulių. Jis padidėja iki mėnulio rutulio, prasiveržiu iki kito jame atsiradusio juodo rutuliuko, o tuo metu kiti aplink švyti toje pačioje erdvėje. Bandau prasiveržti į juodos gelmės rutuliuko vidų, bet nepavyksta. Tada pradedu mąstyti apie būsimą paveikslą – kerinčios, nenusakomai švytinčios baltai gelsvos spalvos Saulės laikrodžio rutulys išnyra iš tamsių gelmių. Ir jau dabar esu su greit bėgančiomis pušų vainikų formomis, kai kairiajame ekrano šone, viršuje vėl atsiranda puikus mėnulio dydžio šviesulys. Jis dar paslaptingesnis, prisipildęs nenusakomos šviesos vyksmo. Jis pats ir aš apgaubti tos keistai spindinčios gelsvai baltos šviesos auros.
Paskui išliko tik jis, šviesulys rutulys, ir užpildė didžiąją dalį esamo ekrano ir savotiškai priminė Parnidžio kopos Saulės laikrodžio aikštelę savo forma, tvirta šviesia esme. Šios šviesos energijos, tokios keistos ir neatpažįstamos, atrodo, niekada neužmirši. Jam iš centro kilo vertikaliai beveik akinančiai spindinti balta stela, o aš vis žiūrėjau ir žiūrėjau. Už rutulio formos ribų driekėsi tamsi samaninė žalia būtis su įvairiausių dydžių lapuočių medžių garbanomis garbanėlėmis, viršūnėmis viršūnėlėmis. Šitam laike neišvengiamai artėjo rudens lygiadienis. Ši gamtos vieta turi itin šviesią ir švarią energiją. Žinodama, kad niekada niekas šiaip sau nesikartoja, skubėjau bent užrašyti ir taip pagerbti, kad ir kiti kasdienybės begalinėje kaitoje sužinotų apie pačią tyriausią viziją – regėjimą prie Parnidžio kopos.