Dedančiam į antį per rankovę išlenda

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Komjaunimo tiesoje“ suskato balzgatyti – keliamės į naują vietą.

– Kur, kur? Į Algirdo gatvę? – nepatenkinti kniaukėdavome. Juk tai pas kipšo bobutę.

Redaktorius Vilhelmas Chadzevičius guodė, kad iki centro tik 15 minučių.

Tiesą sakė. Žinia, jei varysi it Šveikas kampais, daugiau sugaiši, bet jei kiemais, šuntakiais – ir tiek neužtruks.

Nuo redakcijos geltonų plytų budinko Algirdo g. 31 prasimyniau taką į centrą. Sklastas bėgo pro Mindaugo gatvėje iškilusį Baldų centrą, šoko žemyn per prakaituojančių vairuotojų egzaminų aikštelę (ten ir aš plūkiausi, kol išstenėjau vairuotojo teises), nusileidęs nuo kalnelio, kirsdavau Vingrių gatvelę, nežioplinėdamas maudavau Žemaitijos traktu iki Parodų rūmų (dabar ŠMC). O nuo čia iki senosios rotušės – keli žingsniai.

Sykį prietelius Zigmas pasišovė žiguliais nudanginti iki Gorkio (dabar Didžiosios) gatvės. Ausis pastatė girdėdamas, kad aš pėsčias ne ką vėluosiąs.

Kol žemaitėlis, aplenkdamas „plytas“, lūkuriuodamas prie šviesoforų, atplerškė prie rotušės, aš jau lūkuriavau sutartoje vietoje. Tai dyvo būta – atskridau it koks Miunhauzenas.

Prie redakcijos mūro spaudėsi paslaptingas budinkėlis – stiklinėmis durimis, užtemdytomis nėriniuotomis užuolaidėlėmis, dvimetriniais langais. Ant sienos – jokios iškabos. Kartkartėmis čia pričiuoždavo juodos volgos su vyriausybiniais numeriais. Paslaugūs vairuotojai iššokdavo atidaryti automobilio durų, o asfaltą grabinėdavo importiniais bateliais apautos besiropščiančios atsakingų darbuotojų antrosios pusės. Vairuotojas griebdavo pritutintą rankinę, iš kurios kyšojo kočiotos vilnos drapas. Paslaptingojoje ateljė nuolat lankydavosi kompartijos ir valdžios bonzos. Apsilankę šioje siuvykloje nuolatiniai prezidiumų sėdelkos švytėjo nepriekaištingai pasiūtom eilutėm, o nusipelniusiųjų draugės užpakaliukus rietė po naujausios mados drapanom.

Sykį pabandžiau pasmalsauti, kas vyksta už stiklo durų. Nekviestą svečią sutiko „laukmetėlis“. Vos prasižiojus, lyg ir vietine, lyg ir didžiojo brolio kalba suarmėjo: „Zdes niekas nėra“ ir palydėjo iki durų.

Mindaugo gatvės Baldų centre gyvai prekiauta taloninėmis (ne koloninėmis) prekėmis.

Pasisekus, lyg muziejuje galėjai pažilpinti į japonišką svetainės, miegamojo, valgomojo komplektą. Tualetiniai staliukai, lovų galai mirguliavo gėlių intarsijomis, o porcelianiniai indai žavėjo subtiliu dizainu ir tauria indigo ornamento gama. Net pora chalatų ir minkštapadžių šlepečių buvo garnitūre.

Tarybiniam žmogui pasibaisėtinas išsidirbinėjimas! Žinia, tik akiai paganyti, nes šios prašmatnybės kaina… 11 000 rublių.

Gyvendamas tik Dievo duku ir tabaku iš nučiulptos algelės, tą nupirkti būtum galėjęs, ardamas 3 metus! Baldų centro administracija, pagailėjusi komunizmą statančio vilniečio kukulakio, pardavė komplektą Kauno spekuliantams (atsiprašau, pogrindžio verslininkams). Šie tai išmanė, kas yra kas. Daugiau tokių komplektų nepasirodė.

Baldų centras kartkartėmis pamalonindavo pirkėją viltim. Skyriaus vedėju dirbo mano klasės draugas Romas B. Ak ir apsidžiaugiau jį aptikęs – juk man verkiant reikėjo dviejų taburečių.

Vedėjas moksladraugis tiriamai nužiūrėjo, išspaudė būtiną firminę šypseną ir paklausė, kur dirbąs.

– Redakcijoje…

Iš jo akių dingo trumpalaikis smalsumas. Bluktelėjo nusivylimas: vadinasi, iš tokio navaro nesitikėk – smegenų atmintinėn įkalė skirtuką.

– Sakai, taburetės negauni? Pas mus būna be talonų, bet labai retai! – reikšmingai numykė. Gal dar susivoksiu pasiūlyti petaką.

Aš vyniojausi apie pirštą, prisiekinėjau neskaldysiąs malkų ant subtilaus grožio baldo, o nakčiai užmerksiąs į sūrymą, kad neįsimestų kirvarpos.

Tik kaip užtaikyti laimingą dieną, kai taburetes išmes prekybon?

– Sunku prognozuot! – mirksėjo gudriom akutėm suolo draugas.

– Tai gal galiu paskambint? – tryniau blauzdą į blauzdą.

Ak, koks netaktas! Argi vedėjas, įsitikinęs, kad nesulauks navaro, atsakinės į niekinius skambučius…

Jo smilkiniuose išsišovė gyslos, lyg nagrinėtų kvantinės chemijos valentinių ryšių teoriją…

– Retai būnu prie telefono. Mano darbas atsakingas, amžinai pririštas prekybos salėje. Aš reguliuoju prekybos procesą.

Dievulėliau, kaip tai rimta!

– O jei per darbus rastum laiko telefonuot? – klasės draugo įžūlumui nebuvo ribų.

– Parašyk! – išsitraukė popieriaus skiautelę. Sumojo – kitaip neatsikratys.

– Tik prašau, Romuk, neužmiršk! – lyg čiulpdamas mėtinį saldainį čepsėjau.

– Už kokių dviejų savaičių! – spragtelėjo įkyruolę musę nuo žalsvo chalato.

Nepaskambino ir už mėnesio. Sykį, eidamas pro parduotuvę, lankytojų srauto buvau įtrauktas vidun.

O jėrgusmele! Taburečių rietuvės baltavo prie sienos!

Atsargiai, bijodamas savo kvėptelėjimu sugriauti stirtą, kevėkšlinau artyn.

Susidomėjusi mano campinimu, pardavėjytė nusišypsojo. Ji vilkėjo žalsvą chalatą, kaip skyriaus vedėjo – firminis rūbas deficitinėje kasdienybėje garantavo sėkmę.

– Atsiprašau, noriu paklaust, – šapenau, bijodamas nubaidyti atsakingą darbuotoją. – Ar taburetės parduodamos?

Ji, neprarasdama šeimininkės orumo, dalykiškai linktelėjo.

– Ir talono nereikia? – atsargiai smalsavau.

– Ne! – žodis suskambo it cherubinų choras.

– Tai galiu dabar pirkti dvi taburetes? – dėl tikrumo parodžiau ir pirštais.

– Žinoma! – Atsivertė sąskaitų faktūrų knygutę.

Autobusan įsigrūdus su virtuvės puošmenom, bendrakeleiviai pagarbiai užleido vietą. Užsikrovęs taburetes ant kelių, žvalgiausi it maharadža, laimėjęs Delio kautynes, o ausin lašėjo pavydo ir pagyrų sirupas – sekasi gi žmogui!

Kito susitikimo su Romka neišvengiau už poros metų tame pačiame pirkėjų viltis žadinančiame Baldų centre.

Žmona išūžė ausis – kaip be šaldytuvo, artėja vasara, o ir pinigų „Snaigei“ susitaupėm.

– Taloną gauti beviltiška, – atsimušinėjau it gladiatorius. Redakcijos profsąjunga ir taip vieną magaryčių „susiveikė“. Be ateinančių metų jokių šansų.

O jei taip su Romka pakalbėjus? – suzyzė mintis.

Už prekystalio sukinėjosi jis pats. Rūpestingai meišė popierių krūvoje, nespėdamas padovanoti žvilgsnio prasibrovusiems artyn.

Durdamas seneliokui alkūne į paširdžius, įsitarpavau į laimingųjų čiulkinį.

Pagaliau Pats pakėlė akis. Nusišypsojo.

– Taburečių dar negavome. Atsimenu, atsimenu. Paskambinsiu.

– Ačiū. Nesirūpink! – sušapenau. – Taburetes nusipirkau.

Apsidairęs, lyg daryčiau ką nepadoraus, Romką pakviečiau į šoną.

– Man šaldytuvėlio reikia. Visoks tiks. Gal kokį „Minskutį“ ar „Snaigę“ suveiktum. Talono šiemet negausiu, – kaltai, it užsikankinusi Veronika, švagždėjau.

Klasės draugas, nepamainomas vedėjas, lyg tarp kitko pasiteiravo, ar tebedirbąs redakcijoje. Aišku, tik šiaip sau. Iš smalsumo. Vylėsi, gal, kiton darbovietėn įsitaisęs, desėtką rublių už paslaugą paklosiąs.

– Ne, ten pat, – nudelbiau akis.

Scenarijus tas pats. Taburetinis. Aišku, man paskambins, šaldytuvų kas mėnesį Baldų centras kelis konteinerius parsivaro.

Pamalonintas vilties, pagarbiai linkčiodamas, nedrįsdamas atsukti nugaros, it mahometonas išėjau iš medresės.

Vadinasi, pasisekė! – šokinėjau ant vienos kojos.

Deja, deja…

Po kelių mėnesių smalsumas už pakarpos įtraukė į Baldų centrą.

Kad tu baloje degtum! Šaldytuvai, it koks Monblanas, švytėjo pasienyje. Vienas ant kito, žilpinančio grožio, pirmapradžio baltumo. O svarbiausia – tik saujelė šmirinėjančių pirkėjų. Aišku, keletas dienų iki algos, prekes ką tik išmetė. Neginčijami gerovės reguliavimo faktoriai.

– Ar jau parduodate? – rodydamas į šaldytuvų stirtą pasiteiravau.

Garbiniuota galvutė linktelėjo, pardavėjytė įdėjo juostelę-skirtuką į visų knygų knygą „Kaip grūdinosi plienas“ ir išstatė parduoti baltutėlaičius dantelius.

– Dabar galima? – tas prakeiktas inteligento drovumas.

– Žinoma, žinoma…

– O kiek kainuoja? – net markės nesiteiravau, skubėjau, kad neapsigalvotų žalsvo chalato savininkė.

– Šimtas vienuolika.

Pajutau, kad glembu per kinkas.

– Turiu tik aštuoniasdešimt.

– Prekybos taisyklės leidžia palaukti pusę valandos. Aš Jums išrašysiu čekį, o Jūs, pasirūpinęs pinigais, jį pateikęs, gausit prekę.

Plura vota valent (labai daug norų pildosi) – bluktelėjo dulkanti smegeninėje romėnų išmintis. Kuo greičiau namo – spintoje po kalsonais užspausti penkiasdešimt rublių!

Žinia, talonai neagulniai terorizavo komunizmo statytoją.

Sakykim, menkių aibė galingom kramėm ir baltutėlaite mėsa viliodavo pirkėją. Rūkytą žuvį, gardėsių gardėsį, mūsų šeima aptiko varganais pokario metais. Su visais šlunkais klebančiu traukinuku prieš saulėtekį iš Viekšnių išbildėdavom į Šiaulius, o ten prisitutinę krepšius iki grįžtančiojo nusnūsdavom pakrūmėje.

Pažadindavo krebždesys. Tai kirbinės Saulės miesto katinų, užuodusių stalo gėrybes, mesdavosi atakon. Nevidonai buvo įsigiję ubagystės verslo liudijimus ir krūmuose prie sudegusios geležinkelio stoties lūkuriuodavo kiuseles tempiančiųjų. Jie žinojo – žemaitėlis neapleis nelaimėlių, dalinsis, ką pats meta už žiaunos. Išlavinta ranka maišelninkai nutraukdavo menkei kramę ir mesdavo į pasalūnišką govėdą. Keturkojai strimgalviais maudavo į pašalius, bet vienas jų neįsižeidęs puldavo atgal ir, stvėręs menkės galvą, skubėdavo į šabakštynus puotauti.

Stodami į universitetą, buvom nukišti į Tauro bendrabutį. Aš pataikiau į penktą aukštą, langu į kiemą. Jame būriavosi katinai, apsunkę nuo dyko buvimo, laukdami vaišių.

Patėmiję, kad miesčionys – puikus taikinys, nusukę kramę, taikydavomės į rainių šutvę. Per savaitę išsimiklinau ranką ir vos ne kiekvienas šūvis versdavo katiną atlikti saltomortale. Atkakliai treniruojami kiemo gyventojai, vos išgirdę atidaromą langą, kaip vienas mesdavo katiniškus užsiėmimus ir, pakėlę snukučius, laukdavo atšvilpiančios menkės guogės.

Už dešimt metų žuvies pramonės tūzai, nusižiūrėję Vakaruose, įsakė atskirti menkių makaules ir smulkinti į pašarinius miltus.

Menkės sudarydavo didžiąją studento valgiaraščio dalį.

Sykį, su draugu žioplinėjant Centrinio gastronomo žuvies skyriuje, akį patraukė juodų ir raudonų žirnelių statinės.

– Ko vėpsot, kaimiečiai? – it iš po žemės išdygo kurso draugė Rita G.

Ji buvo spritna vilnietė, pašaipūnė, žodžio kišenėje neieškanti kukulakė.

Pasiteiravus, kas statinėse, suprunkštė: tai ikrai, raudoni – lašišos, juodi – eršketo. Skanybė nepabaigta.

– Ar turit po trioškę? Pirksim raudonųjų, pigesni.

Rita suskaičiavo pinigus, primetė ir savųjų, paprašė suvynioti į sviestinį popierių kumščio dydžio raudoną gumulėlį. Dar apsirūpinom sviesto luiteliu, baltu batonu. Net „Žigulinio“ alaus butelis išėjo.

Nedrįsom prasižiot, kol bendrabučio kambaryje Rita tepė sumuštinius, ruošė vaišes. Sukirtom, net pirštus apsilaižėm. Še tau, bobut, ir Devintinės!