Apie…
VALDAS LATONAS
Livinas Gerdvinas nebuvo kažin kuo ypatingas žmogus, nors jau buvo atgyvenęs vieną galimybę būdamas teisėju. Jis mirė per didį nesusipratimą, bet taip buvo.
Dabar jis vėl atgimė. Pas žvejį. Prie upės, toli nuo kitų. Gimė mąstytoju – o tai jau bausmė, ne dovana! Kaip sakoma: „Vargo pats ir kitus vargino.“ Sulaukęs gražios šešiasdešimt aštuonerių metų sukakties užkliuvo už krepšio baravykų, krito ir mirė, kaip sakoma: pats to nežinodamas.
Kito gyvenimo teks palaukti…
_
Zyzimas
Pijus skundėsi Dievui:
– Klausyk, aš užaugau šeimoje, kurioje Tave gerbė. Nuo mažens girdėjau, kad Dievas suteikė neįkainojamą teisę žmogui – TEISĘ RINKTIS! „Ką pasirinksi – taip ir gyvensi, – kalbėjo namiškiai, – todėl rinktis reikia atidžiai, gerai viską pasvėrus.“
Taip kalbėjo Pijus Dievui.
– Dabar aš jau vyras, gal ir nekoks, nes juk žmonos gerų nepalieka, draugai neapleidžia, tėvai nuo tokių nenusigręžia…
Ir vis per tą pasirinkimo laisvę, kuri šiandien man kelia didelių abejonių. Žinoma, gal per dažnai klydau rinkdamasis kelią į Tave. Norėjau net ranką pakelti prieš save, betgi žudyti nevalia…
Kur dingo pasirinkimo laisvė? – neatstojo Pijus nuo Dievo. – Ar tai tik nebus tušti žodžiai, a?!
Pijus kiek patyli. Pakelia akis į Jį ir, pasverdamas žodžius burnoje, ištaria:
– Nėr žmogui teisės rinktis, jei turi norą savo. Tik nesakyk man, kad yra trys keliai: įgyvendinti, neįgyvendinti arba atsisakyti to noro. Tai tik akių dūmimas, kad yra galimybė rinktis…
Aš noriu mylėti Tave, – murma Pijus, – noras geras, gal net pagirtinas. Atsisakyti nėra ir kaip, o rinktis – įgyvendinti ar neįgyvendinti, pats supranti, ką čia besvarstyti…
Taigi, tą ir norėjau Tau pasakyti apie tas galimybes rinktis…
Pijus kiek primerkė akį, santūriai linktelėjo galvą, susirado kišenėje papirosą, prisidegęs link namų pasuko.
Žmona laukia (antroji ne tokia kantri). Dar sugalvos eiti ieškoti, suras – parves… Gėda būtų prieš kaimynus, kalbėtų po to: matei, Pijus kaip žemai krito, net ir boba jau ant sprando joja…
_
Tiesiog…
Tema: vidutinybė – tai tiesa ar mitas? Pradėsiu nuo to, kad bijausi pats toks esąs. Nekart esu pasijutęs tarp jų kaip lygus tarp lygių. Tvirtai pasakyti, kad turiu kokį talentą, tikrai nedrįsčiau. Tad kas belieka iš žmogaus, jei jis neturi jokių išskirtinių pranašumų prieš kitus? Lengva būtų pasakyti – šnipštas, bet sunku pačiam šnipštui šnipštelėti, kad yra šnipštas. Tenka plėsti akiratį, kad galėtumėte kaip nors išsiaiškinti, ar šnipštas gali tapti tiesiog žmogumi, ar taip ir liks amžiams nupeštas stručiakupranugaris.
Imkime daiktą, kuris būtų šiek tiek gyvas, šiek tiek nereikšmingas. Tarkim, tai boružė. Nepaneigs niekas – vargu ar boružė nori būti brangakmeniu. O štai šnipštas – norėtų! Esminė problema – jis nenori būti „tik žmogus“, jis nori būti viskuo, ką tik geba įsivaizduoti, tik ne savimi. Čia šuo ir pakastas! Žmogus, neturintis pranašumų, nėra šnipštas, jis tiesiog žmogus, kaip ir boružė yra tiesiog boružė. Nesvarbu, ar tritaškė, septyntaškė – ji nekelia klausimo: ar aš kietesnė už kitas? Ji tiesiog atlieka savo dienos reikaliukus, o sulaukusi gražaus amželio miršta ir iš to nedaro jokios tragedijos. Šnipštas kasdien vis ką lygina, sveria, vienus išgiria, kitus išpeikia. Sklaidosi pažadais, o progai pasitaikius juos atsiima. Aiškina, kad paaiškintų, ką aiškino. Taigi! Bet kas gi tas šnipštas?
Jau žinome, kad žmogus, neturintis išskirtinių bruožų, gali būti tiesiog žmogumi. Iš tiesiog boružės pavyzdžio matome, kad tai nėra nei blogai, nei gerai. Visi mes ateinam iš niekur ir kurį laiką pasisvečiavę patraukiam tolyn. Čia tik šnipštui viskas ne taip, vis bando iš musės dramblį padaryti. Jam „garbė“ neleidžia save su boruže lyginti, jis juk nori būti pačia reikšmingiausia asmenybe visoje visatoje…
Taigi tataigi! Šnipštas – tai žmogus, kuris nori būti kažin kuo, tik, gink Dieve, ne TIESIOG ŽMOGUMI. Bet ką mes sužinome? Ogi tai, kad šnipštas atsiranda iš žmogaus! Tai gera žinia vidutinybėms, linkusioms sureikšminti save. Mat užtenka panorėti būti tiesiog žmogumi, ir šnipšto kaip nebūta! Tam juk suteikta pasirinkimo laisvė. Juk esame visatos dalis, ir jei jau esame, vadinasi, to ir pakanka. Nes turime galimybę tapti visata visatoje. Kas esi tu, tas yra aplink tave. Kas yra aplink tave – tas esi tu. Net neabejoju, kad kiekvienas esame pažvelgę į žvaigždėtą dangų… Pasijunti, tarsi žvelgtum į save. Keista, tačiau išaušus pažvelgi į veidrodį ir supratingai sučepsi lūpomis, matydamas, kaip gerai esi pasislėpęs pats nuo savęs.
Tiesiog Žmogus – ne viena žvaigždė, o visa begalė pasaulių, einančių iš niekur į nieką, tiesiog tik tiek… Argi to maža?
