AGNĖ KARDELYTĖ. Eilės

1

Sunkiausia erdvėj ir laike rasti tašką
Prasmės žymę įpjaut kad nenudiltų

Nenudils, tikrai nenudils, jei
Skauda įpjovus ir sunkias po lašą tiesa

Kaip staktoj augantį vaiką pažymim
Ir varva nostalgija

Metams bėgant vaiko odoj įsirėžia rievės
Jis ryškiau vis užčiuopia medyje savo buvimą

Medžio syvuos dievo kvėpavimas srūva
Širdy tavo – nurimęs prieblandoj miškas, kur

Pavasarį geriame šventąjį vandenį
Kur kryžkelės medy įrėžiam prasmę ir
Padedam daugtaškį staktoj

2

Prisimenu tą buką
Treninguotą kaimyną
Prieš porą metų
O dabar žiūriu
Sėdi skaitykloj ir
Skaito poeziją

3

Gera grįžus iš
Estetikos paskaitos
Šveist tualetą
4

Lotoso žiedas
Gražus paviršiuj vandens
Gelmėj paprastas

5

Džiaukis visa kuo
Kai ateis laikas paleist
Paleisk su džiaugsmu

.

Naujieji

Sukandžiojo kandžiai
Laikrodžiams mušant-is
Praeities vilnonius šešėlius
Išrišo nuodėmes
Įrišo lininį tikėjimą

Plyksteli aušra
Horizonte
Tu ateini
Įrėžt švento rašmens
Į granitą

Į pabaigą…

Siena ant sienos
Siela glaudžias prie tinko
Prie betoninio pamato
Arbata visai jau atšalus
Drugelio diena jau į pabaigą eina
Ir tu pats sau dialogas
Rūkai lyg tarp Dievo ir tavo esmės
Būtų vienas jau į pabaigą einantis šimtmetis

Desperado

Stoviu stotelėj
Šalia senuko su smuiko dėklu
Galvoju geras
O jeigu ten ginklai

.

Prisirišimai

Kaip šuo pririštas
Prie maximos sningant
Lauki ir lauki savo žmogaus

.

Vienis belaukiant autobuso

Vėl sėdžiu stotelėj ir laukiu
Šalia sumušta moteris laukia-si
Kažkoks metalistas
Ugniaplaukis marozas
Tai koks galvoju
Mano vaidmuo
Šitoj stotelėj
Šią akimirką
Turbūt toks pats
Kaip ir visų
Sėdėti ir laukti autobuso