Žmogus iš Mėnulio šeria žemiškąsias kiaulaites
MARIUS PLEČKAITIS
Kurt Vonnegut. Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms. Romanas. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. K.: Kitos knygos, 2012. 204 p.
Su kolege V. Budreckaite neseniai šmaikštavome apie knygų apžvalgininkų dalią (deja, gana liūdną ir nykoką), taip pat apie tai, kokias knygas artimiausiu metu drabstysime purvais ir, atvirkščiai, lentynoje šalia didžiojo Karlo Marxo dėsime.
Taip jau nutiko, kad abiem tinka ir patinka Vonnegutas (beje, labai tinkamas pavadinimas kokiam nors margarinui ar sumuštiniams). „Po kiek šiandien vonegutas? – Už tris penkiasdešimt atiduodu.“ Trys penkiasdešimt – ir tu jau čempioniškai pusryčiauji. Argi ne dargi?
Juokai juokais, bet prieš mėnesį išėjo naujas Kurto V. romanas mūsiška, lietuvių, kalba – „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms“. Atrodo, kad Vonnegutą galutinai nusisavino „Kitos knygos“, nes visus paskutinio meto jo leidimus (mintyse sumečiau – apie 5–6) atliko būtent ši leidykla. Dešimtajame dešimtmetyje pirmąsias Vonneguto knygeles leido mažai girdėta „Asveja“, net „Alma littera“, apie kurios daugumos knygų kokybę nesinori šnekėti.
Eliotas Rouzvoteris – lyg ir tradicinio Amerikos milijonieriaus pavyzdys: turintis išvestinių finansinių įmonių, fondą, pelnęs pagarbą dėl daugybės darbo vietų sukūrimo ir taip toliau. Skiriasi šis milijonierius nuo kitų tuo, kad jo širdis per gera, o kiti pasakytų – smegenys per skystos. Dalina žmogelis pinigus į kairę ir į dešinę, norėdamas pagelbėti ar tiesiog būdamas girtas kaip tapkė. Myli gaisrininkus savanorius ir susižavėjęs keičia savo smokingus į jų darbines eilutes. Baisiai nemėgstu nupasakoti knygos turinio, bet šįkart truputėlį teko.
Taigi pirmoji knygos pavadinimo pusė jau kaip ir aiški (ji ne kartą skirtingais rakursais minima ir knygoje). Beje, vadinamasis offtopic, dievo, kurio nėra, vardą minėti tik tokiose nerimtose situacijose ir pritinka. Liūdniau, kai žmonės su ašaromis akyse prie dar nemirusio žmogaus puola ant kelių melstis ir kažko maldauti didžiojo vaiduokliuko.
Perlai kiaulėms atspindi gerųjų, arba, jei norit, vėlei – dievo, kvailelių problematiką planetoje. Nesuprantami jie, darydami gerus darbus, o kartu ir tarsi klausiama, ar dovanos yra reikalingos, ar už jas nors pasakomas gražiausias Lietuvos kažkurių metų žodis – ačiū. Autorius nepatingi lengvai pasiginčyti su savimi, bandydamas įrodyti (o tai jau visai neblogai), kad jis nėra eilinis beargumentis bezdalius.
Kurtas Vonnegutas kaip visada drąsiai ir itin ironiškai kritikuoja neoliberalųjį socialinį ekonominį būvį, jo kuriamas finansines piramides ir painius voratinklinius žmonių pavaldumo santykius. Vonnegutas juokiasi ir iš pačių žmonių, tačiau tai jau yra reproduktas, pavargusio humanisto atsipūtimo valandėlės.
Neseniai susimąsčiau, ar yra dar kokia silpnesnė Vonneguto knyga, kaip esė rinktinė „Žmogus be tėvynės“ („Kitos knygos“, 2007). Pastaroji buvo gana nuobodi ir ne tokia kovinė ir smogianti, kokiomis pavadinčiau daugumą Kurto romanų. Heiterių pasikeiksnojimai ir Amerikos vokiečio gynėjų palaimai, knygos nepriskirsiu perdegusiųjų kategorijai. Perskaitoma ji net geriau už „Skerdyklą Nr. 5“; vis dėlto šių knygų krūviai – skirtingi, todėl išvadų čia nedarysiu.
Kurtas Vonnegutas, kaip paprastai įtaigiai nupasakojęs visuomenės svetimėjimą ir asocialėjimą, ne tik atlieka visuomenės kritiko vaidmenį, bet ir užtikrina keletą itin linksmų dienelių skaitant romaną „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms“.
„Pačią pirmąją dieną, kai čia atvykau, ponia Bantlain mane išsivedė į verandą pasižiūrėti saulėleidžio. Pasižiūrėjau, pasakiau, kad gražu, bet ji laukė, kad pasakyčiau dar kažką. Niekaip nesugalvojau, ką sakyti, todėl leptelėjau, atrodytų, nesąmonę. „Labai ačiū“, – pasakiau. Būtent to ji ir laukė. „Ogi maloniai prašom“, – atsakė. Vėliau jai dėkojau už vandenyną, už mėnulį, už žvaigždes danguje ir už Jungtinių Valstijų konstituciją“ (p. 145).
Pasistengė ir vertėjas Povilas Gasiulis. Jau knygos pradžioje pademonstruodamas puikų kalbos jausmą: „Alvinui Deivisui, telepatui, visokių paplavūnų draugui“ (knygos dedikacija). Eiliuotas vietas žaismingai išvertė Julius Keleras.
