Viskas tetrunka sekundę

PAULIUS NORVILA

Viskas tetrunka sekundę. O tuomet autobuso durys užsidaro ir ji lieka kitoje jų pusėje. Ir taip kiekvieną rytą – kelionė tuo pačiu maršrutu, prasidedanti neišvengiamai ten pat – nuo pirštų galiukų, jautriausios matomos vietos. Žinai, esmė yra smulkmenos ir detalės, todėl esi atsargus ir kruopštus, todėl vis grįžti į tą patį užutėkį, vis stengiesi ir vis bandai pradėti iš naujo, kol tie pirštų galiukai tampa tavo dalimi, kol esi patenkintas ir jauti lengvą išsipildymą, kol pieštukas nebenori liestis prie popieriaus ir skatina judėti toliau, prie pačių pirštų, nuo kurių – tik vienas žodis iki delno, o čia jau galima įsidrąsinti ir paliesti riešą, atsispyrus pasiekti alkūnę, priglusti prie peties, kilti viliojančiu – bet argi galėtų būti kitaip – kaklo linkiu, atsiremti į smakrą ir tuomet – vos keli centimetrai iki lūpų, kurios išskiria tave iš minios ir lengvai suvirpina žemę po kojomis – kažkur tolumoje tai reiškia tik ratą, įpuolusį į dar vieną po žiemos atsivėrusią duobę, – tačiau nepasiduodi, net jeigu kažkas tik ir laukia, kada prarasi pusiausvyrą ir lėksi žemyn. Nepasiduodi ir nuo lūpų keliauji prie nosies, o toliau – jau tik akys. Ir jeigu žvilgsniai nesusitinka, gyvenimas tampa truputį reikšmingesnis, nes kiekvienas išsaugotas prisiminimas yra tavo.

O jeigu akys vis dėlto susitinka, tu – neatpažinęs jose savęs – krūpteli ir pieštukas išslysta iš rankų, o jo šerdelė, pulsuojanti nakties tamsos grafitu, pažyra į smulkiausias dalis, taip atkartodama liūdnai pasibaigusį tavąjį salto mortale. Tuomet, jau šiek tiek beviltiškai, mėgini susirinkti save nuo pakeleivių batų, saulėgrąžų lukštų ar visuotinį gėrį žadančių reklaminių pranešimų, kurie – kaip tai ironiška – neleidžia pažvelgti toliau negu aprūkęs autobuso stiklas.

Jeigu ji prieitų ir prabiltų, negalėtum atsakyti nei kiek valandų, nei koks artimiausias kelias iki bibliotekos. Negalėtum būti savimi, nes į paviršių iškiltų abejonės ir baimės, kad jeigu taip, tuomet vieną dieną atgis ir kiti paveikslai ir pagaliau sužinosi, ar grafas vis dėlto suvalgo ant stalo gulintį obuolį, ar paspringsta žuvies ašaka. Ir pagaliau pajusi, ar mūšio įkarštyje strėlė praskrieja per centimetrą nuo širdies, ar skrodžia ją tarsi pūkinę pagalvę. Ir pagaliau išvysi, ar mergina apsirengia ir išeina pasitikti mylimojo, ar paprašo, kad tapytojas pripiltų dar vieną taurę vyno.

Viso to tu nenori, todėl bandai paslėpti save tarsi nuodėmę, bandai užtušuoti viską, kas nutiko prieš tai, bandai ištrinti iš jos atminties net menkiausią abejonę. Ir viskas tik tam, kad galėtum išlaikyti paslaptį, nesužinoti jos vardo, telefono, adreso, priežasčių ir pasekmių algoritmo. Visa tai gundo daugkart labiau negu datos ir faktai, daugkart labiau negu aiškus ir nekintantis stotelių žemėlapis, kuriame atradęs šį paveikslą gali ribotai – ir tai dar viena priežastis veržtis į priekį – mėgautis paslaptimi, sėdėti ant atsineštos sulankstomos kėdutės vienoje iš galerijos salių ir nieko nesuprasti. Būtent noras nesuprasti (o galbūt – nenoras suprasti) ir verčia tave elgtis neapgalvotai, neklausti jos vardo, palikti ją vien prisiminimuose, drobėse ir detalėse. Puikiai žinai, ji laimingas loterijos bilietas, kuris nuguls kito rankose, šypsenose ir bučiniuose. Puikiai žinai ir dėl to esi be galo laimingas, nes tau nereikia viso meniu, tau užtenka vieno jo puslapio, vienos eilutės, vieno žodžio – jame ir sutelpa visos tavo kelionės šeštą valandą ryto. Visi lietūs, šlapdribos ir pūgos, kurios mėgina tave pažadinti laukiant vėluojančio autobuso ir mąstant, ar būtent tokį gyvenimą mes sapnuojame naktimis – surinktą iš atskirų detalių, sujungtą blyškiais prisiminimais, palietą tarsi rašalo dėmę ant ką tik išskalbtų marškinių.

O tuomet įlipa ji, atsisėda kas kartą toje pačioje vietoje ir tu net neįtari, kad būtent šis paprastas ritualas verčia tave pirkti dažus, pieštukus, popieriaus skiautes, nešiotis su savimi užrašų knygutę, kurioje šalia apskritaveidžio pasaulio telpa ir karštis, išmušantis netgi kai aplink ledas ir speigas.

Šis ritualas užburia paslaptimi, nes kartais ji taip ir neįlipa, neatsisėda toje pačioje vietoje, nežaidžia su savo plaukais. Tačiau netgi ir tuomet ji sugeba atsispindėti kitų pakeleivių veiduose ir siluetuose. Ir nors tai trunka gana trumpai, tu ir vėl atitrūksti, nustumi šalin visus kaltinimus ir pasiteisinimus, kuriais galėtum ją aprengti, kuriuose galėtum ją skandinti ir gelbėti. Tai tarsi šokis su kardais, kuris trunka tol, kol autobuso durys užsidaro, o ji – priešingai nei įprastai – nelieka kitoje jų pusėje.

Čia baigiasi ciklas ir tu priimi tai kaip tiesą, kaip savaime suprantamą faktą. Nusimeti visus rūbus ir nuomones, visas nuodėmes ir išrišimus, tarsi jų nebūtų buvę. Autobusas – tai tavo šventykla, kurioje dvidešimt tris minutes aukoji pamaldas, dėlioji vitražą iš skilusio veidrodžio stiklo, į kurį kas kartą sulipa vis kitokie žmonės, slapstaisi ir ieškai, žaidi žaidimus bei gyvenimus, kuriuose gyvena kiti, ir tie kiti niekuo neprimena tavęs, žodžiu, rideni savo akmenį ir stebi, kaip jis iki kito ryto parrieda atgal. O tuomet ir vėl – lygiai tas pats.

Seansas pasibaigia kiekvieną kartą toje pačioje vietoje – prie muzikinio teatro. Išlipus, į veidą papila vėjo, lietaus, o kartais ir sniego, tačiau tai – jau kita istorija. Nes išlipęs nejauti jokių nuoskaudų, nebeturi jokių prisiminimų. Tai, kas įvyksta celėje, lieka celėje. Visi įkalčiai, teisieji ir neteisiųjų pasmerkimas – visa tai išsidraiko tarsi dūmas ir nutolsta burzgimu, kurio labai greitai jau nebegali atpažinti, identifikuoti, su kuriuo po akimirkos jau nebegali susitapatinti.

Jeigu pamatyčiau ją čia – gatvėse, kuriomis vaikštau, miestuose, kuriuose gyvenu, laiptinėse, kuriose slepiuosi nuo vėjo, ar širdyse, kurios muša būgną tarsi paskutinis apsuptyje likęs gyvas, bet neketinantis pasiduoti karys, jeigu pamatyčiau ją čia – tai nieko nereikštų. Nes nužengusieji iš paveikslo tą pačią akimirką išsigina paslapties ir taip sukuria save iš naujo. Sukuria ir sunaikina. Sunaikina ir sukuria. Pakeičia neatpažįstamai, skaudžiai ir veriančiai. Taip, užsidarius autobuso durims, prasideda naujas gyvenimas, naujas etapas, nauja paslaptis – ir lygiai taip pat –

ji tetruks tik sekundę.