Visa tiesa apie…

REGINA ČIČINSKAITĖ

Audronė Urbonaitė. Cukruota žuvis. Romanas.
V.: Alma littera, 2012. 328 p.

Perfrazuojant ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro filmo pavadinimą: antrajame Audronės Urbonaitės romane atskleidžiama „visa tiesa apie… lietuvių giminę“.

Tačiau net teigiant, kad jame pasirodo nepatogi tiesa, būtų klaida manyti, jog kūrinys – autobiografinis.

Šis romanas nėra autorės išpažintis, sarkazmas ir tragifarsas tarsi nedera prie rimto ir tuo kiek naivaus išpažinties žanro. Romano autorė, kruopščiai atlikusi istorijos namų darbus, lengva ranka rašo dvejetus tiems, kurie tingi mokytis. Bet ne, ji ne mokytoja, klystate, jei taip pamanėte. Perskaičius romaną, verta įsigilinti į jo epigrafą: „Esu tapati kiekvienam lietuviui, bet veikiau sutikčiau būti išprievartauta Gariūnuose, nei tą pripažinčiau. Audronė Urbonaitė.“

Romano herojė – ne Audronė Urbonaitė, o žurnalistė, pasivadinusi moderniai skambančiu (senjorų kartos kalbininkai turėtų krūptelėti, atseit tik pasileidėlės slepia savo santuokinį statusą?!) ir iki skausmo asociatyviu istoriniu slapyvardžiu Sniečkė, – senstanti, anot jos pačios, penkiasdešimtmetė, pasitraukusi iš „galios žaidimų“ ir trokštanti pagaliau atrasti save.

Iškelsiu anaiptol nebanalų, bent jau man pačiai, klausimą: kas gi stumia penkiasdešimtmetes moteriškaites iš galios žaidimų arenos? Gal tie, kurie sulaukę tokio pat amžiaus ima dairytis aplinkui, ieškodami jaunystės sugrąžinimo recepto? O gal tiesiog gyvenimo išmintis, atėjusi su patirtimi.

Suprantu Sniečkės traukimąsi iš galios žaidimų – pirmiausia erotinių. Kai kūnas priklauso pagaliau tik pačiai moteriai, kai jo nevarsto, neliečia, nevertina godūs, smalsūs, geidulingi žvilgsniai, ateina laikas susimąstyti, kaip būtų galima panaudoti nekūnišką savo potencialą – nuveikti ką nors malonaus ir prasmingo savo labui.

Būtų Sniečkė ir pasukusi sieloieškos keliu, bet tuomet prisistatė vienas iš pagrindinių žaidėjų jos gyvenime – nervingas ir labai protingas (Kembridže dėstantis matematiką) sūnus. Senstančiai mamai, ketinusiai pradėti asmenybės, o ne moteriškosios lyties gyvenimą, jis palieka kinės pagimdytą anūkę ir dingsta.

Kas galėtų pamanyti, kad sieloiešką Sniečkei teks iškeisti į tautoiešką, veltis į politiškai nekorektiškus žaidimus, aiškinantis savo ir galimo brolio Lioleko giminės genealogiją, susidėti su kinais aferistais, trokštančiais žūtbūt patekti į Lietuvą, kad įsitaisytų kinų kvartale ir gamintų koldūnus su lietuvių skrandžiams neįveikiamais prieskoniais, siūlytų naivioms sniečkėms gastronominį oksimoroną – cukruotą žuvį, ir dar ne kaip desertą smaguriams, o kaip rimtų rimčiausią patiekalą?

O jau perskaičius romaną belieka skėstelėti rankomis: pasirodo, gudriai suregztas siužetas kinematografiškai, dublis po dublio kūrė iliuzijas, kurioms pabaigoje lemta išsisklaidyti. Sūnus pakišo motinai visai ne anūkę, marti – ne marti, o apgavikė, iš pradžių apsimetusi budistų vienuoliu, o vėliau – Sniečkės marčia tam, kad patektų į Lietuvą, Algirdo kvartalą, pas savo seserį, apsimetinėjančią vyru, besidarbuojančiu kinų restorane.

Taigi pasakotoja romane kuria mistifikacijas, o romano herojė Sniečkė nuolat tampa jų auka.

Teksto iliuzijoms išsisklaidžius lieka tik piktų likimo pokštų užgrūdinta Sniečkė, skraidanti lėktuvais tarp Lietuvos ir Kinijos ir nesirenkanti, kur išlipti. Lieka neakivaizdūs dalykai, kurie dėliojasi iš siužeto vingiuose išbarstytų užuominų, – iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusiję motyvai sukimba vienas su kitu rizomos pavidalu ir sukuria konceptualų romano lygmenį.

Abi teksto plotmes – naratyvinę ir konceptualiąją – sieja Sniečkės personažas, todėl verta pažvelgti į ją atidžiau.

Sniečkė – tai žurnalistinis slapyvardis, buvo galima, sako ji pati, pasivadinti ir Gniūžte (juolab kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija draudžia svetimybę „sniečka, sniečkė“ ir teikia „gniūžtę“), tačiau neatsitiktinai pasirinko nelietuvišką pseudonimą. Giminė, tradicinės „šaknys“ (greta rizomos), „grynas kraujas“ – visi šie konceptai sarkastiškai išjuokiami, išlukštenami, išrengiami, kol lieka išties gryni ir dėl to labai iškalbingi. Sniečkės tėvas – Sniečkulis – veikiausiai bolševikų „tautybės“, motina Bordon – žydė, pati Sniečkė – „grynakraujė“ lietuvė, tuo tarpu jos tariamas brolis Liolekas – dar neaiškesnės kilmės ir todėl vertas „tuteišo“ titulo (pusiau kinas – motinos uigurės Li Chodausk-Chodulinos ir Sniečkulio nesantuokinis sūnus).

Šokiruoja drąsi užuomina į Lietuvos TSR komunistų partijos sekretorių Antaną Sniečkų, jo žmoną Mirą Bordonaitę ir dar vieną mįslingą moterį A. Sniečkaus biografijoje – Mariją Chodauskaitę.

Visa ši „tautiška mišrainė“ kelia sumaištį penkiasdešimtmetės galvoje ir širdyje. Tačiau Sniečkė prisijaukina cinikės vaidmenį ir stulbina aplinkinius žodžių ir elgesio bravūra. Nutrūktgalviškas, autoironiškas Sniečkės pasakojimas tampa pavojingu tautiniu žaidimu „Atspėk, kiek turiu gryno lietuviško kraujo“. Kai esi nurašyta dėl amžiaus ir tautybės, nėra ko prarasti, belieka eiti žaisti „mišrūnės“ slėpynių.

Išbarstyta po pasaulį, bent Mandžiūrijoje tai tikrai, Sniečkulio sėkla įpareigoja „grynų gryniausią“ lietuvę ieškoti giminiškų sielų kad ir Kinijoje, kur moteris keliauja surasti savo anūkės motinos. Tačiau tai tik formalus siužeto vingis. Galų gale ji atranda ne tai, ko ieško.

Sniečkei giminiška siela netikėtai tampa žiauri, kerštinga, liūdna ir nelaiminga vyro ir tautos nurašyta Mao – Mao Dzedongo pati. Kol diktatorius linksminasi su jaunomis pupytėmis, Mao žmona, atskirta nuo dukrų ir tautos, leidžiasi į venas jaunų kinų kraują, rašo absurdiškus lozungus, kuria keršto savo vyrui planus. Neapsikentęs Mao Dzedongas nusprendžia galutinai nurašyti įgrisusią žmoną – liepia rusui chirurgui ją „sterilizuoti“ – išoperuoti gimdą.

Sniečkė labai jautriai sureaguoja į šį Mao biografijos faktą, matyt, ją lengvai šokiruoja stulbinama analogija, kai moters tinkamumas vertinamas pagal jos reprodukcines galimybes. Nebegali gimdyti – esi nebereikalinga nei vyrui – diktatoriui, nei tautai – to diktatoriaus įkaitei. Paaiškėja simbolinė dviejų moterų giminystės prasmė: Mao žmona, kaip ir Sniečkė, pamažu tampa pažemintos, įkalintos, savanaudžių diktatorių įkaite paverstos tautos emblema.

Kai nebelieka nieko, tik tapatintis su Mao, visa kita – niekis. Kai tautos paslaptis – išbarstyta visagalio vyro / tėvo sėkla, žmonoms ir dukterims belieka vienintelis – cinikių vaidmuo. O gal Sniečkė vėl žaidžia slėpynes, prisidengdama cinikės žurnalistės kauke?

Romane yra komiška, bet labai iškalbinga scena, kai Sniečkė, už blogą elgesį priversta mokytis kinų kaligrafijos, vogčia stebi, ką apie ją hieroglifais rašo jos mokytojas budistas vienuolis Hui Mu. Šis lieja savo pyktį ir nusivylimą kitataute net neįtardamas, kad ši „rodo jam paprastą riestą lietuvišką liežuvį“: „Ji nepastebi, kaip nuo jos suka akis grynakraujai kinai. Drįsta atvirai tyrinėti jų veidus, tarsi vyrai būtų porcelianinės lėlės ant žaidimų stalo… Ateivė nenori nieko gerbti. Paminklams pripaišo uodegas ir palieka raštelį: „Čia buvo Karlsonas.“ Kai paklausiau, kas jis toks, juokėsi, kol prišlapino kelnes.“

Sniečkės kūno kalba demonstruoja ne cinišką, o kinišką (ne kinų, o kinikų) elgesį. Geriausiai plačioji lietuvių visuomenė pažįsta graiką kiniką Diogeną, nepadoriais kūno gestais ir garsais šiurpinusį visuomenės elitą. Tiesa, moterų kinikių ten nė su žiburiu nerasi, mat dailiosios, anot vyrų, lyties nepadorus elgesys netoleruotinas visur ir visada. Per amžius. Kiniška (ne kinų, o kinikų) laikysena vis dėlto nėra elementariai nepadori. Perdimas, nevalingas šlapinimasis ištikus juoko priepuoliui, „žvengimas“, o ne tiesiog kvatojimasis, „lietuviško“ liežuvio rodymas, spoksojimas tiesiai vyrams į veidą, nenusukant droviai-koketiškai-gundančiai žvilgsnio, genitalijų minėjimas padorių skaitytojų kompanijoje – visa ši įžūli kūno raiška graikų buvo vadinama kinizmu.

Taigi drąsiai būtų galima teigti, kad Marijos žemėje reinkarnavosi filosofas kinikas moters Sniečkės pavidalu. Apgavusi net patį Visatos protą penkiasdešimtmetė žurnalistė Sniečkė paleido gniūžtę, skėlė, nemoksliškai tariant, antausį vyrams, uzurpavusiems nepadorumo sritį. Ji ne tik drįsta politikuoti ir dekonstruoti ideologijas, bet ir pati elgiasi nepadoriai, nesidrovi fiksuoti ateivių kinų neįprasto elgesio požymių, pirmiausia, aišku, akcentuoja perdimą, kurio, anot Peterio Sloterdijko, „Ciniškojo proto kritikos“ autoriaus, „reikšmės skalė siekia nuo nesmagumo iki paniekos, nuo humoristinių ketinimų iki nepagarbos“. Autorius detalizuoja: „Mokytojai, profesoriai, oratoriai ir konferencijų dalyviai žino, kas tai per kančia, kai negalima išleisti besiveržiančių į lauką dujų, nes šis garsas reiškia tai, ko iš tiesų nenorima pasakyti“ (1999, p. 191). Labai tinka ši pastaba Sniečkės personai apibūdinti: kinų skleidžiamas nepadorus garsas – tikras masalas žurnalistei, gaudančiai tai, ką žmogus slepia, bet nuslėpti nebepajėgia ir yra priverstas atsiverti kad ir negatyvia forma.

Sniečkės kiniško maišto kalbinė išraiška – ne linijiniai, o asociatyvūs sakinių ir pastraipų ryšiai, autoironija, kai tarsi užbėgama už akių ir pasakoma tai, ką kiti gali pagalvoti ir įžūliai mestelėti. Ji tarsi ir rūpestinga žmona, mama, močiutė, bet ir šie vaidmenys negailestingai dekonstruojami. Gyveno kartą moteris, o gyvenimas lyg ir nieko neišmokė, tik maištauti.

Tačiau tai ir vėl mistifikacija. Sniečkė priima visus gyvenimo iššūkius organiškai, ji refleksyvi, sugebanti peržengti per įsigėrusius į lietuvių kraują stereotipus. Ji giriasi kinui turinti Vytautą Didįjį su žirgu prie Juodosios jūros, bet nieko negali papasakoti apie generolą Žemaitį, kurio paminklui lenkiasi netikroji marti. Viena vertus, grynakraujo lietuvio tapatybei kurti svarbūs ženklai tampa simuliakrais – tuščiaviduriais ženklais be signifikato.

Kita vertus, generolo Žemaičio Sniečkė neprisimena gal ir dėl potrauminio sindromo, mat jos tėtušis Sniečkulis tą partizanų generolą Žemaitį sugavo ir Maskvai pristatė. Potrauminis sindromas kamuoja ją ir bendraujant su motina Bordon. „Grynakraujų“ lietuvių motinos, kaip jau rašiau, savo garbėtroškų ir kraujotroškų vyrų įkaitės, liūdnos ir nelaimingos, – jos irgi savaip sterilizuotos, ir ta gimdos vietoje žiojinti skylė – nebrandžios „grynakraujės“ Lietuvos simbolis. Neišmokusi istorijos pamokų Lietuva – tarsi gimdos vietoje žiojinti skylė, į kurią veržiasi ateiviai kinai.

Kol lietuviai aiškinasi, kuris iš jų grynesnio kraujo (o kaip nesiaiškinsi, jei Tėvynė – tai tėvas, motina ir vaikai), Sniečkė atlieka amžiaus žurnalistinį tyrimą ir nustato visą tiesą apie tai, kas tas tėvas, kas ta motina ir kas tie vaikai. O jei tėvas – Sniečkulis, motinos – Bordon ir Li Chodausk-Chodulina, o vaikai – Sniečkė ir Liolekas? Tokie štai „tikri“ lietuviai, giminystės saitais susieti su tautos tėvu ir motinomis.

Brolį ir seserį sieja ir… raudoni botai su žvaigžde, kuriuos savo santuokinei dukrai Sniečkei padovanojo tėvas Sniečkulis, o jo „siauraakė“ draugė, dirbusi nomenklatūros būstų valytoja, juos pavogė ir „perdovanojo“ savo nesantuokiniam sūnui Liolekui. Raudoni botai – tai šventoji relikvija, jie vis dar nauji, neavėti. Kažką jie labai primena.

Tiesą sakant, artimiausios praeities Lietuvą su Kinija ir sieja raudonos vėliavos bei penkiakampės žvaigždės.

„Cukruota žuvis“ – tai ir cukrumi apibarstyta, karamelizuota Vytauto Didžiojo Lietuva, į cukrų įvilktas „grynakraujo lietuvio“ mitas, ir tikra cukruotų žuvų invazija į savo šaknų per amžius ieškančių lietuvių skrandžius. Jei jau taip maga kalbėti apie „šaknis“, tai gal verta būti objektyvesniems ir paieškoti jų ne tokioje tolimoje, bet labai skausmingoje praeityje? O tada – nubraukus iliuzijų cukrų – atsiverti karčiam, sūriam, rūgščiam, aitriam moderniam pasauliui.

Cituotu romano epigrafu autorė atsisako tapatintis su saldžiomis tapatybės iliuzijomis.