PÉTER KÁNTOR. Eilės

Péteris Kántoras gimė 1949 m. Budapešte. Dirbo garsiausio vengrų literatūros savaitraščio Élet és Irodalom („Literatūra ir gyvenimas“) redakcijoje. Trylikos poezijos knygų autorius. Anglų kalba išleista jo poezijos rinktinė „Išmokti gyventi“ (Learning to Live, 2009). Daugelio svarbiausių Vengrijos literatūros premijų laureatas, prestižinių Strugos, Prahos, Roterdamo, Toronto ir kitų literatūros festivalių dalyvis. Vertė į vengrų kalbą anglų ir amerikiečių poeziją, rusų literatūrą. Daugelio jo eilėraščių tema – žmogaus vienišumas ir savastis istorijos, didžiosios politikos katastrofų, ideologijos akivaizdoje. Numatomas šių metų „Poezijos pavasario“ svečias.

Inventorius

Palikai man dvejus marškinius:
vieni – vasariniai, kiti – žieminiai,
vieni – pavasariniai, kiti – rudeniniai,
vieni mėlyni ir kiti mėlyni.

Dvejus marškinius ir dvi knygas:
„Orfėjo beieškant“
ir „Žolės lapus“,
Radnoti ir Whitmano.

Dvejus marškinius ir dvi knygas.
Dar šaliką ir kepuraitę:
vieną mėlyną ir kitą mėlyną.

Ir dvi knygas.
Ir Don Žuaną.
Ir Bachą, ir Vivaldi.

Dvejus marškinius: abejus mėlynus,
vieni – vasariniai, kiti – žieminiai,
vieni – pavasariniai, kiti – rudeniniai.

Apie laisvę

Jau tiek daug kalbėta apie laisvę
ir tiek dar bus kalbama apie laisvę,
mes vis kartojamės
ir atkartojame savo pirmtakus:
kartais vyrauja gamtos žmogus,
kartais nugali dorovinės žmogaus galios,
bet jis visada plėšomas į visas puses,
jie vis drasko, kankina jį, jis laužomas ratu,
ta vargšė pabaisa.
Kas taip pasakė?
Kas ir šiandien negalėtų taip pasakyti?
Kam yra pavykę laimingai suvienyti šiuodu?
Dar daugiau, kam ir kada pavyko
gyventi laisvam tarp laisvų žmonių,
ramiai miegoti naktimis
ir leisti netrikdomiems miegoti kitiems?
Kas gali teigti esąs sveiko proto
ir švarios sąžinės,
tiesiog spoksodamas pro langą
šiokiadienio rytą?
Tiesa, gamtos žmogus
seniai pamiršo tai, kas gamtiška,
o moralė – jau tik įstatymas, prekės ženklas
ir dar keletas įkyrių, trikdančių jausmų,
kurių šaknys, kaip ir gimimas, skendėja sutemose.
Mes tobuliname, gludiname save, pone Diderot,
kaip ir visus brangius savo reikmenis,
mes išradingi kaip Odisėjas,
nors nujaučiame,
kad kiekvienąsyk išsilaisvinę
sumokame vis nauja priklausomybe,
kaskart įveikę užtvarą
bematant jos vietoje pasistatome naują,
šiek tiek grakštesnę, galbūt patrauklesnę, išmoningesnę,

labiau švietėjišką, pone Diderot.
Tai – anaiptol nenauja.
Tačiau net griuvus daugybei užtvarų
kam yra pavykę žengti šimtą žingsnių iki pat krašto,
šimtą didingų žingsnių, kuriuos išdrįstume parodyti savo vaikams,
apsiėję be prievartos ir veidmainystės?

Eugene’as Boudinas,
paplūdimio tapytojas

Jis nedaug keliavo.
Tai buvo jo Truvilis Normandijos pajūryje.
Paplūdimys. Ten buvo einama maudytis.
Boudinas irgi ateidavo, atsivesdavo žmones prie jūros.
Ne maudytis. Vesdavosi juos
pasivaikščioti pajūriu ir liepdavo: judėkit!
Jam nerūpėjo nei smėlis, kad nepribyrėtų jo
į batus ir rūbus.
Nerūpėjo ir jų priekaištai.
Nuolat laikėsi daugiau kaip dviejų žingsnių atstumu;
taip jau buvo įpratęs.
Tačiau visada aprengdavo juos gražiai, elegantiškai:
krinolinai, skrybėlės, pelerinos, kaspinai.
Įbrukdavo vyrams į rankas po lazdelę,
moterims jautria oda įduodavo skėčius.
Dažniausiai atsinešdavo prie jūros kėdžių,
sukraudavo į krūvą
ir liepdavo greitai pavargstantiems prisėsti.
Jie iškart susėsdavo, dairydamiesi, plepėdami.
Boudinui nerūpėdavo jų šnekos.
Tikriausiai tušti plepalai, manydavo jis
ir galbūt būdavo teisus. Buvo gal 1863 ar 64 metai.
Kartą dvi juodai dėvinčios merginos ir jaunuolis
prisėdo ant smėlio, šiaip pasėdėti.
Kitąsyk vėjas nunešė žalsvai mėlyną šaliką
arba artėjo audra, dangus pasidarė plieno pilkumo.
Pasivaikščiojimai darėsi vis trumpesni ir retesni.
Boudinas nusileisdavo jiems, leisdavo mindžikuoti vietoje.
Jam taip buvo tik patogiau.
Kartais vėliava arba kaspinas rodydavo vėją.

Jie vaikštinėjo ir 1865 metais, stebėjo saulėlydį.
Sėdėjo ir stoviniavo, susibūrę į ratą.
Nieko ypatinga nevyko.
Jie laukė.
Boudinas tapė mažus paveikslus (35 ´ 57 cm ar panašiai),
ir pusę ar du trečdalius paveikslo visada užimdavo dangus.
Iki Didžiojo karo dar buvo toli,
Boudinas kariavo su savimi, troško tapyti vis geriau.
1867 metų paveiksle jie sėdi paplūdimyje,
popietė, žinoma, Truvilyje.
Dievai žino, kodėl jie tokie siaubingai vieniši, lyg
būtų ištremti į tą paplūdimį su visais puošniais rūbais.
Atėjo čia, ir daugiau nebėra kur eiti,
nėra kur trauktis. Veikiai sutems.
Tremtiniai tik sėdi arba trypčioja,
ramūs, mandagūs.
Net šuo neamsi, tik spokso.
Veltui jie būriuojasi,
veltui stoviniuoja moterys.
Jei nujauti rezgantis planą, klysti.
Jei manai, kad jie pabūgs, irgi klysti.
Pakils iš vietos tie, kurie dabar sėdi,
o tie, kurie stovi, susės;
visai įmanoma. Visi tebežiūrės į jūrą,
tarsi kino teatre.

Boudinas tikrai savotiškai juos mylėjo.
Bet Boudinas iškeliavo,
jis išvyko į Antverpeno uostą,
į Briuselį, į Veneciją,
iškeliavo tapyti karvių pievoje,
liūdnosios Dubois šeimos jų terasoje,
Boudinas iškeliavo, ir net jei sugrįš,
tai tik raudono skėčio,
ant kurio žuvėdra nudrėbė „E“ raidės formą:
E. Boudinas, paplūdimio tapytojas.

Beje, Boudinas niekada netapė žuvėdrų,
tik savo tremtines damas ir ponus,
sėdinčius, stoviniuojančius ar vaikštinėjančius
arba apsimetančius, kad eina pasivaikščioti,
bet kur, po galais, jiems eiti? Kur?
Boudinas iškeliavo ir nebesugrįš,
negrįš net to raudono skėčio
ar veikiau oranžinio, vaiskaus,
ant jo – nė žuvėdros nudrėbtos dėmelės.
Jie tik sėdi ir stoviniuoja Truvilio paplūdimyje,
veikiai sutems,
jie prilaiko savo skrybėles,
ištiesia nugaras, atsirėmę į kėdžių atlošus,
ir nepaliauja žiūrėti į priekį,
motinos, dukros, broliai ir seserys, pusbroliai,
vyrai, sūnūs, tėvai ir seneliai.

Išties, kuo jie užsitarnavo savo vaidmenis?
Kuo nusikalto? Tikrai nėra nekalti,
net patys nedrįstų taip teigti. Kokia gi jų kaltė?
Jie stebi saulėlydį, ir galbūt kas nors pamanytų,
kad Boudinas pamiršo juos, kad jis kaip nors
jų išsižadėjo, kad reikėtų darsyk visa tai apmąstyti.
Boudinas numatė viską. Jis jau nutapė dangų,
po juo – paplūdimį, jūrą ir būrį žmonių.
Argi jis neįdavė jiems po lazdelę?
Argi jų neapavė?
Ne, Boudino niekuo neapkaltinsi.
Kėdės tvirtai laikosi.
Taip, viskas gerai.
Turi būti kokia nors prasmė.
Ak, tikrai! Iš tiesų!
Kažkas šypsosi. Kažkas linksi galvą.

Iš vengrų kalbos vertė
Vytas Dekšnys ir Beatrix Tölgyesi