Perkūno giminės dainos

RITA UŽTUPAITĖ

Pagaliau susiruošiau parašyti tau laišką, Kastyti. Apie perkūniškas dainas. Aš noriu tave užtikrinti, kad tu tikrai nesi prastesnis už kitus nei blogesnis, tikrai ne. Ir po tos nakties, kai nakvojau pas tave ir tu dainavai, iš ryto aš nieko nesakiusi išėjau ne todėl, kad norėjau tave nustebinti ar nuliūdinti, bet kitaip pasielgti tiesiog negalėjau. Ir dabar, kai praėjo mėnuo, aš viską galiu ramiai paaiškinti. Todėl siunčiu tau laišką voke, senuoju paštu, o ne internetu greitosiomis suregztą pliurpalą.

Taip susiklostė, kad likau pas tave nakvoti ir mes padūkom. Žmonės miršta ir mylisi Žemės planetoje kas sekundę, įsivaizduoji? Vieni aikčioja iš malonumo šokinėdami, kiti dejuoja iš baimės dusdami ir tai vyksta vienu metu – lyg siūbuotų kokios kosminės svarstyklės: banguotų malonumas ir sklistų baimė… Bet žinai, aš ne apie tai. Net neįsivaizduoji, kas atsitiko po to…

Klausyk. Atkurk tą vaizdą, kai mes tamsoj atsisėdome ant tavo vargšės sukežusios sofos ir atsirėmėme į sieną. Tu pasakei: „Aš visuomet moteriai padainuoju dainą. Aš taip jai atsidėkoju“ ir uždainavai atsipūtęs: „O ką kalba apynėlis.“ Tavo nuotaika buvo gera, tu smagiai užtraukei tą liaudies dainą. Bet vos tik uždainavai pirmus žodžius, tavo balsą permušė kitas balsas ir kita daina.

Tu gali dabar paprieštarauti man: „Nesąmonė. Tu išsigalvoji, Margo, praėjo visas mėnuo ir tu sukūrei šitą istoriją. Gal tau nepatiko mano „Dirty dick“ – čia restorano pavadinimas Londono centre ir tiek. O gal nepatiko tai, kad mes buvom draugai ir nei iš šio, nei iš to pabandėm apsimest meilužiais?..“

Iš karto tave užtikrinu – tikrai ne tai. Viskas buvo gerai iki tos minutės, kol tu atsirėmei į sieną ir pradėjai dainuoti. Viską sugadinai. Kodėl?

Vėl grįžtu prie tavęs dainuojančio. Vos tik suskambo tavo balsas, jį iškart permušė kitas balsas ir kita melodija, kiti žodžiai, atsklidę iš visų pusių, lyg kas grotų iš keturių krypčių.

Aš sėdėjau prie sienos ir buvau apstulbinta, netekusi žado. Ir girdėjau ne tave. O savo tėvo balsą ir jo dainą.

Aš miegojau su tavimi nepraėjus nė savaitei, kai palaidojau savo tėvą. Jis buvo užpiltas žeme, jo kūnas įspraustas ankštam karste iro, bet jo siela klaidžiojo, ji atklydo iki manęs, o paskui šmurkštelėjo į tave, įsitaisė po tavo balsu it kielė po stogeliu. Rado kažkokią landą, plyšį, giminišką bruožą – giedojimą ir per jį pateko į tave. Jis dainavo per tave, per tavo balso stygas giedojo savo atsisveikinimo dainą. Jis pasakė man sudiev dainuodamas. Žinai, ką jis dainavo? „O Adelita, tu mano mylimoji, mes dar pašoksime kartu, o brangioji, ir skaičiuosim mėnesienoje žvaigždes.“ Čia priedainis. O pradžia tokia: „Šitą dainą su draugais kartu dainavom…“

Jis plėšė dainą pro tave, virpindamas tavo balso stygas, stipriau nei tavo balsu plėšė, skambiau, nuoširdžiau ir aš girdėjau melodiją visu vidumi, dviem širdim ir keliom ausim, lyg turėčiau ne dvi, o keturias ausis – kvadro, o ne stereo, ta melodija ir žodžiai buvo visai ne banalūs, o graudūs, tokie graudūs, sielą vartantys, nes jis dainavo atsisveikinimo dainą, tu supranti?

Tu sėdėjai ir ūbavai, bet iš tikrųjų dainavai ne tu, o mano tėvo siela. Jis iš Perkūno giminės. Tų galingųjų Audros dievo palikuonių. Jo balsas sruvo mano viduje, toks sodrus, galingas ir graudus, kad aš paplūdau ašaromis, nes žinojau – jis atsisveikina dainuodamas ir su kiekviena išgiedota nata tolsta, ar tu supranti? Ar tu ką nors jautei? Aš labai abejoju, nes tebuvai kanalas, kuriuo tekėjo gaidų srovė, srautas galingos bangos, apsėmusios mano širdį ir kaklą, melodija suspaudė man gerklę, suveržė ją, nes graudulys prasiveržė, lyg raudotojų choras būtų giedojęs graikų amfiteatre, apverkdamas visą bereikšmį ir beprasmį tragišką gyvenimą, tuos gyvus vaizdelius, sulipusius su emocijomis ir gulinčius atminties saugykloje, ir nuolat šokčiojančius, ar supranti?

Aš žinojau, kad jo sielos srautas, jo virpėjimas ir dvasios stiprybė tekėjo per tave, ir aš galėjau pasikalbėti su savo mirusiu tėvu, bet neįstengiau, nes raudojau, užsidengusi veidą, o tu tik dainavai ir nieko aplink nematei ir nejautei. Jis dainavo pačias sentimentaliausias dainas, kokias man dainuodavo vaikystėje ir tuomet, kai man išoperavo tonziles ligoninėje, tada man labai skaudėjo gerklę ir jis kuždėjo man į ausį: „Tina Mary – kokios jos nuostabios akys – Tina Mary.“

Bet noriu grįžti prie tos nakties, kai tu baigei paskutinį savo dainos posmą ir tėvas su tavo paskutiniu atodūsiu nuščiuvo. Tu įkvėpei ir pradėjai dainuoti naują dainą ir tuomet jis vėl užtraukė: „Sudie, sesutės, lietuvaitės, sudie, darželio žolynai.“ Ta daina, tokia sentimentali ir liūdna, net kiek juokinga, visuomet man išspausdavo ašarą vaikystėje. Tada aš gailėdavau visko: nuvytusios gėlės, nukritusio paukščio, pelės, patekusios į spąstus, visko, kas yra ir dūla, kenčia, keičiasi, srūva, tolsta, nyksta, ištirpsta… man dėl visko širdis plyšdavo. Ir kai mano tėvas sodriu bosu traukė tą liaudies dainą tavo balso stygomis, žinojau, kad čia jo paskutinė daina, kad jam nedaug skirta laiko pasimatymui su manimi per tave, per tavo balsą. Per kūną. Nes jis Perkūno giminės. Supranti? Kai tu nutilai, nutilo ir tėvo balsas, o kai mane apsikabinai – mane apsikabino tėvas, todėl aš ištrūkau ir nubėgau į vonią. Prausiausi ilgai, visą pusvalandį, nes, tiesą sakant, nebenorėjau jokių prisilietimų iš anapus, nei balsų, nei atsisveikinimo dainų.

Todėl, kai tu tik užmigai, aš apsirengiau ir išėjau, nes nebenorėjau, kad tu būtum tuo kanalu, tuo lataku, per kurį mano tėvo energija, jo balsas tekėtų kada panorėjęs. Aš turėjau išeiti tuoj pat, nes švito, aš tą padariau ir parvažiavau namo taksi. Todėl daugiau nebenorėjau tavęs matyti. Bet ne dėl tavęs, o dėl kitų dalykų, supranti? Tu buvai vartai. Per juos šmurkštelėjo atsisveikinti su manim mano tėvas ir aš juos užvėriau, užrakinau ir nebenoriu jų daugiau atidaryti. Aš išverkiau savo prisiminimus, jų nebėra. Suvoki? Ašaros nudžiūvo, liūdesys išsisklaidė ir liko tuštuma kaip tuščias dangus. Tikiuosi, supranti mane. Ir dar kartą kartoju – mūsų išsiskyrimas neturi nieko bendra su asmenine simpatija ar antipatija, nieko bendra. Tu normalus vyras ir visai esi nekaltas dėl to, kas įvyko, betgi tu net nežinai, kas būtent, o aš žinau, aš liudininkė, bet tiek to, čia labai asmeniška. Tai tiek norėjau pasakyti, tikiuosi, tu supranti mane ir nepyksti.

Linkiu tau sėkmės, atleidimo ir, žinoma, meilės ir dar prašau – niekad nedainuok, kai pasimyli, nes gali staiga ir labai netikėtai atsiverti vartai kitur ir per tave tumulais gali virsti visokie dalykai, apie kuriuos nieko nenumanai, nenutuoki ir nieko negali kontroliuoti, supratai? Bet čia tavo reikalas, aš išsakiau savo nuogąstavimą, tik tiek.

Sėkmės tau ir laimės, dar sykį atleisk.

2002 metų birželis

Margo