Mūsų laikų filosofai
MANTAS KREGŽDYS
Kaip išdidžiai mes save vadiname baigę mokslus – filosofais. Žmonėmis, mylinčiais išmintį. Naujos minties žadintojais ir dėstytojais. Taip! Mes jau tokie. Siekiame savo gyvenimo triūsą įprasminti. Pateisinti visuomenei ir sau patiems. Bet ar iš tikrųjų mes, šlovindami praeities filosofijos stabus, perrašinėdami jų mintis ir bandydami nuspėti, ką filosofijos didieji protai norėjo pasakyti, dar galime vadinti save filosofais? Teisės terminais kalbant, kyla pagrįsta abejonė dėl mūsų svarbos visuomenei ir mūsų minčių naudos disciplinos raidai. Dienų dienas skaitydami tai, kas jau parašyta, gilindamiesi į bedvasį, šimtus kartų interpretuotą tekstą, mes tarsi iš tolo stebime tuos, kurių patys esame neverti. Mes nekuriame nieko naujo, neišlaisviname savo proto, o „sanguliaujame“ su kitų idėjomis, užsidarome į akademinį narvą, kurio grotos suręstos iš taisyklių ir baimių pasakyti ką nors ne taip, iš pačios pagrindinės baimės – prieštarauti autoritetui.
Tikra beprotybė puoselėti „mokslą“, dažnai vadinamą apskritai visos mokslo teorijos atspirties tašku, kurį mes padarome nuolatine replika. Šimtus dienų praleidžiame skaitydami, siekdami patvirtinti savo pačių mintis, juk esame tokie tylūs, banalūs ir niekam neįdomūs, kad mūsų žodžių vis tiek niekas neišgirs. Argi ne patys taip nužudome filosofiją? Mums nereikia diskusijų, nes bijome, kad negalėsime pagrįsti savo minčių, nerasime tinkamo „knygų“ autoriteto savo idėjoms paremti. Ir kas tada mes būsime? Pajuokos objektai, nenuoseklūs mokslininkai, susireikšminę neišprusėliai? Bet argi ne tai buvo tūkstantmečiais pati filosofijos esmė? Meilė išminčiai neatsiverdavo masėms, tai buvo išrinktųjų – vienetų privilegija. Privilegija puoselėti ir skleisti. O dabar mes bijome filosofijos! Bijome savo sielos balso, bijome proto ir istorijos konflikto.
Mes tarsi vagys, iškrypėliai, pamėgdžiotojai ir prievartautojai, ko negalime patys, tą pavagiame iš protingųjų, mėgdžiojame juos ir kopijuojame, menkiname ir iškeliame, mylime ir neapkenčiame. Galiausiai prirašome savo mintis, praplečiame tikro filosofo tekstą, bandome atspėti, kas sukosi jo galvoje, bandome padaryti beveik neįmanoma – susitapatinti su genijumi. O kas mes tokie? Mes tik maži ir bereikšmiai minčių falsifikatoriai. Nusikaltėliai protui. Dievo nuskriausti ir nevisavertiškumo komplekso išsekinti dvasios beturčiai.
Žinoma, nesugebėsime atsikratyti iš XX amžiaus atėjusių žalingų tradicijų ir neatsigręšime į amžių nugludintą filosofijos sampratą. Per daug vertiname gaunamus pinigus ir pagarbą, tad kam ardyti tai, kas, rodos, yra savaime gerai? Juk patenkiname savo pagrindinius instinktus – turime už ką pavalgyti ir išgerti, dar kartais žmonės mums paplekšnoja per petį už gerą darbą ir įsirašome save į kultūros istoriją, taip pratęsdami savo betikslę ir nusikalstamu aplaidumu paženklintą būtį. Nėra tikslo, nėra idėjų ir nėra tikrų filosofų, kurie aukotųsi dėl meilės, dėl meilės minčiai ir išminčiai. Nėra. Mirė amžinųjų genijų karta, o į jų vietą atėjome mes. Nepakaltinami akademinės kultūros lipdiniai. Tuščiagarbiai ir plačiagerkliai užtemusios sąmonės, beprotybės ir pilkumo šaukliai. Mes – mylintys save ir savo statusą, mes – mylintys pinigus ir garbę. Filosofai, nekenčiantys filosofijos ir kiekvienu savo gyvenimo poelgiu, kaip minties antikristai, žlugdantys tikėjimą tuo, kas tūkstančius metų buvo egzistencijos pagrindas.
Be abejo, svarbiausias tikslas – pirmiausia nužudyti giliai sielos kampelyje tupintį minčių generatorių, kvestionavimo mechanizmą, kuris mums vaikystėje buvo suteiktas kaip dovana. Nufilosofinti save, pamiršti tą pirmą idėją „kodėl?“ Kodėl pasirinkome būtent tokį kelią. Kelią, kuriame nėra jokių stočių, kuriame nėra nieko apčiuopiama. Pamirštame savo tikslus, norus ir klausimus. Taigi kas mes esame patys sau? Vargu ar dar galime teigti, kad tai apskritai esame mes. Dabartinis mano Aš neturi nieko bendra su tuo naiviu ir vaikystės prisiminimus puoselėjančiu Aš, kuris pasirinko šį nelengvą kelią. Aš – tai visuomenė, tai masė, tai objektas, neturintis skiriamųjų ženklų, tai protas, neturintis savų idėjų. Tai XXI amžiaus beprotis, individas be individualumo, žmogus be žmogiškumo. Ir galiausiai – filosofas be išminties.
Komentarai / 4
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
“Argi ne patys taip nužudome filosofiją? Mums nereikia diskusijų, nes bijome, kad negalėsime pagrįsti savo minčių, nerasime tinkamo „knygų“ autoriteto savo idėjoms paremti. ”
Kas “mums, mes”, kas esate “jus”? Filosofijos studentai Lietuvoje, filosofijos studentai VU, ar tik tik tavo grupeje, is tavo metu? Jei kazkas taip daro, kaip tu aprasei, nereikia ju sutapatinti su viso pasaulio studentais apskritai, ir tik juo labiau su visa filosofis praktika.
Jei tu kalbi apie sau pazistamus studentus, is savo praktikos, o ir kalbi juk is savo praktikos, tai ir reikia pasakyti, kad BUTENT TIE studentai “perrasineja filosofu mintis, nekuria nieko naujo ir bijo pasipriesinti autoritetams”-ir dar daug prastu dalyku, kuriuos tu pasakei apie filosfija. Daro neteisingai. BLOGAI SUPRANTA FILOSOFIJOS MOKSLA IR JOS STUDIJAVIMA. Bet nereikia sakyti, kad filosofija pati, tikroji, yra tokia.
Keli filosofijos apibrezimai.
Filosofija, tai nauju konceptu (paprastai tariant, ideju) kurimas, remiantis gausia pasaulio ideju istorija, tam, kad butu analizuojamos dabartinio gyvenimo bruozai, ir kad jis butu padaromas naudingesnis, idomesnis, grazesnis (Gilles Deleuze, vienas pagrindiniu 20 a. prancuzu filosofu, kai kas vadina 21 amziu Deleuze amziumi, del jo ideju svarbos ir naudos).
Filosofija, tai mokslas apie esminius, pagrindinius zmogaus ir gyvenimo principus:
“Ką aš galiu žinoti?
Ką aš turiu daryti?
Ko aš galiu tikėtis?
Kas yra žmogus?” (Kantas)
Filosofijos istorijos veikalu studijavimas visada yra daromas tam, kad kanors naudinga pasakyti apie dabarti, naudingai ja interpretuoti.
“Be abejo, svarbiausias tikslas – pirmiausia nužudyti giliai sielos kampelyje tupintį minčių generatorių, kvestionavimo mechanizmą, kuris mums vaikystėje buvo suteiktas kaip dovana. Nufilosofinti”
Isvis labai skaudu girdeti tokius zodzius. Filosofijos studijavimas, ir pabreziu, kai jis daromas taip, kaip reikia, kokybiskai, suteikia labai daug kritinio mastymo ir analizes igudziu, ir lavinama vaizduote. (pats tai galiu pasakyti is savo patirties). Bet jei tavo aprasomoje programoje, universitete, ar Lietuvoje, taip nera daroma-tai jau kita problema. Bet ne PACIOS FILOSOFIJOS problema.
Apskritai, jei tavo aprasyti studentai beprasmiskai ir nenaudingai studijuoja filosofija, jei jie NEMOKA jos studijuoti, tai nereiskia kad ji pati yra bloga – kaip ir kalbant apie bet kokias studijas. Jei as nemoku taisyti masinu, ir taisydamas masina ja visiskai sugadinu, tai nereiskia kad pati masina buvo prastos kokybes. As tiesiog nemoksiskai ja taisiau.
Jei taip nemoksiskai studijuoti studentus vercia Lietuvos universitetu sistema ir programos, cia jau yra kita problema. (zinau puikiu studentu ir filosofijos programu ne Lietuvoje, ir pats esu studijaves ir studijuoju filosofija ten. dauguma filosofijos programu Vakaruose stengiasi vystyti studentu kritini mastyma, ir yra orientuotos i siu dienu problemu sprendima). Jei taip yra, butu idomu suzinoti apie tokius dalykus Lietuvos mokslo sistemoje. Ir reikia juos spresti.
Bet apskritai, tekstas kalba ne apie pacia filosofija, o apie kai kuriuos studentus ir blogus studijavimo budus. Gal net taip ir geriau, tekstas parodo, kaip NEreikia studijuoti filosofijos.
Mantai, saunu, kad apie tai kalbi, apie tai, kas nepatinka, bet reiketu kalbeti apie studentus arba mokymo programas, o ne apie pacia filosofija. Beje, tavo tekstas pats irodo, kad turi kritinio mastymo ir vaizduotes.
Martynas
Filosofija, kaip pasirinktas kelias, turi ne vieną – perrašinėtojo ar pranašo kryptį. Tekste skelbti kategoriški ir pesimistiški teiginiai išmuša iš vėžių. Žinoma, kad norint diskutuoti filosofinėmis temomis reikia turėti žinių, kritinį mąstymą, todėl kitaip kaip tik skaitant, analizuojant, kad ir subjektyviai, to nepasieksi. Jei bijai akademinio narvo – rinkis individualią veiklą, niekas neverčia grupuotis, maištauk, įrodinėk savas tiesas, kurk – kas draudžia? Nemanau, kad autoritetu renkamasi žmones, kurių idėjos pačiam yra nepriimtinos. Nesuprantu, kam brukti tą masių identitetą, ne visi yra tokie, vietoj verkšlenimų galima paminėti, kad ir ant vienos rankos pirštų suskaičiuotus vertingus lietuvių filosofus. Natūralu, kad žmonės bręsta ir keičiasi, auga tiek fiziškai ir dvasiškai ir nereikia čia bandyti perspjauti Darvino. Apskritai, kas leidžia tokiems tekstams rastis? Kasdien žlungam platindami skundus ir linguodami galvelėmis „koks blogas mano gyvenimas, kokia bloga valstybė, kokie blogi žmonės“. Šiuo atveju – visa filosofija ir ją studijuojantys asmenys.
taip.
tai tekstas apie šių dienų akademinę filosofiją, filosofijos studijų programas šiuolaikiniuose universitetuose, kurios sudaromos, turūt išimtinai, filosofijos istorijos studijų pagrindu. Ir manau, kad vyraujanti tendencija šioje srityje autoriaus diagnozuota tiksliai, nors ir aštriai (trumpos replikos žanrui tinka ir apskritai aštrumas); manau, kad tai tikrai problema, ypač periferiniuose universitetuose, tad ir Lietuvoje; gilinamasi į tai, kas jau sukurta, bet neskatinama kurti naujų konceptų (žr. čia cituotą Deleuze), per-interpretuoti patiriamą tikrovę, o ne kitus tik tekstus.
Beje, komentatoriaus nepasitenkinimas tuo, kad tokie tekstai apskritai atsiranda, nustebino …