Laiškai iš knygos „Lorelei“

KĘSTUTIS NAVAKAS

II.

Kai tau rašau, atrodo, kažkas žvelgia pro puslapio kraštą, stovi man už dešiniojo peties, kartais net kabo ant jo tarsi nebaigtas vilktis švarkas. Jaučiu tą baugų dalyvavimą, bet taikstausi, tarsi mažom dozėm gerčiau barškuolės nuodus ir jie palaipsniui skiestų mano kraują. Ne skęstų jame, o vis išplauktų.

Kažkas pro puslapio kraštą skaito mano laiškus tau, kažkas vis jaučia jų baugų dalyvavimą, tarsi gertų barškuolės nuodus ir jie palaipsniui skęstų jo kraujyje, nebeišplaukdami. Žudydami.

Kartais baisu tau parašyti švelnų žodį, juo įžiebti pernelyg iliuzines tapusias laiško raides, nes esybė, primenanti pusiau apsivilktą švarką, to žodžio bijo. Ji ginsis. Ir ginasi, nes ši mano baimė yra jos ginties išdava. Ji bijo žūti nuo mano švelnumo ir čia suprantu du dalykus: tai, kad aš su ja neatskiriamai susijęs ir – kad ta esybė mirtinga.

Kai rašau tau, jaučiuosi nemirtingas, tu to nemirtingumo garantas, tačiau mano giluminė giminystė su tuo, kas mane stebi, pila pirmuosius pelenus į mano (b)urną.

Kaip išjungti pasaulį, kuriame esame ne tik mudu? Kuriame esame stebimi ir vertinami, matuojami bei ragaujami? Kuriame pro puslapio kraštą žiūri mirtis? Toksai pasaulis gali egzistuoti, tačiau norėtųsi, kad būtų dozuojamas tarsi barškuolės nuodai, nuo pakibusio virš galvos švarko rankovių lėtai kapsintys man ant veido.

Jei matai dabar mano veidą, nematyk išgąsčio jame. Jis yra, bet kažkur nepavojingai giliai, kaip urano rūda, ir niekas jo neišsikas savo bomboms. Bet leisk man tą išgąstį matyti, leisk gyventi su baime ir leisk kartais ją maitinti. Taip ji nenutrūks ir neatšliauš perkąsti gerklės.

Ir jei kartais pagalvosi, kaip rašiau tau švelniausius žodžius (nejaugi bijodamas?), žinok, kad rašiau ramiai, žinodamas tave esant ir būsiant, tačiau buvo ir tokių akimirkų, kai rašiau tuos žodžius, o kažkas tuo metu manyje stingo iš siaubo, pajutęs kraujyje šaižiai švilpiant barškuolės nuodus.

Jie nešvilpia kassyk. Tik kai užsidega.

VI.

Dar viena naktis. Rūkau balkone, in langsamen Blitzen, anot Friederike Mayröcker, žvelgiu į gatvėje kažko nesulaukiantį taksi, galvodamas, jog mano sena eilutė ir krypčių nepasiėmęs išeini neklausęs kelio dabar jam tinka. Jis laukia ne keleivio, jis laukia krypties, nežino, kur važiuoti, neturi ko kelio paklausti, jis gyvena atkarpomis, maršrutais, punktyru.

Grįždamas įsileidžiu vėją ir jis nupučia nuo stalo tau pradėtą rašyti laišką (laiškai visad krinta tekstu į apačią). Taip ir reikia, imu kitą lapą, aname taip nieko ir neparašiau, tetinka vėjui, tau ne.

Ta mintis apie antrąsias vienas kito puses… Ji šiek tiek slegia. Ar tikrai esame viens kitam skirti, ar tikrai mes amžiams?.. Kas, jei ne?

Galvojant apie tai, klausimas šiek tiek braižo šakomis smegenis ir nupučia laiškus nuo stalų, tekstu į apačią. Nežinau. Galbūt šis klausimas ir turi gulėti tekstu į apačią. Nors romantiškų santykių (tarkim) infrastruktūra ir yra patetiška, šio klausimo patetika kiek per plėšri. Visi retoriniai ornamentai turi remtis į grindis, kaip tapetai. O čia nėra į ką atremti, nebent į šiandieną. Taip, šiandien mes vienas kitam skirti ir šiandien mes amžiams. Amžiai įsikirtę į mūsų šiandieną septyniais kirviais ir gali būti, kad tai nesikeis. Norėčiau, kad nesikeistų, tu taip pat norėtum. O juk ir nesikeis, kol mes taip gražiai norėsim.

Galėtume taip ir sėdėti saugioje mūsų šiandienoje, kaip taksistas savo taksi, tačiau juk bus krypčių ir maršrutų, atimties ir sudėties, daugybos ir dalybos, ir kur tas tikrumo krislas, sunku pasakyti. Gal mes jo nuolat ieškosime kaip kokio Higgso bozono, nerasdami, žinodami, jog egzistuoja, tačiau norėdami būti tuo tikri, pačiupinėti, įsitverti kaip stalo krašto ar peilio ašmenų.

Šiaip ar taip – išsiskirsime ir susitiksime, pyksimės ir taikysimės, alsuosime ir dusime. Sistolė – diastolė. Taip mes plakame, taip mes gyvename, o Higgso bozonas irgi kažkur yra, nepačiupinėjamas. Jei mus kas nors labai stipriai įsuktų, jei lėktume taip greitai, kad laikas bei erdvė pakeistų proporcijas, gali būti, jog galiausiai išgirstume Einsteino smuiką ir žinotume esantys amžiams viens kito. Ir dabar žinome, tik vis ieškome kažkokio antspaudo, įteisinančio ir patvirtinančio mūsų žinojimą.

O jo nėra. Ir nebus, kol patys nenusipiešim karštu burnų oru kambario šaltame.

Man gera, kad esi, ir tai mano amžinybė. Tau gera, kad esu, ir tai tavoji. Vadinasi, mes skirti vienas kitam. Vadinasi, mes radom Higgso bozoną, visi vėplos mokslininkai gali ateiti pas mus ir jį persipiešti, užuot tuščiai gainioję vamzdžiu savo teorijų tirščius. O taksistas gali sau važiuot, mums jo nereikia, mes jam per sėslūs.

O kai grįši ir tave apkabinsiu, juk žinai, ką abu išgirsim. Einsteino smuiką.

X.

Anądien žiūrėjau, kaip tu sustingusi sėdi prie kompo, nežinia kokius savo vidinio gyvenimo audinius jame džiaustydama, ir iš kažkur pasigirdusi Eolo arfa man sugrojo, jog tu panaši į sfinksą. Ne. Ir arfos klysta. Tu man panaši į apsnigtą medį, bijantį nusipurtyti sniegą. Sniegas viską verčia nespalvotu nebyliuoju kinu, tave taip pat. Ir medžius.

Man patinka apsnigti medžiai, jie tokie butaforiniai, nenatūralūs. Sniegas juos vis ištinka, bet juk akivaizdu, kad taip neturėjo būti. Sniegas jiems nebūdingas ir svetimas, nors gal priimtinas. Įsivaizduok medį, kuris dygo, augo, lapojo – be jokio sniego – ir staiga tas paukšt (tinkamas ištiktukas) atskrido ir nutūpė jam ant šakų. Ir viskas ėmė atrodyti taip, kaip neturėtų atrodyti, pietinėse platumose ir neatrodo.

Tiesą sakant, mums nebūdingi ir drabužiai, gimėm be jų, jie tik atskrido ir nutūpė ant mūsų. Paukšt. Tačiau jie irgi gražūs, ypač atrodantys taip, kaip neturėtų atrodyti. Tavo drabužiai man itin gražūs, ypač kai guli išmėtyti pakampėmis, nusilpę, praradę funkciją, likę grynąja forma ir spalva. Tuomet iš jų imu ką nors dėlioti, kokį nors tavimi kvepiantį tekstilės pasaulį, kartais juos švelniai mėtau, kad nors tris sekundes sklęstų oru ir nukristų vis kitaip susiraizgę. Moneta turi tik dvi galimybes nukristi, tavo drabužiai – tūkstančius.

Žinoma, galiu juos tvarkingai sulankstyti ir sudėti į spintą, tačiau tai drabužių žudymas. Spintoje kiekvienas rūbas – įkapės, balta drobulė, visos spintos panašios į kolumbariumus. Ten drabužiai irgi atrodo taip, kaip neturėtų atrodyti, tačiau dabar jau fatališkąja prasme, nepalaikytina. Juk akivaizdu, jog visų drabužių vieta ant grindų, baldų, lempų, palangių, medžių šakų, o jei ne – tai lauk pro balkoną juos, tuos drabužius. Tegu juos užsnigs kaip rogių provėžas.

Žiūriu pro langą ir noriu išmesti tavo drabužius. Kad nuoga sėdėtum prie savo kompo. Už lango apsnigti medžiai, kuriuose tupi kelios varnos, tarsi baltą lapą kažkas rašalu aptaškė. Taip tikrai neturėtų atrodyti.

XXIV.

Kadaise ėjau į optikos saloną ieškoti akinių nuo saulės. Man reikėjo būtent tokių akinių, kokius buvau susigalvojęs. Tokių nebuvo, net panašių nebuvo. Vadinasi, man ten nebuvo jokių akinių. Prekiaujate akiniais, o akinių neturite, pasakiau stilingai darbuotojai, atrodančiai lyg seselė iš pornofilmo. O kas čia? – ji mostelėjo ranka. Čia ne akiniai, atsakiau, akinių jūs neturite. Ir išėjau, nes akinių ten nebuvo.

Rašau apie tai, nes dažnai man nebūna žmonių, tu juos paslėpei. Jie nematomi, geriausiu atveju – permatomi. Man neįdomios kompanijos, kuriose nėra tavęs, o kai tu esi, tai kam dar tų kompanijų. Jei pasaulyje ima dominti tik vienas žmogus, tai panašu į fundamentalizmą, kartais – į paranoją, bet ką jau padarysi, jei tik tu man dabar košerinė, tik tu man dabar – akiniai.

Tai sąlygoja ir keistą vienatvės formą, vienatvę būnant su draugais, kai šalia nėra akinių. Jei nėra akinių, tuomet ir su tais draugais bendrausiu „puse kojos“, ir muistysiuos, ir greit atsisveikinsiu, ir grįšiu į Altamyros urvą, ir piešiu akinius ant jo sienų.

Taip būna, kai tu kažkur toli. Kai šalia, kartais noriu, kad nebūtum, tiksliau, vieni smegenų vingiai nori, kad būtum, kiti – kad pasiimtum akinius ir išeitum. Nes iškvėpuoji mano orą ir mano erdvės ratą apibrėži savo kreida.

Tada turėčiau rodyti durų link, kad lengviau jas rastum ir šalia esantys žmonės vėl taptų permatomi kaip akiniai. Ir vienintelis objektas, kurį stebėčiau pro juos, būtų tavo tolstantis siluetas.

Stiletas.

XXVII.

ko ta saulė lenda čia į kambarį, ko ji laša nuo lango rankenos, kai už to lango žiema ir vaikšto poliariniai drambliai? virš visų stogų vietinė šiaurės pašvaistė iš miesto suodžių, tiktai čia galime stebėti pilką šiaurės pašvaistę, eskimai niekad tokios nematė.

ir savo šilumą mes verdamės puoduose ir slepiame po antklodėm, savaime ji neatsiranda, savaime atskrenda tik baltos poliarinės musės ir sniegas krinta zyzdamas, ir gatve eina žmogus, panašus į kantorių bachą miltuotu peruku.

lietuvos klimatas įžeidžia žmogaus orumą, sakė saulius tomas prozininkas, todėl jis pats kalifornijoj, o tu brendi per sniegus į biblioteką ieškoti knygų apie šiltus kraštus, pilnus akvarelinių flamingų.

norėčiau, kad tave užsnigtų, užgriūtų lavinos nuo barokinių bažnyčių stogų, per tave važiuotų rogės, traukiamos poliarinių dramblių, tačiau aš žinočiau, kur tu, turiu kompasą, rodantį, kur tu, jo rodyklėmis nukasčiau sniegą ir rasčiau tave, ilgai į tave alsuočiau, kol atitirptum, atgytum, nusišypsotum ir pasakytum sapnavusi šiltų kraštų biblioteką, pilną knygų apie… nežinotum apie ką, knygos būtų odontologinės, parašytos dantiraščiu, sėdėtum atšilusi ir nežinotum, apie ką tavo sapno knygos, o aš ilgai iš to juokčiausi, nes ar gali būti juokingiau, nei kai kas nors ko nors nežino.