Kaimynai ir kitos bėdos
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Kaip niekad traukia renginiai, į kuriuos negaliu nueiti. Kinas, parodos, viskas, ką anksčiau praleisdavai pro akis. Geros programos pavydėti galima Bažnytinio paveldo muziejui: paskaitos, edukacinė veikla vaikams, neprimityvi pažintis su krikščioniškąja kultūra. Dar pavydėti verta „sunkiajai literatūros artilerijai“ – po Metų verstinės knygos rinkimų renginio Kaune žiniasklaidoje pasigirdo balsų, esą visi išrinkti vertimai sunkūs, jų skaitytojams reikia neblogai išmanyti Europos literatūrą. Feisbuke patys vertėjai ironizavo: heavy metal knygos, tik kam taip nuvertinti skaitytojus? Ogi paklausykim Mindaugo Nastaravičiaus radijo laidų – regis, metų gale jis tradiciškai kalbina statistinius gatvės praeivius, ar jie skaitą ir ką. Jie papasakos.
Vienas įdomiausių skaitinių pastarojo meto periodikoje – Aido Marčėno „Vienoraštis“ „Metuose“: „Kartais sekmadieniais mane biesina šie neišvengiamai lietuvių literatūroje rožėmis sužydę navakarorizmai, salstelėjęs dekadansas, merdinčios Europos opos. Šlykščiausia suvokti, kad šie odekolonai persmelkia ir tavo paties rašymą.“ Autoriaus steigiamas naujažodis „navakarorizmai“ turi du kamienus (Navakas ir RoRa), tačiau realija sudėtingesnė, ji, mano galva, apima kelis lygmenis. Marčėno „secesija“ – per kelis ratilus nuo Navako (ar RoRa), ir užtai jam nėra ko jaudintis: pasaulėvokos požiūriu jis, rodos, kur kas arčiau Donaldo Kajoko.
Nusistūmusi vežimėlį į „Rimi“, randu „Versus aureus“ knygų išpardavimą. Nobelistės Hertos Müller „Amo sūpuoklės“ – dešimt, Herkaus Kunčiaus knygelė vaikams „Virtuvės tarakono nuotykiai“ su nostalgiškomis akvarelėmis – penki, klasikės Jane Austen „Nortangerio abatija“ – irgi tik penki litai. Imu visas tris. Imuosi Austen, vaikui užmigus. Vis galvoju, kad ji ne šiaip sau slėpėsi nuo svečių ir namiškių rašydama. Rašymas – be galo intymus veiksmas, kuriam reikia daug didesnės vienatvės ir atsiribojimo negu kitoms meno rūšims. Keista, žmones vis dar domina gerai papasakotos istorijos nuobodžiu, klasikiniu formatu; jie moka už jas pinigus. Tiesa, palyginti menkus – prekybos centre palikau gražiai įrištą Flaubert’ą, irgi už penkis litus.
Skaitinių nedaug, grįžtu prie televizoriaus. Pirmiausiai apie tai, kas gerai: dokumentinis Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio filmas apie Justiną Vienožinskį („Meistras“, 2011), knygų mugės reportažai, senos Viktoro Gerulaičio laidos, kurių nebuvau mačiusi, – kad kas mokykloje būtų jas rodęs per muzikos pamokas… „Detskij mir“ rodė vaikystėje žiūrėtą filmą „До первой крови“ (rež. V. Fokin, 1989): toks tarybinis „Musių valdovo“ variantas, šiandien jau stebinantis ne vaikų žiaurumo diapazonu, o gebėjimu pamėgdžioti suaugusiųjų intonacijas (kalbant apie vaidybą) ir pykčio nevaldymą. Įdomu ir tai, kad filmas statytas prieš pat subyrant SSRS ir intuityviai atspindi politinę įtampą. Mėgstu visokį seną chlamą, todėl man gražu nespalvoti, poetiniai kadrai ir ideologizuotame filme „Ох уж эта Настя!“ (rež. J. Pobedonoscev, 1971) – kaip gražiai ten nufilmuoti senoviniai žmonės, net vaikai, kurių jau nebėra – t. y. nebėra nei tokios išraiškingos, nei tokios naivios kūno kinestetikos. Gal dar ir dėl to, kad nespalvota juosta ne vien steigia retro matmenį, bet ir dvelkia pilkųjų gėrio / blogio ribų nostalgija. Mergaitė filme daug fantazuoja – kiti tai vadina melavimu, už tai net nepriima jos į pionierius, o vis vien jos melas gražesnis negu kitų tiesos.
Dabar apie nuostabybes. Laidoje „Būk mano meile!“ labiausiai patinka būrėja: kai kurias jos pranašystes norėtųsi užsirašinėti ir tikrinti („Keturioliktais metais jis bus labai labai žinomas žmogus“). Laida – gėrybių klėtis lyčių tyrimams: ten pasakoma ir parodoma tiek, kiek nerasi jokioje šio meto grožinėje literatūroje. Laidoje „Pabandom iš naujo“ pasakoja buvęs globos namų auklėtinis: „Auklėtoja man trenkė, tada aš jai trenkiau atgal.“ Marijonui Mikutavičiui šioje vietoje kažkodėl juokinga, užkrečiamai juokinga ir kitiems besmegeniams, sėdintiems salėje. Visad turėjau problemų su humoro jausmu. O paskui, rodos, Rūtos Janutienės laida, kur vėl nagrinėjami vyrų ir moterų skirtumai. Ten kažkoks gorilą (ne išvaizda – manieromis) primenantis vyriokas (kiek supratau, turintis sporto pasiekimų) konstatavo, kad moteris turinti būti jam patraukli ir žinoti savo vietą, o vyrai privalą būti vyriški, ne gaidžiai (taip ir paleista į eterį, nepasivarginta iškirpti). Na, ir „Valanda su Rūta“ – vedėja kvočia žmogų, kodėl jis (būdamas dvidešimt penkerių) gyvena vienas, nesusiporavęs. Gal su jumis kažkas negerai, kodėl jūs toks vienišas?..
Nesuprantu, kodėl į pokalbių laidas (TV3, LNK) nuolat kviečiami tie patys ir tie patys priekvailiai, dažniausiai laidų vedėjų draugeliai. Nejau nėra protingų žmonių, kad ir mažiau vulgarių ir „charizmatiškų“ (kaip vis dėlto skirtingai mes suprantame charizmą), bet niekad dar nematytų, nerodytų per televiziją? Žinoma, minėtieji šou jau taip save diskreditavo, kad vargu ar eitų ten koks save gerbiantis personažas. Per radiją filosofas Dalius Jonkus (laidoje „Kultūros savaitė“) sakė, kad šie nuolat ekrane šmėkščiojantys vaiduokliai vadintini kaimynais. Gryna teisybė! Savo fizinių kaimynų nepažįstu, o apie kaukes eteryje žinau nemažai, ir visai nenorėdama – juk lenda į akis. Bėda ta, kad trūksta valios nuspausti mygtuką. Kai turi galimybę regėti silpnesnį, įtiki savo menamu pranašumu.
O „History“ rodo įstabias laidas apie Verdi ir Rembrandtą… Tyrinėtojas dviračiu privažiuoja prie genijaus paminklo ir valiūkiškai apie jį pasakoja. Su „Da Vinčio kodo“ intriga ekspertas mėsinėja drobę, o kitame inteligentišką realybės šou primenančiame projekte net išbandomos Viktorijos laikų dietos. Balvonų laikai praeis, kada nors to bus išmokta ir čia, pas mus.
