DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Eilės
Po „Mirandos“
Kas liks iš to mano
taurumo po žemėm
žemės taurėje
iš atloštos galvos
kai klausaus prisimerkus
kaip tėvas tragedijos salėj
kas liks iš širdies
voro siūlas
iš krūtinkaulio tręštančio
pakylėtas į debesį
2011.XII.2
Ievos Laniauskaitės piešinys
O Hamletas sakė
na žinai, kad nereikia bijot jokio ilgesio
vis tiek nugalės srovė apšvietimas ir veidrodžiai
kaip jis šauks kaip bijosiu širdie
kad nepultum su visais tais vainikais į upę juokinga
salėje kažkas išsitraukė ledinuką nuo kosulio
o kai princas suriko – mobilusis užgrojo Bethoveną, norėjau
tamsos ir tylos
ir kad niekas neverstų mūsų mirti po šito vaidinimo
kad galėtume be skubos tarti rimuotą tekstą žiūrėti
į basas Ofelijos pėdas kad nereikėtų nusivalyti grimo
ir surinkti išmėtytų kraujo skiaučių o rekvizito mergaitė
gautų truputį atostogų ir toji perplyšus Tėvo šmėkla
su Klaudijumi suaugtų į viena
kad nesukruvintų rytdienos išdavystės upeliai ir kasdienybė
taptų malda
Palinkęs ant upelio auga gluosnis ir veidrodyje vandenų skaidrių
Atsimuša jo lapai balzgani
Ten ji atėjo su margais vainikais
ir mes nuplauktume
ir mąstymas
nepadarytų mūs bailiais, Ofelija
Miestas užklotas popierium
švariu neprirašytu.
Kokio norėtum poterio?
apie meilę mirtį ar kito?
Apie kovo atūžiančią upę,
apie šviesą ir mus, dar rūpi.
Laukiu sugrįžtančio tavęs
iš žūklės
nulupu porą svogūnų morkų nuskutu
savo nerealybę dabar bus kitaip
mes gyvensim ne salei o sau
taigi laukiu –
vakarienę valgysim godžiai kalbėdamiesi apie upėtakius upių sroves
ir metus kuriais atplaukėme į šį tinklą
ne teatre ne sapnuojamo miesto virtuvėje
ne visų ligų priklausomybių centre
mes būsime sau
dviejuose žodžiuose
jie jau spurda
:
brangusis brangioji
Viskas baigiasi
patalais begėdiškais apsidraudimais
tu – mano aš – tavo
Trokštu
tavo tyrumo
aistringo ir mirtino
Išvarymas
Tikrai žinaumano jėgoms
visa tai padaryti
štai aš plikau arbatą
suruošiu tavo daiktus viltis
įdedu lagaminan naują lietuvišką pjesę
Šekspyrą (skirtukas prisegtas prie Otelo)
jau laikas
dar klausomės bliuzo
rinkis ką nori sakai
ir aš pasirenku valandas
už kurias nereikės atsiskaityti
su savimi tavimi su tėvyne
mano namai neiškeliauja jie lieka
neišrėkta gėla
klostau ir vėdinu žieminius drabužius
glostau tau ranką dabar jau
galiu būti viskuo
parvesti tave iš vienos ar kitos realybės skylės
nuvilkt uniformą nuauti apauti
išprašyti nelauktus svečius netgi tą, Tamsiąją
išmaldauju ateiti vėliau
bent po metų dar geriau – po dvidešimties – garsiai ar tyliai
ramiu balsu skaitau vakarais pjesės vertimą
redaguoju kai reikia ką nors sutvarkyti pagal autorius
sudėlioju klasiką roko sunkiausio metalo grupes
sudėstau į lentynas užrašau pagal metų laikus
čia buvome vaikiški čia – neklusnūs o ten – maištingi
tada mylėjom ir geidėm o vėliau išsigandom mirties
dabar skambinu šaukštais ir kočioju tą tešlą lipdau mums pyragą išvėdinu laikinus scenos namus
ligi trečio skambučio
ką suspėsime – šitai bus mūsų
Išvyka į Rokiškį
O mikriuke
neliko man vietos
gal ir gerai
nesu tikra kur mane vežtumėt
festivalin
ar į beprotnamį
Paskambino mama
susijaudinus sako
įsijunk radiją,
(tėtis irgi girdžiu kažką perduoda) –
kalba apie i n k s t u s!
maniau –
ką nors apie teatrą
ar skaito mano eilėraščius
Paskambinau draugei
sakau
dažnai prabundu
pasak psichiatrų
vangi ir be iniciatyvos
ir tos dienos kur prieš akis
tie mėnesiai metai – – –
noriu mirt
nesulaukus mirties
O kaip tu gyveni?
Užsitrauk užuolaidą nakčiai
tokia baisi pilnatis – – –
Gražuolė
Prabundu su eilėraščiu
Vilniaus gatvėje
nukasa sniegą
lyg brauktų per veidą
sužeistas garso
regiu
mano kapas lengvėja
