Didžioji savaitė Bolivijoje

MARGARITA GAUBYTĖ

Bolivija – didelė šalis, joje gyvena net trisdešimt šešios tautos. Nuo 2009 m. ji vadinama Bolivijos Daugiataute Valstybe. Tai tikrai margas ir įdomus kraštas. Daugiau nei metus gyvenau atokiame Vakaso kaime, įsikūrusiame 3600 m virš jūros lygio, Centrinės Bolivijos Kočabambos departamente. Savanoriaudama – dirbdama su ikimokyklinio amžiaus vaikais – ir keliaudama visus metus stebėjau daugybę šeimos, bendruomenės, kalendorinių bei religinių tradicijų ir papročių, kartu su bolivais švenčiau ne vieną jų šventę.

Verbų sekmadienis Bolivijoje. Autorės nuotrauka

Kaip ir visame pasaulyje, Bolivijos katalikai, kurių šalyje yra daugiau nei septyniasdešimt nuošimčių, laikosi gavėnios tradicijų, kurios prasideda Pelenų trečiadienį ir trunka iki Didžiojo penktadienio išvakarių, kai prasideda Didysis Velykų tridienis. Didžiosios savaitės papročiai šiame krašte turi gilias religines šaknis.

XVI a. Ispanijos karalius į užvaldytas naujojo žemyno kolonijas ėmė siųsti šventųjų statulas, bažnytinius apeiginius drabužius, indus, o misionieriai, siekdami čiabuvius atversti į krikščionybę ir stiprinti jų naująjį tikėjimą, rengdavo įspūdingus spektaklius, vaizduojančius Jėzaus kančią ir mirtį. Velykos ir su jomis susijusios tradicijos yra viena ryškiausių krikščioniškų švenčių visoje Lotynų Amerikoje. Ten iki šiol gyvai vaizduojami evangelijose papasakoti įvykiai.

Bolivijos kontekste Didžiosios savaitės apeigos labiausiai išsiskiria rytiniame šalies pakraštyje – Čikitanijoje. Priežastis – ryškūs prieš daugiau nei tris šimtus metų čiabuvius šiose žemėse evangelizavusių misionierių jėzuitų palikti pėdsakai.

Į Andų regioną krikščionybė buvo atnešta praliejant aršiai pasipriešinusių čiabuvių kraują, o tropinėje Čikitanijoje jėzuitų misionieriai šią religiją atnešė su muzika, dėmesiu, atjauta. Taip aiškinama, kodėl Andų gyventojai tarsi vis dar priešinasi religijų kaitai ir tebesilaiko vienų ar kitų senojo tikėjimo papročių ir kodėl Čikitanijoje taip giliai ir vaizdingai išgyvenamos religinės šventės; jose pagoniškų reliktų kur kas mažiau nei Andų vietovėse.

Pirmiesiems atvykusiems jėzuitams braunantis per džiungles indėnus patraukti savo pusėn nebuvo lengva. Bet buvo rastas pats netikėčiausias raktas į jų širdis – muzika. Kai vienuoliai giedodavo, čiabuviai smalsiai klausydavosi. Pamažu jie vis glaudžiau spiesdavosi apie vienuolius norėdami įminti vieno ar kito instrumento paslaptį. Taip misijų vietose apsigyveno muzika ir užvaldė reikšmingą kasdienybės dalį.

Misionieriai neribojo vietinių žmonių vaizduotės – leido jiems gana teatrališkai išgyventi Jėzaus istoriją. Meno kalba jėzuitų globotose teritorijose, kuriose šnekėta daugiau nei trisdešimt dialektų, buvo tapusi pagrindinė.

Stulbinantis sakraliojo meno ir architektūros paveldas, papročiai ir folkloras, perduodami iš kartos į kartą, iki šiol yra svarbūs Čikitanijos gyvenime. Gana laukinėje, žmogaus beveik nepaliestoje aplinkoje lankytojai gali gėrėtis unikaliomis jėzuitų misijų gyvenvietėmis, restauruotomis įspūdingomis bažnyčiomis ir pajusti išskirtinę dvasios tikrovę, kurią vietinių širdyse sukūrė misionieriai, taip pat gali įvertinti spalvingo folkloro, profesionaliosios muzikos atlikėjų talentus ir nagingų medžio meistrų dirbinių savitumą. Beje, Čikitanijoje 1691–1767 m. gyvavo daugiau nei dešimt jėzuitų įkurtų redukcijų – į krikščionybę atverstų indėnų gyvenviečių – su gražiausiomis bažnyčiomis. Dabar daugiausia dėmesio sulaukia architektūriniai ansambliai, 1990 m. įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Čikitanijoje gavėnios laikotarpiu bažnyčios pilnos žmonių, o Didžiąją savaitę vyksta įspūdingos procesijos su vietinių bolivų šokiais, evangelijose įamžintais personažais, žmogaus dydžio šventųjų statulomis, kurių rankos, kojos ir net akys sukonstruotos taip, kad judėtų. Daugybė žmonių iš Bolivijos ir viso pasaulio traukia ne tik pasižiūrėti medinių bažnyčių, bet ir dalyvauti apeigose, kurios formavosi atvykus misionieriams jėzuitams ir dėl jų subtilaus santykio su vietiniais indėnais įgavo ypatingą atspalvį.

Didžiąją savaitę krikščionys pradeda Verbų sekmadieniu. Tą dieną visoje Bolivijoje vyksta gausios tikinčiųjų, nešinų palmių šakelėmis, procesijos, kurių priekyje ant asiliuko joja kunigas, atkartodamas evangelijose aprašytą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kelias jam barstomas gėlių žiedlapiais. Daugelis Čikitanijos bažnyčių tam turi medinių asiliukų su pritaisytais ratukais – Verbų sekmadienį ant jų pritaisoma Jėzaus statula.

Daugelyje Lotynų Amerikos šalių paplitusi tradicija Didįjį ketvirtadienį iki Didžiojo penktadienio vidurdienio lankyti daugelį šventovių. Jų gali būti ir dvylika, ir keturiolika – atsižvelgiant, kiek buvo apaštalų ar Kryžiaus kelio stočių… Tačiau ne jų skaičius šiuo atveju svarbiausias, o šios simbolinės piligrimystės intencijos ir tikslas – melstis ir būti su Jėzumi jo kančioje. Tai daroma ir po vieną, ir grupelėmis ar šeimomis.

Centrinėje Bolivijoje Didįjį ketvirtadienį būreliai jaunuolių išeina į kalnus medžioti gyvačių, nes pagal seną paprotį tikima, kad taip nugalimos nuodėmės. Po medžioklės vaikinai esant galimybei išsimaudo kokiame nors šalia esančiame vandens telkinyje – apvalo ir kūną.

Bene savičiausias Bolivijoje gyvuojantis Didžiosios savaitės paprotys, primenantis lietuviškąją Kūčių vakarienę, – penktadienio vaišės, paruoštos iš dvylikos patiekalų. Tai aliuzija į paskutinę Jėzaus vakarienę su dvylika apaštalų. Patiekalai (tarp jų nemažai sriubų) gaminami iš įvairiausių šiame krašte auginamų bulvių, pupelių, pupų, ryžių, kukurūzų, daržovių, žuvies. Atėjus vidudieniui šeimos tėvas visus sukviečia prie stalo, sukalba maldą ir prasideda pietūs. Paskui vaišėmis dalijamasi su kaimynais, draugais ir artimaisiais.

Didįjį penktadienį prisimenama Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Dažniausia jaunimas rengia Kryžiaus kelio procesijas su daugybe evangelijose aprašytų personažų, net inscenizuoja Jėzaus nukryžiavimą. Vakare daugelio miestų centruose eismas sustabdomas, nes iš šventovės išnešamas stikliniame karste gulintis Jėzus. Gausiai procesijoje dalyvaujantys tikintieji keletą valandų jį lydi gatvėmis, apmąstydami Išganytojo kančias. Minioje būna ir budeliais persirengusių vyrų, ir raudančių moterų, nešamas erškėčių vainikas ir Jėzų pervėrusios vinys.

Penktadienį sutemus aimarų bendruomenėse į šiaurę nuo La Paso dar gyvas labai senas paprotys eiti vogti iš kaimyno ėriuko, jaunos lamos ar kokio kito gyvulio, bulvių, vaisių ar kito derliaus. Tokios vagystės laikomos teisėtomis, niekas už tai nepyksta ir nebaudžia, nes manoma, kad nuo penktadienio iki sekmadienio Jėzus yra miręs, todėl nemato žmonių nuodėmių ir už jas nenubaus. Tokiu elgesiu tarsi vėl grįžtama prie pagonybės.

Velykų sekmadienis, palyginti su tuo, kas vyko visą savaitę, – labai ramus. Tiesa, kelias savaites prieš šventes pasidairius po turgų ar parduotuves pasidaro aišku, kad Velykos ir Bolivijoje neapsieina be blizgiuose popierėliuose suvyniotų šokoladinių kiaušinių…