Apie ironiją: filosofijos ir poezijos susitikimas

IGNAS ŠATKAUSKAS

Įžvalgiausiųjų mąstytojų – Platono, Søreno Kierkegaard’o, iš dalies – Friedricho Nietzschės, taip pat ir Vosyliaus Sezemano – raštuose Sokratas pristatomas kaip dorybės (ne)išmokantis, baigtinio žinojimo (ne)duodantis filosofas. Dažnai parodoma, kaip jis tik suintriguoja siekti dorybės, bet nepasiūlo jos užbaigto projekto, sistemos. Turbūt esminis santykio su Sokrato filosofija paradoksas yra tai, kad, tarkim, siekiant suprasti jo ironijos pobūdį, būtina trumpam užmiršti Sokratą ir atsigręžti vien į savo paties ironišką būseną. Tai, matyt, galioja ir nežinojimui, laisvei bei kitoms antikinio mąstymo ašims. Šiuo straipsniu sieksiu paryškinti filosofinės ironijos sampratą ir jos principus, veikiančius čia ir dabar rašančiojo, o gal ir skaitytojų galvose. Filosofinė laikysena yra tiek sokratiškasis nežinojimas, tiek abejojimas, tiek laisvė, tiek ironija (taip pat ir keletas kitų filosofinės būsenos atmainų). Bendra visų jų filosofinė kilmė leidžia laikysena vadinti ir patį filosofavimą, ir jo supratimo siekį. Perspektyva ir laikysena tam tikru požiūriu sutampa. Tiek Sokrato filosofijos tyrinėjimų, tiek santykio su juo pačiu paradoksalumas, tiek „vidiniai“ paties Sokrato laikysenos paradoksai lemia iš esmės daugialypę prieigos prie jo mąstymo galimybę. Be abejo, gali egzistuoti ir poetinė prieiga prie ironijos, ties kuria ši susitinka su filosofine ironija.

Manytina, kad istorinis ir filosofinis senovės Atėnų klimatas sudarė palankiausias sąlygas tirti filosofines laikysenas ir jų kontekstą. Aristotelis „Politikos“ I knygos 2 skyriuje rašė, kad norint pažinti daiktus iš pradžių reikia stebėti patį dalykų susidarymą. Pavyzdžiui, laisvės atvėrimas žmogui siejasi su filosofijos atsiradimu ne vien todėl, kad abidvi radosi kone tuo pačiu metu, bet ir dėl to, kad jos atstovauja panašioms žmogaus egzistencinių gestų sritims. Tai galioja ir ironijai, kurią pamėginau suvokti tiesiog laisvai filosofuodamas. Manau, svarbu stebėti filosofijos „susidarymą“, kad būtų įmanoma nutuokti apie ironijos pobūdį. Filosofinės ironijos terpės tyrinėjimus grindžiant antikine etine / teorine / erotine mintimi kyla ir būtinybė daugiausia dėmesio sutelkti į Sokrato figūrą.

Mūsų laikus pasiekė trys autentiški liudijimai apie Sokrato kalbas ir poelgius. Ko gero, šių trijų šaltinių paveiktos, susiklostė trys pagrindinės prieigos prie sokratiškosios filosofijos. Viena jų – naivioji arba apaštališkoji, adoracinė Ksenofonto panegirika, kuri tradiciškai laikoma stokojančia filosofinės gelmės. Kitas, matyt, autoritetingiausias, liudijimas yra Platono dialogai. Tai idealistinis sokratiškųjų pažiūrų išplėtojimas. Platonas tarsi leidžia filosofijai pagimdyti tai, ką ji sokratiškajame dialoge išnešiojo. Tačiau S. Kierkegaard’as disertacijoje „Apie ironiją“ šią platoniškąją prieigą kritikavo ir teigė, kad Aristofano komedijų veikėjas Sokratas subtiliausiai kaip begalinės ironijos kraštutinumą perteikė autentišką filosofavimo atmosferą, o Platono liudijimą esą galima apkaltinti pernelyg dideliu racionalumu, paradoksų vengimu. Taigi trečia klasikinė prieiga – Aristofano komedijos „Debesys“ figūra Sokratas – liudija vieną pagrindinių sokratiškosios laikysenos bruožų – ypatingą filosofinę ironiją.

Jau minėta, kad pradžią šiai perspektyvai davė Aristofano komedijos ir jų personažas Sokratas. Svarbiausia komedija – „Debesys“. Šiame kūrinyje Sokratas vaizduojamas kaip naivus intelektualas, nedemonstruojantis jokios sokratiškosios laikysenos. Sokratas į šį savo šaržą yra sureagavęs Platono „Apologijoje“: „Agi ir patys tai matydavote Aristofano komedijoje: ten kanakoks Sokratas nešiojamas sakosi oru lakstąs ir paisto daug kitų niekų apie daiktus, apie kuriuos aš ničnieko nenuvokiu. Taip sakydamas, aš nenoriu niekinti to mokslo, jei kas jį tikrai išmano“ (vertė Antanas Smetona, 1936). Vieną tokių Aristofano pašaipų atskleidžia ši citata: „Mokinys: Anądien sugadino mintį didelę / Jam driežas. / Strepsiadas: Kuo būdu? Papasakok tu man. / Mokinys: Sokratas tyrė, kaip mėnulis klaidžioja. / Ir, kai spoksojo jis žiojėdamas aukštyn, / Nakčia nuo stogo driežas įdrėbė burnon!“ Nepaisant akivaizdžios pašaipos, galima įtarti, kad komedijos autoriaus požiūriu Sokratas nėra kokio nors blogio skleidėjas. Sokratas vaizduojamas kaip naivokas keistuolis, tačiau Aristofano tonas, jo neregima pozicija viso vyksmo atžvilgiu, pagrindinio veikėjo Strepsiado begėdiškumo smerkimas – visa tai gali būti suvokta kaip esmingai ironiška pozicija ir todėl galbūt sokratiška. Aristofanas rašo: „Strepsiadas: Čia stovi mąstykla labai gudrių galvų. / Joje gyvena vyrai, kur įrodo mums, / Kad šis dangus – tai dangtis, gaubiąs mus aplink, / O mes – tik anglys esame po tuo dangčiu. / Už pinigus jie taip išmoko pakalbėt, / Kad bylą laimi ar teisus, ar neteisus. / Feidipidas: Kas jie yra? Strepsiadas: Vardų tikrai aš nežinau. / Galvočiai knislūs, žmonės gražūs ir geri. / Feidipidas: Žinau aš tuos apdriskėlius. Čia man mini / Pagyrūnus, išblyškėlius, basakojus, / Tarp jų – Sokratą vargšą ir Chairefontą.“ Aristofano laikysena labai primena paties Sokrato požiūrį į sofistus ir jų pagyrūniškumą.

Idėją, kad Aristofano komedijos perteikia sokratiškąją begalinę ironiją, mėgina pagrįsti S. Kierkegaard’as disertacijoje „Apie ironiją“. Jis gilinasi į įvairius ironijos profilius, aptaria ją „iš vidaus“, apmąsto, kaip ji pasirodo kitiems. Taigi, jei tikėsime S. Kierkegaard’u, būtent poeto komiko tekste pasirodė autentiškiausia sokratiškoji ironija, kuri čia kartu yra ir poetinė ironija. Vis dėlto šios ironijos rūšys šiuo tuo skiriasi.

Turbūt įmanoma, kad Aristofano pozicijos Sokrato atžvilgiu neaiškumas – jis iš jo šaiposi ir jį kritikuoja, bet kartu gerbia ir vertina – galėjo išskirti ir skirtingas poetinio tipo mąstytojų atodairas į Sokratą. Vieni nuėjo priešiškumo, kiti – pagarbos ir vertinimo keliu. F. Nietzsche ypatingas tuo, kad sugebėjo laikytis visų Sokrato vertinimo pozicijų. Sokratas jam ir „gudrus žaltys“, ir dekadentas, ir žavingas savo geismų viešpats.

Gana atšiaurią ir kiek banaloką poeto prieigą prie Sokrato pademonstravo poetikos teoretikas ir mistikas Robertas Gravesas: „Sokratas, nusigręžęs nuo poetinių mitų, iš tiesų nusisuko nuo Mėnulio deivės, kuri juos įkvėpė ir kuri reikalavo, kad vyras mokėtų dvasinę bei seksualinę duoklę moteriai: kas yra vadinama platoniškąja meile – filosofo pabėgimas nuo Deivės galios į intelektualinį homoseksualizmą, tai buvo sokratiškoji meilė. [...] Idealusis homoseksualumas buvo kur kas rimtesnis dvasinis iškrypimas – tai buvo vyro intelekto mėginimas tapti dvasiškai savipakankamam. Jos [Mėnulio deivės – I. Š.] kerštas Sokratui – jei man bus leista taip pasakyti – už mėginimą pažinti save apoloniškuoju būdu, užuot atidėjus šią užduotį žmonai ar meilužei, buvo charakteringas: Ji surado jam bjaurybę už pačią ir privertė Sokratą sutelkti savo idealistines simpatijas į tą patį Alkibiadą, kuris užtraukė jam gėdą, užaugdamas klastingas, kerštingas, bedievis, savanaudis – Atėnų pražūtimi.“ Anot jo, Sokratas yra seksualinių instinktų apgautas mąstytojas, kuris savo lytines fiksacijas perkėlė į mąstymo sritį ir iš to pagimdė erotinę filosofiją. Apie tokį požiūrį į filosofiją rašė Algis Mickūnas: „Visa Vakarų filosofinė tradicija atmetama kaip baltojo vyro falokratinio logocentrizmo teroras arba kaip patriarchalinio galios geismo demonstravimas [...].“ R. Graveso pozicija puikiai atitinka šį A. Mickūno perspėjimą. Šiaip ar taip, poetai neretai yra linkę nuvertinti ar demaskuoti Sokrato dialektiką kaip kokių nors negatyvių galių samplaiką arba kaip tam tikrą ideologiją. Arvydas Šliogeris rašė: „Ideologija yra išsigimusi filosofija, galima sakyti, filosofijos karikatūra. Juk ideologija yra jėgos mimikrija: ji tarnauja valdžios ir viešpatavimo geismui, nuolat glūdinčiam žmoguje. O tai reiškia, kad ideologija yra tiesiog filosofijos priešingybė, nes galutinis filosofijos tikslas yra apriboti natūralią žmogaus jėgą, ją įstatyti į saiką ir ribas.“

Iš esmės F. Nietzsche laikėsi panašios pozicijos. Kartu su V. Sezemanu galime teigti: „Nepalyginamai konkrečiau Sokrato problemą supranta Nietzsche; jis į ją žvelgia per meno prizmę.“ Taigi jis, žiūrėdamas per meno prizmę, mato kažką panašaus kaip ir R. Gravesas, kažką, kam parengia Aristofano komedijos. F. Nietzsche triumfuodamas paskelbė, kad po Platono mirties po jo pagalve rastas Aristofano ritinėlis byloja apie poetinės perspektyvos pergalę prieš dogmatinę-filosofinę. Paties Platono požiūris į poeziją yra dviprasmiškas. „Valstybės“ 10 knygoje rašoma: „[...] Jos [poezijos – I. Š.] jokiu būdu negalima įsileisti į mūsų valstybę, nes ji yra pamėgdžiojimas. [...] Jums aš kalbėsiu visai atvirai, jūs juk neįskųsite manęs nei tragedijų kūrėjams, nei kitiems pamėgdžiotojams: mano nuomone, visa tai yra tiesiog piktžaizdė klausytojų protui, jeigu jie neturi vaistų – negali sužinoti, kas tai yra.“ Jis nepritaria poetų mitams apie pasaulį, ypač tokiems, kurie vaizduoja neteisingumą tarp dievų ir didvyrių. Tačiau jis taip pat yra kalbų gerbėjas ir pats neretai cituoja savo mėgstamą poetą Pindarą. Pavyzdžiui, „Faidre“ Sokratas sutikęs pašnekovą žaismingai mesteli eilutę iš Pindaro „Pirmosios Istmo odės“. Apie Pindaro reikšmę Platonui Patrickas Milleris rašė taip: „Platonas iš tiesų cituoja Pindarą nemažai kartų. Nors dėl tikslaus skaičiaus nesutariama, randama mažiausiai vienuolika, nes Platonas tiesiogiai cituoja arba perfrazuoja jį būtent tiek kartų ir dar kartą jį pamini necituodamas. Šis, dvyliktas, paminėjimas Pindarą iškelia į penktąją labiausiai Platono cituojamų poetų vietą žemiau Euripido, aukščiau Aischilo.“ P. Milleris priėjo išvadą, kad Platono filosofijoje galima rasti pagarbą poezijai.

Martinas Heideggeris kur kas subtiliau nei, tarkim, R. Gravesas, priartėjo prie poeto ir filosofo giminystės. Jis teigė, kad juos ir sieja, ir skiria rūpestingas elgesys su kalba. „Mąstymas, paklusnus būties balsui, būčiai ieško žodžio, ištariančio būties tiesą. […] Būties mąstymas puoselėja žodį ir taip puoselėdamas įvykdo savo paskirtį. Jis rūpestingai vartoja kalbą. Iš ilgai puoselėto nekalbėjimo ir iš jo apšviestos srities rūpestingo praskaidrinimo ateina mąstytojo sakmė. Tą pačią kilmę turi poeto vardijimai. Tačiau kadangi vienoda yra tik tai, kas skirtinga, o poezija ir mąstymas labiausiai suartėja rūpestingame žodyje, jie yra labiausiai nutolę vienas nuo kito savo prigimtimi. Mąstytojas išsako būtį. Poetas įvardija šventumą. […] Kai kas žinoma apie filosofijos ir poezijos santykį. Tačiau mes nieko nežinome apie dialogą tarp poeto ir mąstytojo, kurie gyvena arti vienas kito ant labiausiai nutolusių krantų.“

Taip pat garsi ir Arthuro Schopenhauerio ištara apie filosofijos ir poezijos ryšį: jis teigė, kad poetiniai tekstai gali egzistuoti kartu, vienas kitam netrukdydami, o filosofinės sistemos siekia viena kitą įveikti, yra labai kovingos ir aistringos.

Apibendrinant Sokrato figūrą, kokia ji atrodo komiko / poeto akimis, galima teigti, kad šiai perspektyvai ryškiausiai atsiveria ironija. Tiek Sokrato ir Platono požiūris į poeziją yra ironiškas, tiek poetų atodaira į šiuos filosofus yra ironiška, tiek abiejų jų mąstymo tipų susitikimas su pasauliu, žmonėmis dažnai ar dažniausiai būna ironiškas. Prisimintinas F. Nietzschės „Anapus gėrio ir blogio“ 5 fragmentas: „Žiūrėti į filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti – kaip dažnai ir lengvai susipainioja ir klysta; žodžiu, ne jų vaikiškumas – tikri vaikai! – bet štai kas: filosofai žaidžia ne visai sąžiningai. O juk kokį didžiulį, kokį dorybingą triukšmą jie sukelia [...].“ Beje, S. Kierkegaard’as manė, kad Sokrato kaltintojas Meletas atstovavo poetams, kuriuos užrūstino Sokratas: „Meletas [į Sokrato teismą – I. Š.] atvyko atstovaudamas poetams.“ Taigi ironikas Sokratas sulaukia ironijos iš poetų, nes jie jį laiko „nesąžiningu savo prietarų advokatu“.

Poetui gali atsiverti dalis Sokrato ironijos dėl to, kad, kaip sakė M. Heideggeris, tiek poetas, tiek filosofas savo sakmę semia iš esmingo nutilimo nuostabių gamtos daiktų akivaizdoje. Šis nutilimas turbūt atveria pamatinį žmogaus kalbėjimo įgūdžių baigtinumą, tai, kiek savo patirties pats sau galiu paaiškinti. Vis dėlto poetui pasirodo ne visa sokratiškosios ironijos įžvalga ar galbūt tik regimoji, nenusigręžusioji jos pusė. Šioje perspektyvoje sokratiškoji ironija pasirodo tik kaip apsimestinis nežinojimas, slepiantis dogmatiškus įsitikinimus, kaip tam tikras pajaciškumas, kokį matė F. Nietzsche. Jis nesiekė nežinojimui suteikti esminės žmogaus laikysenos pasaulio atžvilgiu rango. Taip pat ir požiūris apie supresuotas seksualines neurozes kaip Sokrato filosofinės ironijos šaltinį yra, švelniai tariant, nepakankamas, o griežčiau nusakant – visiškai absurdiškas. Taip matant ironija siejasi vien tik su veidmainyste. Šiai poetinei prieigai akivaizdžiai trūksta suvokimo, kad Sokrato ironija buvo save aptinkanti, save ironizuojanti ironija.

Ar tiesa, kad būtent iš sokratiškojo nežinojimo kilo tokia laikysena kaip ironija? Šis klausimas atveria tik vieną ironijos pusę. Kita ironijos pusė siejasi su patoso ir orumo kontūru. Šis nuosaikumo įvertinimas, sureikšminimas turi intriguojantį ryšį su ironija. Kaip pavyzdys pateiktinas autentiškai sokratiškojo Platono dialogo – „Apologijos“ – pasažas: „Juk bijoti, vyrai, mirties, yra ne kas kita, kaip dėtis išmintingam, nors toksai nesi. Tai, mat, yra lygu manyti, kad žinai ką nežinodamas. Agi niekas nežino, nei kas yra mirtis, nei to, ar ji nėra žmogui kartais dargi visų didžiausia laimė; ir vis dėlto jos bijo, tarytum gerai žinodami, kad ji didžiausia nelaimė. Ir kas tai yra, jei ne neišmonė, jei ne ta pati bjaurioji, manyti, kad žinai ką nežinodamas? Šiame daikte, vyrai, aš, galbūt, skiriuos nuo daugelio kitų žmonių, ir jei man tikrai tektų sakyti, kuo aš išmintingesnis už kitą kurį, tai pasisakyčiau, jog būtent tuo, kad aš, neišmanydamas gerai Hado dalykų, taip ir tariuosi jų neišmanąs.“ Šioje ištraukoje matyti ne tik Sokrato orumas, tam tikras įsisąmonintas pranašumas prieš tuos, „kurie tariasi žiną“, bet ir ironija. Kitas liudijimas apie Sokrato orumą, susipynusį su ironija, pateikiamas Diogeno Laertiečio: „Kartais, kai befilosofuodamas pradėdavo smarkiau ginčytis, pašnekovai jį net apstumdydavo, griebdavo už plaukų, o dažniausiai tyčiodavosi, bet Sokratas viską kantriai iškęsdavo. Vieną kartą jam net įspyrė. Kai kažkas stebėjosi, kad jis taip kantriai viską pakelia, Sokratas atsakė: „O jei man būtų įspyręs asilas, argi aš jį traukčiau į teismą?“ Taip pasakoja Demetrijas.“ Panašiai aiškino ir S. Kierkegaard’as: „Sokratas nujaučia, jog turi pranašumą prieš kitus, kadangi jis nežino nieko apie mirtį, jis jos nebijo. Tai ne tik sofizmas, bet ir ironija.“ Tai

ta pati ironija, kuri, tapusi autoironija savyje ar manyje, smerkia bet kokią ydą, silpnybę, bet kokį išlepimą, glebumą, nenuosaikumą ir t. t. Pasak Oscaro Wilde’o, „aukščiausios, taip pat ir žemiausios, kritikos formos būdas yra autobiografija“. Jei ši laikysena, įsikūrusi filosofo minty, smerkia ir pajuokia kitokias būsenas, tarkim, godumą, puikybę, tuštybę, tai ji pati yra įsitaisiusi kažkokiame nuosaikesnio, bet tikresnio žinojimo branduolyje. Iš kur tada kyla tokia teisėta ar pelnyta nuosaikios, sokratiškosios ironijos paskata išjuokti, paneigti neišmanymą, nedorybę, išpuikimą ir kt.? Turbūt tai kyla iš sokratiškosios ironijos atsidūrimo tarp žinojimo ir nežinojimo, ir iš čia akies krašteliu ji mato išminties laikyseną, tuo tarpu kita akimi žiūri į žemišką, nuodėmingą žmogiškosios būtybės elgesį. Ji savo tikrumą semia tiek iš išminties, tiek iš neišmanymo. Iš to kyla ypatingas, taip S. Kierkegaard’ą žavėjęs Sokrato mįslingumas, provokatyvus jo mąstymo paradoksalumas. Sokratas vengė būti suprastas vienareikšmiškai. Jis tarsi reikalauja to, kad į jį būtų žvelgiama nuolatos keičiant perspektyvą, tačiau vis išlaikant tą pačią vertybinę teorinės žiūros struktūrą. Danų filosofas yra daug kartų minėjęs, kad vienintelė analogija jo laikysenai žmonijos istorijoje yra anas graikas. Pasak Paulo Muencho, „turbūt ir čia yra šiek tiek ironijos, kad Kierkegaard’as leidžia suprasti, esą tik vienintelio Sokrato veikla nors kiek esmingai atspindi jo paties laikyseną. Nes juk Sokratas yra vienas paslaptingiausių ir mįslingiausių veikėjų, kuriuos galime sutikti gilindamiesi į filosofiją, ir jis yra būtent tas asmuo, kurį Alkibiadas pavadino absoliučiai išskirtiniu, neregėto tipo žmogumi.“

Taigi, aristofaniškuoju požiūriu filosofavimas yra pernelyg radikalus proto, racionalaus logiško samprotavimo garbinimas, galima tarti – proto sudievinimas. Poetų manymu, filosofinė gamtos daiktų, tokių, kokie jie yra, cenzūra, o kartu žmogaus baigtinumo įsisąmoninimas filosofų tekstams ir požiūriui į pasaulį teikia esminį trūkumą. Mistinio, dieviškojo, kai kas sakytų – dionisiško, gaivalingo, jausminio prado ignoravimas juos atveda į aklavietę. Anot jų, išskirtiniai poetai tarsi persisunkia dieviško žinojimo, jų lūpomis prabyla pati tikrovė, ji papasakoja apie save taip, kad suprastų žmogus. Vadinasi, atsiveria tekstu, o ne gamtos reginiu. Tuo požiūriu prisimintina Paulio Ricoeuro pozicija: „Poetiniai tekstai vienaip ar kitaip kalba apie pasaulį. Tik ne aprašydami jį. Žodis „pasaulis“ įgyja tą reikšmę, kuri aiški mums visiems, kai apie naujagimį sakome, kad jis atėjo į pasaulį. Man pasaulis yra tekstuose [...]. Tik raštas, išsilaisvindamas ne tik iš autoriaus ir pirminės auditorijos, bet ir dialogo situacijos ribotumo, atskleidžia diskurso kaip pasaulio projektavimo paskirtį.“ Vis dėlto kai kurie filosofai mano, kad tikrovė visų pirma atsiveria reginiu ir kad šis reginys turi būti pamatinė cenzūra bet kokiam tekstui, bet kokiam teiginiui, kurį verta laikyti „atitinkančiu“ individo regėtą pasaulį, tą pasaulį, į kurį „ateina naujagimiai“. Kaip poetas gali papasakoti apie tai, kaip radosi vandenynai? Iš kur jis gali sužinoti apie griaustinio dievo vedybinį gyvenimą? Galbūt taip jis savo diskursu projektuoja pasaulį? Anot M. Heideggerio, projektas visada reiškia antpuolį prieš kažką. Ties tokiu ar panašiu klausimu vyksta poetinių ir filosofinių minčių polemika. Tai kartu ir vaidas tarp poetiškos Sokrato ironijos interpretacijos ir filosofinės jo laikysenos sampratos.

Sokratiškoji ironija nėra iš nežinojimo kylanti laikysena, ji privalo būti įvairialypė kaip ir pats Sokratas. Ji randasi, kai žinai, kad nežinai. Tuomet kiti, kurie tariasi žiną tai, ko mirtingas žmogus negali žinoti, sulaukia ironijos. Sokratiškoji ironija pasižymi dar subtilesniu judesiu. Ji savyje aptinka pastangą išjuokti neišmanėlius, tarsi pats Sokratas kažką daugiau žinotų už kitus. Tuo metu įvyksta ypatingas mąstymo virtuoziškumo gestas. Ironija, kilusi iš „žinau, kad nežinau“, pamato savyje arba pačiame Sokrate-filosofe to paties taip niekinamo žinojimo daigus. Tuomet ji kaip principas negali neatsisukti prieš save ir pati savęs neišjuokti. Juk jei kitus pašiepi už paiką žinojimą, tai kodėl tavo paties ironijoje slypi žinojimo pradai? Taigi sokratiškoji ironija yra ne paprasta, kasdienė ironija, sarkazmas, bet itin subtilus nuolatinės refleksijos ir refleksijos refleksijos – autorefleksijos, begalinės autoreferencijos judesys. Refleksijos sąvoka yra nepakankama parodyti sokratiškojo mąstymo apsisukimą. Dera vaizduoti jos pačios apgręžtumą prieš save. Ironija ar jos žinojimu perpildyta pusė aptinka save ir atsigręžia į save pačią, ima save neigti. Žinoma, link savęs pasukusi ironija yra mąstymas „ratu“. Kad ir ką darytų, filosofas lieka esmingai tarp tiesos ir nežinios. Arba, kaip sako S. Kierkegaard’as, jis balansuoja ties ontologiniu arba / arba (ne)rymojimu. Tuo tarpu poetas gali sau leisti pabūti tiek absoliutaus žinojimo, tiek visiško nežinojimo karalystėje, tuo požiūriu jis yra laisvesnis, jo nevaržo vidinė cenzūra, kuri riboja saiko siekiantį filosofą. Galbūt šis saikas byloja apie gerą skonį, o neribotos poeto fantazijos gali tapti neskoningos, tačiau tai jau kitų apmąstymų tema. Tiek poeto, tiek filosofo ironiška laikysena juos ir skiria, ir suartina.