Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lėjos (ir be kelių kapeikų 4000 km autostopu) (5)

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Siurrealizmas

Būti keisčiausioje situacijoje, kurioje galėtum šiuo metu būti, yra keista. Akinamo stiprumo šviesos blyksniai, smegenų bangos sustoja daliai sekundės vien tam, kad staiga pajustum, kur ir kaip esi ir kaip tai neįtikėtina. Būdinga alkoholikams, narkomanams, keliautojams. Stabtelėjimas prie raudonos šviesos, metas, kai išjungi radiją ir gali aiškiai jausti smilių savo paties šnervėje. Tuos, kurie šiuose momentuose užstringa tiek, kad pamiršta išplauti virtuvės grindis, indoktrinuotieji ima laikyti prarastaisiais: bastūnais, filosofais, ligoniais. Ak, ir tas klausimas „Kodėl būtent man?“, į kurį atsakymas vienas: „Nes jei ne aš pats, taip nebūtų.“

Ar šiame furgonėlyje iš tiesų norėjau atsidurti? Apendicitiškas skausmas dešinėje pusėje verčia pasaulį vertinti nepernelyg drąsiai. Didžioji pastangų dalis šiuo metu sunaudojama įtikinti save patį, kad viskas bus gerai. Skamba optimistiškai, bet šypsotis aš negaliu: neturiu nei kelionės draudimo, nei gausybės pinigų, Matas Šalčius mirė nuo drugio Peru, o aš, jei neplyš žarna Padniestrės Moldovos Respublikoje, visai gali būti, išprotėsiu nuo hipochondrijos Moldovoje arba Rumunijoje. Stovėjau prie kelio su ženklu „Tiraspol“, furgonėlis sustojo, vairuotojo žmona atidarė duris, aš pažiūrėjau į ją, ji pažiūrėjo į mane. „Tai į Tiraspolį, ar ne?“ Įtarimas, kad šis reisas – mokamas, buvo pasmerktas pasitvirtinti, bet mažiausiai prie ligos nuojautos man reikėjo papildomos įtampos pilkoje Odesos pakelėje, tarp dešimčių kitų autostopininkų-maršrutkininkų.

Remigijaus Venckaus nuotrauka

Per staigiai susilenkus žiauriai skauda: į furgonėlį tiesiog įgriuvau, ištaškydamas visus keleivius kuprine ir numindamas kiekvieną pėdą. „Tai, blet, jaunuoli, žiūrėkit, kur einat!“ – rėkia ant manęs senė, turinti visus esmiškai šlykščios asmenybės atributus: plonas kietai sučiauptas lūpas, alkoholio tvaiką, pudruotais pūkeliais apaugusias bespalves raukšles, plačiakraštę juodą „Prancūzija Sovietų Sąjungoje / Auksė Aukštikalnienė“ stiliaus skrybėlę ir akinius tamsintais stiklais. Ar vien pastarųjų neužtektų neapykantai? Galbūt. Esate kada nors sutikę tikrai malonų žmogų, kurio akinių stiklai buvo kavos su pienu rudumo? Tiek siurrealizmo senei negana – ji ima kažką postringauti ir kabintis man į parankę, lyg ir taikosi muštis… „Atsiprašau, aš ne itin gerai suprantu rusiškai…“ – lemenu. „Tai ko tau čia iš viso?!“ Eeee…

Viską paaiškina jaunuolis, sėdintis priešais bobutę: teta iš Ukrainos pakraščio, dirba Odesos turguje, buvo metas važiuoti namo, su draugėmis padarė po kelis keliolika stikliukų konjako… Užtai dabar elgiasi kaip prisukama lėlė, kuriai diagnozuota šizofrenija. Kreipiasi į pakeleivius. Kreipiasi į save. Kreipiasi į vairuotoją. Užsnaudžia. Daina apeliuoja į dievybes. Pratrūksta nerišliais sakiniais. Pyksta ant visų. Ima mušti sūnėną. Vėl užsnaudžia. Tik visi lengviau atsikvepia – pabunda: „Stok! Stok, pasakiau!“ – ima rėkti. Išlipa. „Važiuoti?“ – klausia vairuotojas. „Palaukit“, – maldauja sūnėnas. Teta kryžiumi prigula ant kelio. Sūnėnas nuvelka į pakelę. Kelias minutes pastovime. Sūnėnas jau eina sumokėti ir, matyt, taip ir likti stepių viduryje, tik opa – ir tetulė pašoka, ima veržtis į furgonėlį. Važiuojam. Užsnaudžia. Pabunda. Kviečia mane šokti. Mandagiai atsisakau. Keikiasi…

Aš žiūriu pro langą į krentančią prietemą, man visai nei juokinga, nei liūdna – man tiesiog smagu, kad aš tarp žmonių ir važiuoju tiesiai į Tiraspolį. Jei ilgai nesijudinu, neskauda šono, ir kelioms sekundėms galiu pamiršti apie galvoje kurpiamus planus. Laukti iki galo? Kai jau plyš ta nelemta akloji žarna – ir kam jos reikia?! – nebebus kur trauktis? Gal eiti į ligoninę iš karto, kreiptis į draugus, prašyti atsiųsti pinigų? Palūkėti porą dienų – praeis? O jei ne? Kokios yra kūno susigrąžinimo procedūros tarp Moldovos ir Lietuvos? Įsivaizduojamos mirtys užknisa ir stabdo. Vairuotojas sustoja aptemusiame, dykame pasienio miestelyje. Tetulei ir sūnėnui dar trisdešimt kilometrų į kitą pusę – jie išlipa kaip nelaiminga senų sutuoktinių pora, jis prilaiko ją ir klausia savęs, už ką jam ši našta. Bent ne man vienam šiame pasaulyje kartu burnoje. Iki Tiraspolio – penki doleriai, informuoja mane vairuotojas. Bala nematė: autostopininko principai irgi ne geležiniai.

Šalis, kurios mums nėra

Ko man ten? „Nu… Turistas. Pavaikščiot, pažiūrėt. Pamatyt Tiraspolį noriu.“ – „Pamanykit tik, pamatyt nori. Visi mes galim (sic!) taip užsimanyt ir važiuot pamatyt, – šlykščiai linguoja didžkepurio galva, prasideda galios žaidimėliai. – Pas ką apsistosi?“ – „Kol kas dar nežinau“, – prisipažįstu. Kiek tik įmanoma, laikausi nuoširdumo politikos: pakankamai naivumo, kad tikėtum sėkme ir žmonių sukalbamumu, pakankamai tvirtumo, kad nepradėtum verkšlenti ir išsisukinėti. „Profesija?“ – „Žurnalistas“, – sakau ir jaučiu, kaip šimtai vorų mezga korupcijos voratinklį aplink mano vargšę galvą.

Smūgis iš apačios nelietė priešininko žando, ir mano pozicijos aiškiai susvyruoja. Žaista buvo va banque: žmogų su tokia kepure gąsdinti galima tik aiškiai įtikėjus pergale. „Žurnalistas, – nusiviepia Padniestrės pasienietis. – Fotoaparatą turi?“ Neturiu – ir labai gerai. „Nežinau. Matyt, neišeis praleisti, – pareina nokdaunas. – Čia, mūsuose, pakvietimo reikia, ką mes žinom…“ Ačiū Dievui, įsikiša teisėjas: manasis vairuotojas. Dešimt minučių ginčo dėl to, kaip negalima vargšo keliauninko palikti lietingame lapkričio vakare, ir gaunu formą: vardas, pavardė, tėvavardis, tikslas, viešbutis. Sulakstom prie dar poros langelių, visur su pasigėrėjimu pavarto mano pasą, net nepatikrina kuprinės ir – pajudam. „Tai sūka, – nusispjauna pro langą vairuotojas. – Ne aš, būtum šimtą dolerių kaip nieko paklojęs.“

Nepamenu, kaip sužinojau, iš kur atsiranda vaikai. Dabar galvoju, kad net klausydamas pasakų apie gandrus kažkur giliai žinojau, kad ne šiaip tokiems berniukams kaip aš knieti stebėti persirenginėjančias tetas. Panašiai man buvo ir su Padniestre. Pati Moldova egzistuoja lietuvio galvoje, bet egzistuoja, o Padniestrė nugrūsta vos ne į pasąmonę: nuogirdomis, švystelėjusiu vardu naujienų reportaže, žinojimu, kad ten negyvena liūtai, bet nežinojimu, ar ten gyvena žmonės. Dabar aš čia, Tiraspolyje, už manęs užsitrenkė mikriuko durys. Prieš gerą pusmetį man šią vietą aukso spalvomis piešė tarp Kauno ir Vilniaus sustojęs Moldovos rusas: esą pasiuntė štai šaunuoliai padniestriečiai visus ir gyvena sau iš savo dviejų milžiniškų hidroelektrinių. Panašiai kaip Baltarusija ar Abchazija…

Čia tikrai kaip Minske, tik šilčiau ir ne taip rimta, labiau primena skrajojančią salą ar lėlių teatrą nei iš metro sklindančius riksmus. Madingos parduotuvės plačiuose prospektuose, gastronomai ir kioskeliai tarpuvartėse, gausybė milicijos, paminklas vieninteliam didvyriui Suvorovui, nežmoniška piguva už žaislinius, niekur nekonvertuojamus Padniestrės rublius, gatvių užrašai rusų ir moldavų (kirilica) kalbomis, pilkas asfaltas, tankai, garbės sargyba rūko prie amžinosios ugnies, eilės valstybinėse įstaigose, plakatai, kuriuose vietinis karaliukas Jevgenijus Ševčiukas spaudžia ranką Medvedevui – „Į Ateitį su Rusija!“ Paradokso taisyklės geopolitikoje galioja kaip niekur kitur: jei kurioje nors teritorijoje įžūliai disponuojama tam tikru terminu, galite galvą guldyti, kad pati koncepcija arba dar nesuprasta, arba ironiškai neigiama. Todėl „Demokratinės“ bei „Liaudies“ Respublikos nebūna nei demokratinės, nei liaudies. Iš karto aišku, kad „Ateities“ koncepcija padniestriečiams ne ką pagaunamesnė nei Higso bozonas – septintokui. Lai.

„Aš, žinot, žmogus prorusiškas, turiu dvi pilietybes – Padniestrės ir Rusijos, – atvirauja man milicininkas ir lydi iki taksi. – Štai kad ir Ukraina: sugalvojo pakeisti miliciją į policiją, o kam? Tik pinigų švaistymas. Kiek iškabų reikia pakeist, kiek dokumentų perrašyt, geriau už tas lėšas milicininkui atlyginimą pakeltų. Ir dar mat skundžiasi žmonės, kad mes kyšius imam. Kaip iš tokios algos gyvendamas neimsi!“ Metas iš tikrųjų pasinerti į apmąstymus: ar pasikeičia šūdo kvapas, jei jį pervadini ekskrementu? Antra vertus, žodžiai vis dar turi ir, reikia tikėtis, amžinai turės magiškų galių: gal tas, kurį vadini milicininku, ir elgsis kaip milicininkas? Kas pirmiau: toks darbas, už kurį gali gauti pinigų, ar tokie pinigai, už kuriuos galėtum dirbti? Man įdomu, kuo baigsis šita nelinksma pasaka. Būtų viskas gerai, jei personažams nereiktų srėbti rytinių barščių ir leisti vaikų į mokyklą, jei galėtų kaip meškinai užmigti žiemos miegu ir atsibusti, kai viskas bus gerai.

Molodoi čelovek!

Štai jums dar viena simptominė poriadko frazė: molodoi čelovek! Lyg iš talentingo engėjo propagandos vadovėlio nuleista, tuo pačiu metu ir paminanti loginės lygybės (kas blogo būti jaunam?) principus, ir iškelianti adresantą ant nepelnyto pjedestalo (vyresnis žmogus, net jei jis debilas ar niekšas, atseit iš karto gauna forų prieš jaunesnįjį), ir bulgakoviškai įpareigojanti adresatą (nors ir jaunas, tu jau žmogus, o žmogaus vardą, anot carinės Rusijos ir sekretorinės Sovietų Sąjungos filosofinių mokyklų, reikia užsitarnauti pritinkamu elgesiu). Žodžiu, šlykštus smurtinis kalbos darinys, skirtas inercijai tarp kartų palaikyti.

Būtent šia fraze ant manęs pradeda rėkti viešbutuko prižiūrėtoja. Ji, beje, atrodo būtent taip, kaip jūs ir įsivaizduojate: apie 50, cheminė papurusi blondinė, nuo gailesčio besiginanti pykčiu. Pasirodo, tamsiame koridoriuje supainiojau kambarius: užuot atgulęs kentėti erzinančio skausmo tame už 15 dolerių, netyčia patekau į kainuojantį 20. „Molodoi čelovek, ką jūs sau galvojat?! Ar jūs taip specialiai?! Manot, kad jūs už visus gudresnis?!“ – statoma siena bet kokiems mano atsiprašinėjimams nuo streso trūkinėjančia rusų kalba. Viskas baigiasi tvarkingai: valandininkų porelė atgauna savo palocius, o aš persikeliu į kvadratiniu metru mažesnę skylę. Gerai, kad valandininkai – tie beveik niekuomet dėl nieko nesiginčija ir neprašo, bijo viešumos apraiškų. Tik vyriškis dėl moteriškų akių apšniukštinėjo visus kampus, ar kur neprišnerkščiau snarglių ant zlasties. Maža kas, privažiuoja čia visokių, gal snukin negavę?

Aprėktas, persisukęs ir nesusilenkiantis, einu nusipirkti šlapdešrės, pomidoro ir batono vakarienei. Tiraspolis tamsus ir šaltas, iš žibintų ant tuščių gatvių liejasi bespalvė oranžinė šviesa. Po vieną ir mažomis grupelėmis kas puskilometrį išsimėtę žmonės liūdnai vedžioja šunis, geria paskutinį vakaro alų, žiūri televizorius parduotuvėlėse ir kiša monetas į žaidimų automatus. Nepatikliai žvelgia jie vienas į kitą ir tuo labiau į mane. Gaunu į plastiką suvyniotus pirkinius pro naktinės parduotuvės grotas, kaip siuntinį į kalėjimą. Išėjęs pasidalinu daviniu su vienu vargingiausiai atrodančių benamių, kokius tik buvau sutikęs: matyti, net pigesnės už pašalusias bulves „valstybinės“ jau senokai neįperka. Savąją dalį klusniai sušveičiu viešbučio kambaryje, susisuku į kamuoliuką ant dešinio šono ir vienišai užmiegu palikęs „Discovery Channel“ tyliai girgždėti it patefono plokštelę, saugančią nuo visų piktų dvasių, apsistojusių viešbutuke niekur pakraštyje.

Išauš rytas, ir aš būsiu nebuvęs šalyje, kurios nėra. Galbūt reiktų to gailėtis, bet, matyt, pradedu suaugti: vien kietas nebuvimas jau nebėra priežastis kur nors būti. Noriu spausti ten, kur žmonės gyvena, kur šypsosi, juokiasi ir nerėkia vieni ant kitų, kur duoti ar neduoti nebėra vienas pagrindinių klausimų. Jaučiuosi nesąžiningai čia buvęs ir nieko nenuveikęs, nieko nepakeitęs, nesižaviu nei savimi, nei situacija, bet jau noriu gelbėtis. Autobusiukas iš Tiraspolio į Kišiniovą kainuoja tiek pat kiek ir iš Stoties į Santariškes. Pora čeburekų, keli knygos puslapiai, neišvaizdus kraštovaizdis, jokios kontrolės prie neegzistuojančios sienos ir aš besimarkstydamas ieškau, kur čia nusišlapinus prie Kišiniovo autobusų stoties. Vos neatsitrenkiu į iškabą „Snaigė“. Suprantu: nuo čia prasideda kelias į Šiaurę, kelias namo.