VIKTORIJA RIMAITĖ. Eilės
Broliui
Buvo Dievas, dabar tik kryžius,
ką darysim, brolau, jau lyja
ne žiedais, ne lašais, o žodžiais,
iš kurių sudėliot kalaviją, sako žmonės,
būtų lengviausia, bet eini ir
dairaisi aplinkui: čia susikalėm tvorą,
čia suskaldėm vežimą, čia kas vakarą
į savo lovą žmonės tempia ir lagaminą
iš nelaimės, iš skausmo, iš džiaugsmo,
nes neturi nei jausmo, nei laiko,
čia, brolau, mes palikime tarpą
—————————-
Taip ir lijo lietus, kol nuplovė
dievus ir pamirštą laiką,
liko durys, brolau, mums tik durys.
Iš nesugrįžtamųjų
Beveik ruduo, brolau, net musės žaidžia karą,
tyku, sakai? bet vos primerk akis
ir durys užsidaro – už uždangos žmogus
vaidina lietų: pabyra šukėmis ant
grindinio, grindiniu ant šukių ir
staiga dangus dangum, bet mūsų
kelias žemėj, į priekį, nes atgal
nėra kur trauktis – čia seklumos
paklydę skruostuos, vanduo pametęs kryptį
nusėda akyse ir naują vagą gremžia
iš vasaros į rudenį, apsunkusį, antai –
įkalintą lyg dievą, rymantį ant kryžiaus.
Išsemk, brolau, šį vaizdą, šią vienatvę
nelyg stebuklą vaiskiai atsimerkus –
už uždangos staiga pradėjo lyti.
