Trupinių sezonas. Žmogus arbatinuko galva ir kiti snapai
ERNESTAS NOREIKA
Neseniai kaip koks maniakas ilgokai stebėjau seną močiutę, išlindusią į savo mažą balkonėlį. Ji barstė trupinius praeiviams, o tie savo mėsiniais snapeliais juos nepasididžiuodami lesiojo. Keista buvo ta sena moteriškė, ant kaklo pasikabinusi seną mėsmalę. Tikriausiai mėsmalė nekėlė tiek įtarimų, kiek žmonių lesinimas. Įdomiausia buvo stebėti, kai pro šalį eidavo koks nors pižoniško stoto vyriškis su arbatinuko galva, staigiai mesdavo savo krokodilo odos čemodaną ir suklupęs laižydavo nuo grindinio sumaltą batoną. Iš profilio kai kurie turintys arbatinuko galvas atrodydavo kaip grakščios gulbės, tačiau anoks čia pagyrimas žmogui, kuris uždirba tiek, kad gali sau leisti blizgintis veidą arbatinukų blizginimo centre tiek kartų per savaitę, kiek jam tik norisi. Užtat tokie dažniausiai ir būna švytintys. O kartais netgi užverda.
Moteriškė savo miniatiūriniame balkonėly, kuris buvo panašus į degtukų dėžutę, ilgai stovėjo ir gaudė orą kaip žila žuvis. Pamačiusi einančius vaikus, ji greitai sugrūsdavo į savo mėsmalę kaušą vaisinių ledų, paskui dar pridėdavo šokoladinių saldainių ir sausainių. Visa tai sumalusi mesdavo vaikams kolibriškais veidais, o tie puldavo siurbti iš pilkų betoninių gėlių saldų nektarą.
Kai kurie suaugusieji nustumdavo vaikus šalin, paspirdavo koja, protingesni atimdavo mažas kuprines ir visą jų turinį išberdavo ant žemės – kol vaikai rinkdavo savo daiktus, jie sulesdavo ir mažais liežuvėliais išlaižydavo ištirpusių ledų taškelius. Keista ta erdvė, pagalvojau, vieni vietoj galvų nešiojasi arbatinukus, kiti kėdes, knygas ir velniai žino ką, bet tik ne įprastas galvas, kuriose būtų aiškiai matomos akys, lūpos ir nosis.
Tačiau šitokiame pasaulyje galioja savos taisyklės ir dėsniai. Jame niekada neišgirsi bukų ir pabodusių pasakymų „kaip pirštu į akį“ arba „nuo tavęs man įsiskaudo galvą“, tačiau visada atsiras žmonių, kurie tiesiogiai supras tokias frazes kaip „man atrodo, kad tu ant pečių nešioji ne galvą, o kopūstą“ etc.
Kiek vėliau stebėdamas tą moterį, kuri pustė trupiniais, sugebėjau prisitraukti jos mažą susiraukšlėjusį veidą (kai tai pavyko, pagalvojau, kad vietoj mano galvos pūpso dideli žiūronai, o gal teleskopas) ir pamačiau, kad jos kūnas toks pat kaip ir daugelio senų žmonių, niekuo neišsiskiriantis. Na gal tik apranga. Iš laikraščių pasiūtas sijonas. Ilgas. Iki pat žemės. Net buvau pagalvojęs, kad gali jį priminti ir išvirsti per balkoną. Ar ją iškritusią irgi kažkas sulestų? Maža liemenė, greičiau vyriška nei moteriška. Žalsvos išblukusios spalvos. Su keletu tamsių dėmių, gal nuo kavos ar šokoladinių saldainių. Tačiau tai tik apranga, mūsų sielos kiauto pašiūrė. Įdomesnė buvo jos galva. Senos susiraukšlėjusios sniegenos galvutė. Tada tai nustebau. Ne dėl to, kad mačiau toli balkone moterį su sniegenos galva, o dėl to, kad niekada nebuvau matęs senų sniegenų. Pražilusių, susiraukšlėjusių kaip vandens paviršius nuo smarkaus vėjo.
O ji atrodė rami. Tikriausiai visą gyvenimą mąsto kaip sniegena, užtat ir barsto trupinius. Bus tikriausiai kokia sniegengalvė filantropė, atstovaujanti paukštiškiems rūmams, kuriuose klesti supratimas, kad reikia pasirūpinti kiekvienu žemėje esančiu snapu. Ir nesvarbu – jis geležinis arbatinuko snapas ar mažas mėsinis vaikiškas snapeliukas.
Paskui ji pranyko praskyrusi užuolaidas tarsi Raudonąją jūrą ir nukrypavo kaip vėjo plakama vėtrungė į savo mažytį kambariuką, kuris nelabai ir skyrėsi nuo mažo degtukų dėžutę primenančio balkonėlio.
Kitą dieną ją sutikau gatvėje. Ji kaip ir visi kiti nešiojosi butaforinę staktą, ant kurios vyrių kabėjo butaforinės durys. Tarsi visiems būtų negana to, kad jų galvos iškreipia natūralų realybės suvokimą, tai prie viso to prisidėjo dar ir netikros durys. Jų taip pat buvo įvairiausių, kaip ir galvų. Dėvintys arbatinukus dažniausiai tempė raudonmedžio duris. Su gražiais išraižymais. Rankų darbo. Žmonės su tumbom vietoj galvų nešiojosi šarvuotų durų imitaciją. Tarsi visas pasaulis būtų tik imitacija. Plastikinis vėjo malūnėlis, kuriam suktis užtenka dirbtinio vėjo.
Tos durys buvo tarsi asmeninės erdvės saugiklis. Jei kas norėdavo ką nors užkalbinti, privalėdavo pasibaladoti, o tas, kuriam būdavo beldžiamasi, ne visada naudodavosi bibline tiesa „belskis ir tau bus atidaryta“. Jis pažiūrėdavo pro durų akutę ir jei jam patikdavo matomas daiktas, atidarydavo duris. O jeigu nepatikdavo, tai sakydavo, kad asmeninė erdvė per ankšta tokiam dideliam daiktui.
Ta sena moteriškė tampėsi su savimi mažas dureles, nes pati buvo visai nedidukė. Kaip paukštukas. Maža susiraukšlėjusi sniegena. Jos durys buvo paprastos. Visai neįmantrios. Likusios nuo senų laikų, kurie buvo panašūs į žariją. Apkaltos kažkokia medžiaga. Padailintos geležinėm sagutėm. Šias jungė vielos, sudarydamos tam tikras geometrines figūras, kokių Pitagoras net nesapnavo. Tos figūros buvo panašios į tokias, kurios egzistuotų tada, jei suvoktume mus supančias figūras kaip nesančias.
Senas žmogus, senos ir durys, pamaniau. Tai sniegenai retai kas belsdavosi į asmeninę erdvę. Tiesa ta, kad išvis niekas nesibelsdavo. Ji neturėjo vaikų. Niekada neteko žieduoti paukščių. Neturėjo vyro. Kažkada seniai gal ir gyveno su kokiu žmogum, kuris turėjo katino galvą. Tačiau kaip ilgai gali tverti sniegenos galva su katino galva. Tokie vyrai dažniausiai būna dideli valerijonų mėgėjai ir labai kandūs. Tiesiogine šio žodžio prasme. Tad greičiausiai jį išvarė iš savo mažo butelio. Ir liko vienut vienutėlė. Buvo įsipaukštinusi mažą pelėdžiuką su vaiko galvyte, tačiau pasaulis yra žiaurus. Jis nepripažįsta ir netoleruoja kitokių. Tas vaikas ir buvo būtent toks. Kitoks. Tad vieną gūdžią naktį, neištvėręs vaikų su paukštiškom galvom patyčių, išskrido į mišką. Iki šiol girdisi naktimis, kaip jis ūkauja ir lieja savo liūdesį tarsi upelį tarp erdvės krantų.
Kažkada dar tą vaikutį matė senas medžiotojas. Vietoj galvos auginantis seną kailinę kepurę, apėjusią pleiskanom. Greičiausiai tas gyvūnas jų turėjo, o ne senis. Tačiau ir taip aišku, kuo viskas turėjo baigtis. Visi žinome dainelę „Išėjo tėvelis į mišką“.
Senai moterėlei nieko daugiau ir nebeliko. Tik mažas balkonėlis ir butukas, ne ką didesnis už balkonėlį. Liko prisiminimai. Vaikystės nuotraukos. Pirmoji plunksnų sruoga, kvepianti vaikyste, saugoma mažoje medinėje dėžutėje. Vaiko narvelis, kurį vakarais supdavo ir čiulbėdavo narvelines. Ir dar ta sena mėsmalė, kurią pirmąkart pamačiau kabant jai ant kaklo, kai lesino praeivius trupiniais. Jie lesė ir lesė, ir lesė… Ir neįmanoma žinoti, ar nelesame mes. Ar mūsų galvos iš tikrųjų tokios, kokias matome veidrodžiuose. Kodėl mes jais tikime. Jei netikite manimi, o tikite Dievu, tai galiu pasakyt, kad angelai irgi paukščiai. Visi paukščiai, kurie skraido, bet ne visi žmonės, kurie vaikšto. Žvilgtelkit į veidrodį. Tik nenustebkit, jei vietoj jūsų įprastos galvos bus sidabrinis arbatinukas arba maža rausva sniegenos galvutė. Visa tai įrodys tik tai, kad mokate gerai slapstytis, bet ne gyventi. Kol vieną dieną jus sules jūsų pačių veidrodžiai.
