Road movie

SIMONAS NORBUTAS

– Ką tu pasakei? Pakartok, ką tu pasakei?! – suklykė tėvas.

Pakilo nuo stalo, isteriškai sumojavo trapiom statybininko plaštakom. Vargšelės plakėsi ore tarsi drugelio sparnai. Tėtušis krito lyg pakirstas.

Drugelis žuvo ir išjudino apokaliptinę grandinę: pamišo karvės – ėmė baubt ir lėkt nuo skardžio į jūrą, sustojo visi laikrodžiai, bažnyčių varpinės tilindžiavo SOS, kažkur stepėje sprogo girto piloto netyčia numesta atominė bomba, iki padangių iškilo viesulai ir šlavė viską pakeliui.

Galop šią žmonijos mirties operą užbaigė milžiniškas cunamis.

Visas man žinomas pasaulis buvo nuplautas per akimirką; tekyšojo tik bažnyčių varpinės, nuo kurių pora apsėstų kunigų dar spėjo išsviest keletą biblinių prakeiksmų.

Nuraminu aistras ir pažvelgiu į viską kiek objektyviau: pasaulis stovėjo kaip stovėjęs – amžinos erekcijos būsenos. Karvės ir toliau mūkė, palaimingai pritvinkusios pieno. Bažnyčios buvo kaip visad tuščios. Išskyrus keletą vorų ir pagiringą zakristijoną. Pilotas niekur neskrido, nes oligarchai tik blefavo atominio karo pokeryje. Cunamis, tiesa, nuvilnijo, bet prieš porą metų. Tėvas net neskaitė: „Ai, ko tų čiurkų gailėt. Priviso – darbo vietas, suskiai, tuoj atims, matysi.“

Žodžiu, pasaulis ėjo be mūsų, mes – be jo.

Bet vienas dalykas pasikeitė. Prie stalo tėvas jau gerą valandą sėdėjo papilkėjęs. Motinos subtiliai gėdai akompanuojant. Tyla stojo tokia, kad girdėjau širdį plakant. Ar laikrodį? Nebesupaisysi.

Štilis truko kone valandą. Šią minimalistinę muziką pertraukdavo motulė – susikaupdavo ir, kad nesuerzintų tėvo, nurydavo seiles. Mmmm. Tėvas kramtė. Lyg lėtai rytų save.

O išties tai virškino mane – savo vienatinį sūnų.

Supratau – mano frazė nuskambėjo taip, lyg būčiau pasakęs esąs homoseksualus.

Žodžiu, tėvas nenudžiugo. Toks jau jis buvo žmogus: seno sukirpimo, tradicinių verčių užgrūdintas moralės ir vyriškos tapatybės – kardas, arklas, bybys, kieta ranka – gynėjas.

O čia še! Per skruostą dalgiu: „Tėvai, aš būsiu menininkas!“

Niekad nemaniau, kad suvoksiu, kaip dievas kūrė šį pasaulį. Pasirodo – žodžiu. O kaip jį sugriaus? Taip, kaip ir sukūrė. Viename gale – tebūnie, kitame – basta.

Aš šį vakarą buvau dievas, sugriovęs tėvo pasaulį, atėmęs jam vienintelę galimybę jį pratęst – per vienturtį sūnų. Et, tas tęstinumas. „Tekėkit kraujo upeliai mano gyslelėm / iš tėvužėlio mano gerklelėn.“ Užuot jį susileidęs į veną – per paklusnumą, per jo su manimi siejamas svajas. O aš tik nugėriau man su meile duotą kraują ir, greičiausiai, kur už kampo išmyšiu.

Sūnus panoro tapt menininku. Įsivaizduokit, ką tai reiškia tėvui, kuris iki penkiasdešimties metų buvo nevaisingas, o vieną dieną per maldas ir tūkstantąjį išdžiūvusio manęs darymo seansą – pyst ir sužydo lazda vidur trobos!

Ir ką man teko patirt? Ogi jauno mažo vynmaišio dalią – leistis kasdien pildomam senu, praplėkusiu tėvo vynu: iš visų pakampių jis rieškučiom susėmė, ką turėjo, ko negalėjo į savo senąjį odos kapšą supilt – visas svajas, planus, vilčių brėžinius, savo apdulkėjusį tėvišką instinktą, socialinę gėdą ir tą rūgštų didžiavimosi savimi raugą.

O mano sienos plyšo, oda tampėsi lyg nuo velnių legiono, besigrumdančio viduriuos.

Ir ką, teko iškęst.

Taigi, per juodžiausias kančias, stenėdamas, nulipdęs, pripylęs – kaip jis tą dažnai pabrėždavo – mane sklidinai, subrandinęs iš sūnelio skalsų vyną, staiga visko netenka. Ir ne nuo stichijos, infarkto, vėžio, karo ar bandito rankos kur tarpuvartėje, o nuo mano žodžio, kuris tampa kirviu jo šaknims, barbaro kuoka porceliano muziejuj.

O kaip motina? Jai, manau, tas pats, kas ir tėvui, tik ji nedrįstų imtis jokių drastiškų žygių mane iš naujo lipdyt, lopyt. Ji viso labo tyli, linksinti ir klusni statybininko žmona. Ta pati, kuri stovi Granto Woodo drobėj, – tad jos akyse teatsispindi parapijos namų gotiška smailė. Fonas tėvui. Jungtukas didžiajame vyro pasakojime, inkliuzas jo ledyne.

Jei mane būtų atėmęs patvorės narkomanas, tėvas būtų jį suradęs ir plikom rankom pasmaugęs. Dabar sūnų iš jo atėmiau aš – spėkit, ką dabar jis iš po žemių iškas? Taip, teisingai. Tolesnis klausimas vertas trylikos aukso luitų. Rizikuojate ar einate iš žaidimo? Aš – bėgu!

Nieko nelaukęs susipakavau lagaminą ir nudelbęs akis išsinešdinau kuo toliau. Į naktį. Velniop. Jau už dešimties minučių atsigręžiau ir tolumoj pamačiau mažą žiburėlį – tiek teliko iš mano ryšio su namais. Aguonos dydžio spingsulė. Žarijos grūdas. Beliko užpūst.

Tamsoje pralūkuriavau bene keletą valandų. Kartkartėmis prašvilpdavo vienas kitas automobilis, bet, regis, į jų šviesos ruožą mano iškeltas nykštys nepatekdavo. Tokia neviltis, kad net pradėjau melstis – nuo mantrų Krišnai iki inkštimo šantų Spaidermenui. Pirmajam – kad padėtų juoktis ir į viską pažvelgt su indišku optimizmu (taip mus moko enciklopedijos), antrajam – kad išvaduotų iš šio kelio ruožo (to mus moko St. Marvel).

Toks tas religinis postmodernizmas, išvaduojantis mus iš fanatizmo, – lieka tik nuogi tikėjimo griaučiai, kaip urviniui: bijau – šaukiuos dievo (kad ir „Coca-Colos“ skardinės pavidalu, svarbu, kad guostų, pagirdytų nežinios ir baimės sacharoj).

Nepajutau, kaip keliai sulinko, susigūžiau, užtraukiau ant galvos megztinį, susirangiau į kokoną ant lagamino ir užmigau.

Pro akių plyšį prasiskverbė šviesos pluoštas – rytas, pamaniau. Po velnių, rytas, man bus pėdos nupuvusios nuo šalčio. Kas, kad vasara. Naktys šaltos. Greit susiėmiau už pėdų, bet ten nieko nebuvo – kažkoks beformis gumulas. Vos nenualpau. Idiotas!!! Kojos gi įvyniotos į megztinį – gulėjau embriono poza, taip šilčiau. Turbūt kam iš šono atrodžiau lyg koks milžiniškas vikšras ant miniatiūrinio lagamino. Siurrealizmas. Čia jums ne Parulskis su beisbolo lazda. Tas bent gintis gali, net jei tik sraigė.

Pro šviesos pluoštą – akys dar tirpo nuo pernelyg intensyvaus spindėjimo – pamačiau besiartinantį siluetą. Milžiniškas, rodės, padaras su rūkstančiais iš galvos dūmais. Pyzdec! Bus koks maniakas su nutriušusia cigarete rankoj tyko bledstva visą naktį kur krūmuos ir laukia pigia ciza šildydamas iškrypėliškus savo plaučius kvėpuoja stenėdamas aimanuodamas iš pasitenkinimo įkiš į mane kokį strypą ir išlups vidurius pasidarys sau vėdarų balių ar batus iš mano skalpo gal toršerą ir sėdės sau mein kampf vidury dykumos skaitydamas regzdamas planus užkariaut Europą ar bent jau kokį nekaltos pakelės mergelės everestą kops visas suplukęs inkšdamas įtartinos man tos vienišos hienos neturi žmogus ypač laukinis benamis troinojininkas žmogiškumo kitaip pasikartų vidur lauko kaip šuo godo nelaukdamas sakiau niekada neduoti jokiam ubagui išmaldos visi jie maniakai sadistai pakelėse tavęs tykantys nedėkingi valkatos.

Viešpatie, kokia neapykanta sukyla pasijutus nesaugiam, be tėvo, namų, duonos, vidurnakčio okeane, plūduriuojant ant lagamino lyties.

Kieta ranka, kvepianti mazutu, nusileidžia man ant peties ir ima judinti. Suprantu, kad žadina. Tokia ranka negali būt bomžo. Negali. Pažįstu tas suglebusias, spirito pritvinkusias lyg penkiagalves utėles, o čia – vyras, darbo žmogus. Dar tas raminantis mazuto kvapas. Prasimerkiu, trinu akis, prieš mane stovi vyras ryškia geltona striuke, nejuda, kieto stoto mužikas, užrašo neįskaitau, ant akių – furisto kepurėlės šešėlis, pamenat – USA, iš burnos rangosi garai, juda pro tankią kiek žilstelėjusią barzdą, taiki lūpų linija, viešpatie, kaip žvėriukas aš – iš baimės rega tokia žvitri, kad kone prietemoj įžiūriu subtiliausius bruožus, nors už jo spigina dvi milžiniškos lempos, girdžiu ramų monstro burzgimą – tolimųjų reisų sunkvežimio maurojimas.

„Tai kelsies, sušalsi dar, vaikeli, šok į maniškę, pavėžėsiu, kur tau – toli, a?“

Ne, jis nekalba, tyli, šie žodžiai – jo gestų, povyzos, kiek ironiško, kiek gailestingo šypsnio pantomima, nuskaitau ją kaip kokį archajinį raštą, vieną tų, kurių mokslo vyrai neįveikia šimtmečiais.

„Taip, taip, seni, ačiū, palauk, tuoj išsirisiu“, – ir nerangiai kepurnėjuosi iš vilnonio kokono, raitausi it vikšras, kepinamas dykumos orkaitėj, juokinga situacija, kažkoks nevykęs performansas, suknistas šiuolaikinis šokis.

Dėdulė jau sėdi prie vairo, o aš velku kojeles sunkvežimio link. Durys velnioniškai aukštai, įskaitau logotipą – „Jacobs“, regis, kava čia kokia, čiortsnim ar kas. Gal jis koks žydas, klajoklis Ahasveras, paimantis pakelėj tokius pat nusidėjėlius – kad kalbos bendros būtų. Nujautė, kad aš nepadėjau tėvui nešt kryžiaus. Kur čia nepadėjau – numečiau ant jo gležnų pėdų, sutraiškiau koloso pamatus, taip sakant.

Koją dedu ant mažų kopėtėlių – tie sunkvežimiai tokie milžiniški, kad įlipt į juos gali tik tokiom mažom juokingom kopėtėlėm, – šiaip ne taip prisitraukiu, praveriu milžiniškas duris ir kone įšliaužiu į vidų. Vos durys trinkteli, diedukas pajuda iš vietos.

Sėdžiu galingo dydžio kabinoj. Visos lubos, durų šonai, lango viršus nukabinėti, nuklijuoti keisčiausiais, tarpusavy nederančiais mažmožiais, kuriuos iliuminuoja blyksinti šviesų girlianda: čia ir atvirukas su Kristumi, Mergele Marija ir dar kažkokiais šventaisiais, plikus kiaušus kirvukais pasidabinusiais (mačiau tokius vienam bernardinų vienuolyne), šalia ramiausiai sau gyvena iškarpos iš kino žurnalų su Leonardo DiCaprio, Stallone, Deanu Martinu ir kitais kino italais. Čia pat tilindžiuoja juos laiminantis skeletas su popiežiaus tiara (makabriškas senio skonis, neturiu priekaištų) ir dar daugybė „Playboy“ gražuolių, besirangančių tai paplūdimy, tai ant poliruotų raudonų sedanų, šūsnis reklaminių lipdukų, skelbiančių „Tuborg“. Dievas tai gertų“, „Sony“ – angeliškas garsas už velniškai mažą kainą“, „Sumažink kančią pasauly – naudok prezervatyvus „Nirvana“.

Visuma šios instaliacijos atrodė arba kaip maniako irštva, arba kaip didžiausio pasauly ciniko kolekcija, arba – hinduistiška pamišėlio bytniko statyta šventykla. Pastarąjį rakursą buvo galima išvyst tik gerokai prisimerkus. Arba, spėju, apsinešus nuo LSD.

Senis sėdėjo ramus ir stebėjo vien kelią, kartais niūniuodavo.

Pro šalį plaukė tamsos bangos, sunkvežimio šviesos skrodė naktį. Pabandžiau užmegzti pokalbį:

– Tai kur trauki, žmogau?

Tyla. Po minutės senis pasirausė po sėdyne ir ištraukė žemėlapį – dviejų sprindžių ilgio ir tiek pat pločio, seną, suglamžytą, vietomis klijuotą lopytą balto popieriaus skiautėm, išmuštą kavos egzemom ir cigarečių votim.

Furistas, neatitraukdamas akių nuo kelio, dešine ranka išlygino ant sėdynės žemėlapį ir laisvai tekštelėjo delnu.

– Tai kur, žmogau?

Diedukas dar kartą žlegtelėjo delnu per visą žemėlapio plotą.

– Ne, tu man parodyk, kur tiksliai, kokį tašką, miestą, rajoną, apskritį bent, na, supranti, ką nors konkretaus?

Senis nebenorėjo kartot trečią kartą, atsiduso ir numojo ranka. Supratau tai kaip „atsiknisk“.

Velnias, aš tik dabar pastebėjau, kad mano gelbėtojas vietoj žodinio atsakymo naudojo gestus. Ne, ne kurčnebylių, ne tas sudėtingas gestų arabeskas, o tokias primityvias – gūžteli pečiais, parodo pirštu, atsidūsta, šypteli, pasikaso galvą ir pan. Faktas – ne kurčnebylis. Kitaip – nereaguotų į mano klausimus.

– Žmogau, tu, na… neįsižeisk tik, prašau, kaip čia mandagiau tau suformulavus… aaaa… tu nebylys?

Senis pirmąkart atsisuko, keletą minučių žiūrėjo į mane prisimerkęs – viskas, galvoju, įžeidžiau sveiką vyrą – išmes mane iš sunkvežimio, skriejančio 120 km per valandą greičiu, o šakalai ės mano maitą. Jis nė nemanė nors kartą žvilgtert į kelią. Tik įdėmiai į mane spoksojo. Ir staiga pratrūko… nevaldomu, giliu krūtininiu juoku. Kretėjo gal kokias dešimt minučių, išleisdamas iš savo plaučių bedugnės visus įmanomus garsus. Toks, žinot, siurrealistinis automatinio juoko metodas, apie kurį Bretonas nė svajot nesvajojo: dunksėjo kaip lava spjaudantis ugnikalnis, staiga prasiveržė plonytis žiurkėno cypimas, gegutės kukavimas, primityvi marimbos kompozicija, trukčiojančio troleibuso garsas, iš čiaupo bėgančio vandens pliaupimas. Ko ten tik negirdėjau. Maestro kūnas nuo tokio spontaniško juoko kretėjo kaip pamišėlio, gydomo elektros šoku. Arba šamano, besikratančio Juoko dievybės garbei.

Staiga, taip pat netikėtai kaip ir pradėjęs, senis nurimo, atsuko visu garsu radijo stotį, kiaurą parą grojančią senus bliuzo gabalus ir iki dugno nuspaudęs akceleratorių pradangino mus naktyje.

Paskutiniai kadrai, kuriuos prieš užmigdamas išvydau, buvo milžiniškas pakelės stendas, kviečiantis pasisvečiuot motelyje „Rainbow“, ir jau vaizduotėje išniręs senas juočkis, skardžiu trimitu pritariantis savo pamišėliškai bliuzo mantrai: „Life is a horrible joy, my friend ha ha ha ha ha / Life is a hard dream which became a joke ha ha ha ha ha / Life is a what you want ha ha ha ha ha / Life is… a brilliant smoke ha ha ha ha.“