Neparašytas kūrinys apie šerną ir piratą

ADOMAS PŪRAS

Esu specialistas, ir man skauda akis. Nenuilsdamas dirbu su specializuota literatūra, kuri man kartais atrodo įdomi, o kartais ne. Grožinės neskaitau jau trejus metus, nė vienos knygos (tik šiomis dienomis prieš miegą ėmiau vartyti Jameso Hoggo The Private Memoirs and Confessions of a Justified Sinner, bet per daug skauda akis). Gal ir per smarkiai pasakysiu, bet ėmiau šlykštėtis literatūra. Kodėl taip nutiko, tikrai pasakyti negaliu, bet man atrodo, kad meniniai tekstai dera ne prie bet kokio gyvenimo. Taip jau susiklostė, kad kiekvieną geros grožinės literatūros puslapį ėmiau skaityti kaip priekaištą savo gyvenimui, jog negyvenu taip, kaip pageidautų žmogus kitoje knygos puslapių pusėje. Ne tik nebeskaitau, bet ir neberašau (išskyrus šį kartą, tačiau ši istorija yra visai kas kita). Mano mintims ir tikslams įgavus kryptį, bet koks literatūrinis blaškymasis atrodo nenaudingas, o galbūt ir pavojingas. Visi tie priekaištai.

Gailiuosi tik vieno – kad taip niekada ir neparašiau kūrinio apie šerną, matymą viena akimi, pirato figūros klišes ir prisiminimo žavesio aiškinimą persikūnijimu iš pirmojo asmens į trečiąjį.

Regis, tai buvo 2008-ųjų vasara, kai karštą vidurdienį su draugu sėdėjome prie Baltijos jūros ir gurkšnojome šampaną. Staiga nejučia užmerkiau vieną akį ir imliu žvilgsniu pažvelgiau priešais save atmerkta akimi. Vaizdas užsivėrė blakstienomis rėminamu paveikslu, kurio santykinis ribų griežtumas, nebūdingas regėjimui abiem akimis, tarsi ištraukė mane iš stebimos aplinkos ir suteikė akimirkai dar niekada nepatirto žavesio: žuvėdra įskrenda į ratą, puola į vandenį grobio ir netrukus iš jo pasišalina. Ir visa tai galima daugiau mažiau tiksliai fiksuoti, kas sunkiai įmanoma žvelgiant abiem akimis. Ypač ties nosimi vaizdo ribos tampa iš tikrųjų griežtos.

Martos Vosyliūtės nuotrauka

Žinoma, tai tik vėlesnis bandymas aiškinti, kodėl tuo metu buvo malonu. Ši neužbaigta, padrika teorija greičiausiai neturi nieko bendro nei su ta akimirka prie jūros, nei tuo labiau su dabartimi – tos teorijos aš nebesuprantu ir beveik nebejaučiu to, ką ji turėtų paaiškinti. O dėl paties tos akimirkos smagumo, tai gal tiesiog viskas dėl šampano, dėl burbuliukų.

Šiaip ar taip, tada norėjosi kažką apie tai parašyti, susieti tai su kitais mane dominusiais klausimais.

Kai buvau kiek jaunesnis, žavėjausi prisiminimais. Turbūt daugelis yra kada nors susimąstęs apie tai, kad net patys smagiausi patyrimai prisimenant regisi kažkaip gražiau ir užbaigčiau nei tuo metu, kai jie iš tikrųjų buvo patirti. Dabar taip nebegalvoju, kiekvieną dieną priimu kaip dovaną, rytais greitai pašoku iš lovos, o po praeitį kuistis nebemėgstu – niekada nežinai, ką ten gali rasti. Bet tada norėjosi rasti paaiškinimą. Kodėl net ir pačios rečiausios, įspūdingos gyvenimo akimirkos patyrimo momentu būdavo nusėtos kažkokiais trikdžiais ir tik laiku pasislinkusios į praeitį prisiminime įgaudavo savo aukščiausią, maloniausią formą? Atsimenu, kitados traukinyje pamaniau, kad dabartį patiriame pirmuoju, o praeitį trečiuoju asmeniu. Dabarties „aš“ prisiminime tampa dabarties „aš“ stebimu „jis“, o tai yra geriau. „Jis“ neturi vidaus, todėl nepatiria jokių fizinių ar psichologinių trukdžių. „Jis“ tik graži nuostabios akimirkos detalė. Regis, kelis sakinius apie tai yra brūkštelėjęs Schopenhaueris.

Ir vėl šiandien šito nebejaučiu, tačiau reikalas tas, kad tarp šių dviejų patyrimų – prisiminimo ir žvilgsnio viena akimi – anuomet man vaidenosi kažkoks panašumas, analogija: abu jie buvo pranašesni, tarytum pilnesni už įprastą būvį, abu ištraukdavo mane iš aplinkos ir leisdavo ta aplinka žavėtis iš išorės, o kitaip juk ir negalima niekuo žavėtis. Taip tuomet atrodė.

Kartą Juodkrantėje vaikštinėdamas po pušynus mąsčiau, kaip šitas dvi idėjas įliteratūrinti, įgyvendinti, įdėti į sugalvotą gyvenimą.

Istorija turėjo būti keista. Tuo metu, kaip, regis, lig šiolei, Neringa turėjo problemų dėl šernų, todėl „miesto“ savivaldybė (mintyse dabar regiu mero Vinkaus veidą, kuris čia stebuklingai tinka) turėjo nusamdyti piratą ir pavesti jam sumedžioti daugiausiai šerniukų prigaminusį šerną. Aiškinimai, kodėl prisiminti ir žvelgti viena akimi yra taip smagu, turėjo skleistis ir tarpusavyje pintis lemiamo pašnekesio tarp dviejų herojų metu. Štai keli sakiniai, kuriuos radau parašytus sename kompiuteryje:

„…šaltos rudens bangos kartais siekdavo jo basas kojas. Kai piratas sustojo, prisidegė cigaretę ir ėmė žvalgytis miško kryptimi, šernas prisispaudė prie kankorėžiais nusėtų samanų. Virš jo suklykė žuvėdra, ir žvėrį apėmė gailus atsisveikinimo liūdesys.“

Po kelių eilučių rašau:

„…pirato kablys perrėžė šeriuotą gyvūno šoną, ir vingiuodamas aplink kankorėžius nuokalne lėtai pasileido kraujo upelis.“

Tada piratas sužeistam gyvūnui ima papunkčiui dėstyti jo padarytus nusikaltimus: išknisti gėlių darželiai, išknistos žemės aplink Raganų kalno skulptūras Juodkrantėje, eismo dalyvių trukdymas apsiėdimo ir narcisizmo sumetimais (liga – celebrititas), besaikis dauginimasis ir t. t. Galiausiai riestasnukis (nežinau, ar šitas žodis būtų atitikęs neparašyto kūrinio nuotaiką) pertraukia savo žudiką:

„Akimis žmonių, kurie tave nusamdė, kiekviena mano gyvenimo akimirka buvo nusikaltimas. Net jei privalai išvardinti tik svarbiausius nusižengimus, vis tiek sulauksime tamsos. Ar tuomet savo raištį permesi ant kitos akies ir mano mirtį stebėsi prie tamsos pripratinta akimi?“

Beveik nieko daugiau šiame sename „Word“ dokumente nerandu, išskyrus vieną visai į puslapio (pirmo ir vienintelio) apačią nustumtą sakinį:

„Kai būtinybė pavagia pirato akį, o klišė ją apriša rausva skara, pamažu piratas supranta, kad savo žaizdotame delne jis niekada nebepamatys jūros, kuri drauge su kitais jūros žmogaus reginiais nebeištrūks iš blakstienomis rėminamo paveikslo, – pirato siela ima keistis.“

Neparašyto kūrinio ambicijos gerokai lenkė mano kantrybę ir pasiryžimą sunkiai dirbti su sakiniais. Pagrindinė problema buvo piratas, tiesiog perkrautas prasmėmis, tarp kurių nebepajėgiau išlaikyti logiško ir kūrybingo santykio. Šerno ir pirato dialoge turėjo būti supriešintos bent trys pirato figūrą supančias klišes aiškinančios teorijos. Pirminis šerno klausimas (viršuje) remiasi aiškinimu, esą piratai raištį ant vienos iš akių ryšėdavo tam, kad šioji priprastų prie tamsos. Piratui nusileidus grobio į tamsią užpulto laivo gilumą, raištis būdavo permetamas ant kitos akies, ir taip piratas tamsoje susiorientuodavo kur kas geriau ir staigiau. Gera, realistiška versija. Kažkas pasakojo apie tai skaitęs. Kitas pažįstamas apie tai žiūrėjo televizijos laidą („Mythbusters“).

Piratas turėjo atmesti šį šerno spėjimą, nors ir būtų pripažinęs, kad nekantrauja išvysti dvesiančio gyvūno baigtį. Toliau būtų aptariama manoji mintis apie estetinius žvilgsnio viena akimi pranašumus. Ir dabar kartais patikrinu ir įsitikinu, jog žiūrėti į jūrą viena akimi yra kažkaip maloniai keista, galbūt dėl to, kad tokiu žvilgsniu apribojama begalybė, o galbūt dėl televizoriaus, kuris mus įpratino vaizdą matyti rėminamą ekrano. Todėl pirato, jūros žmogaus, kurio vieną iš akių klišė aprišo raiščiu, figūra man labai tiko. Tačiau ką man reikėjo rašyti? Aiškinti skaitytojui, kad perrištos pirato akies klišė slepia istoriją apie estetinės beprotybės apsėstą piratą, kuris dėl regos ribų ir blakstienomis rėminamo paveikslo pakėlė prieš save ranką ir išsikapojo akį, o kiti piratai iš pagarbos ėmė ryšėti ant vienos akies raištį, kol galiausiai tai tapo savo šaknis pamiršusia tradicija? Man taip rašyti nesinorėjo. Tai nė kiek ne geriau už prastą anekdotą, kai pašnekovas pirato paklausia, kodėl šis ant akies ryšįs raištį. Piratas paaiškina, kad jam į akį pridirbo papūga, o kadangi kablys vietoj pirštų įstatytas buvo visai neseniai… Yra daug panašių anekdotų, bet vargu ar jiems būtų atsiradusi vieta kūrinyje, kurio neparašiau.

Eksperimentavau ir dar su vienu potyriu, su kuriuo taip pat galima žaisti prie jūros. Kaip žinoma, jei priglaudi prie vienos akies delną, tuomet šiek tiek jį atitrauki ir pažvelgi priešais save abiem akimis, banguojančią jūrą dėl akivaizdžių priežasčių išvysti savo delne.

Sakykime, galėjo būti taip. Jeigu minėtasis mitinis piratas ketino sau pašalinti vieną akį, būtų logiška, jei prieš lemiamą žingsnį jis dažnai būtų eksperimentavęs užsidengdamas akį delnu (aišku, jis būtų galėjęs tiesiog ją užmerkti, bet tiek jau to, vis tiek šio kūrinio neparašiau). Sykį atitraukdamas nuo akies savo purviną delną jame piratas išvysta jūrą, ir jį ima kankinti mintis, kad, pašalinus vieną akį, bangos jo delne daugiau niekada nebebanguos. Reikia rinktis vieną iš dviejų, ir piratas nesimėto – aukoja ką tik atrastus regėjimus delne ir lieka prie vandenis rėminančio žvilgsnio viena akimi (kita išduriama). Savo ryžtingą apsisprendimą atmesti alternatyvos gundymus jis pažymi nusikirsdamas plaštaką, kurioje išvydo jūrą – iš čia kablio klišės kilmė. Kitame delne maniškis piratas būtų išsitatuiravęs bangą. Bet šernas to nebūtų supratęs. Nesuprantu ir aš. Visa tai liko neparašyta, ir nežinau, kokius galutinius paaiškinimus Neringos savivaldybės samdinys galiausiai būtų pateikęs savo aukai šernui.

Šerno vaidmens neapibrėžtumas – kita neparašyto kūrinio problema. Pirma, neįsivaizduoju, kaip būtų reikėję parašyti šerno pastabas regos klausimais. Mat šerno snukis suplanuotas visiškai kitaip nei žmogaus veidas. Nežinojau, kaip ir kiek kertasi dviejų šerno akių matomumo laukai, jei išvis kertasi. Nežinojau, ar į tuos laukus patenka šerno šnipas. Jei taip, kaip jis matomas žvelgiant viena ir kaip abiem akimis? Žiūrėdamas į šerno snukio fotografijas, spėju, kad jūros savo kanopoje jis neišvystų, bet visa tai tik neišmanančio žmogaus spėlionės, kurias reikėtų rimtai tikrinti literatūroje arba konsultuotis su specialistais. Galbūt ir mielas užsiėmimas, tačiau visuomet yra svarbesnių reikalų.

Antra, šernui būtų kliuvusi nepavydėtina užduotis megzti ryšį tarp savo aistros prisiminimams ir pirato žaidimų su rega. Tam man trūko sofizmo. Atsimenu tik planavęs šerną prašysiantį pirato jo nenudobti. Riestasnukis norėjo su mirtina žaizda kankintis taip ilgai, kad prieš mirtį pašnekesį su piratu dar kartą išgyventų prisiminime, trečiuoju asmeniu, kaip vakarais įsisukęs tarp samanų mėgdavo prisiminti savo bebaimius dienos nuotykius įvairiausiuose Kuršių nerijos kampeliuose. Neįmanoma šernui būtų prisiminti tik pačios mirties.