Nencų pasakos ir legendos

Pabaiga. Pradžia Nr. 10

Vilkė pati

Trys broliai, Naujosios Žemės gyventojai, vieną seserį turėjo. Kartą rudenį pas juos trejomis rogėmis trys broliai Nyjvėjai atvažiavo. Ėmė mergelei pirštis.

Įėjo čiuman vyriausiasis Nyjvėjus. Kaip mėnuo balta jo galva. Įėjo vidurinysis Nyjvėjus. Jo nosis kaip varnos. Jauniausias Nyjvėjus įėjo. Jo nosis kaip kirvis.

Ėmė svečius vynu girdyti. Vyną išgėrė ir mergelę išpiršo. Išsivežė trys Nyjvėjai mergelę. Tapo ji viduriniojo Nyjvėjaus pati.

Nemyli ji vyro – muša ją anas. Neprižiūri ir ji Nyjvėjaus. Rengiasi jis, o pimai¹ jo šalti, peršlapę – pati jų nedžiauna.

Taip blogai metus gyveno. Atėjo ruduo, pati tėviškėn norėjo. O vyras su pagaliu atėjo, savo pačią mušti ėmė. Rankas, kojas sulaužė.

Visi iš stovyklos išvažiavo. Ji viena likosi. Verkia. Metė ją vyras. Čia pas ją vilkas atėjęs. Ėmęs kraują laižyti. Visą kraują nulaižęs. Tada rankos ir kojos vėl vieton stojosi. Vėl sveika ji pasidarė. Su vilku vaikščioti ėmė. Pati vilke pavirto.

Pavasarį jai septyni vilkiukai gimė. Rudenį vilkiukai paaugo. Eina keliu – čiumą, elnius išvydo. Naktį ėmė elnius pjauti. Penkias dešimtis papjovė. Prisivalgę miegot po medžiu atsigulė.

Tik užmigo, eglės šaka ėmusi ošti. Pasižiūri – ogi buvęs vyras atėjo. Iš pasalų susidoroti, vilkus užmušti norėjęs. Išsigando vilkai, šoko ir į skirtingas puses išbėgiojo. Vakare visi draugėn susirinko. Dviejų vilkų trūksta.

Vėl kaimenėn patraukė. Piemuo kietai miegojęs. Ėmė vilkai elnius vaikytis. Buvo du geri elniai – chaptorkos². Vaikė juos, vaikė, niekaip nepagavo. Penkias dešimtis elnių papjovė, prisiėdė. Grįžo senais pėdsakais. Miegoti atsigulė.

Paryčiu kietai įmigo. Eglės šakelė vėl ošti pradėjo. Vėl vyras atėjęs. Paslapčia sėlina, nori vilkus nudobti. Vilkai šoko, į skirtingas šalis išsilakstė. Vakare susirinko – dviejų mažų vilkiukų nėra.

Taip jie visus vilkiukus prarado. Ir vilkas-vyras prapuolė. Likosi viena vilkė.

Naktį ji nuėjusi elnių pjauti. Penkias dešimtis papjovė. Senais pėdsakais nuėjusi, miegoti atsigulusi. Tik girdi griausmą. Kaži kas ateinąs. Ant dviejų chaptorkų jos buvęs vyras atjojąs. Nusiginė chaptorkos vilkę. Greitai bėga chaptorkos. Greitai bėga vilkė. Chaptorkos atsilikti nenori.

Vilkė galvoja: „Užmuš mane, jeigu taip bėgs. Kai mirtis ateina, tai ir upelės nėra nei upeliuko. Kai ne – upelių daug, daug upeliukų pakliūva.“

Taip pagalvojusi, upeliuką užtiko. Kiton upeliuko pusėn šoko. Chaptorkos irgi jai iš paskos šoko. Chaptorkos šoko, rogės apsivertė. Vyras išgriuvo. Vilkė jį puolė. Gerklę jam perkando. Chaptorkos išsigando, atgalios metėsi.

Vilkė čia pat atsigulė, visą naktį iki ryto gulėjo.

Tik staiga kaži kas vėl dviem chaptorkomis atvažiuojąs. Vyro tėvas atkakęs. Sūnų negyvą pamatęs. Įkėlė sūnų rogėsna. Pats verkia.

Vilkė galvoja: „Seniau, kai jis mane pagaliu mušė, man irgi skaudėjo.“ Senis išvažiavo. Vyrą išsivežė. Vilkė nuėjo kur akys veda. Ėjo, ėjo, ilgai ėjo. Pagaliau daug elnių aptiko. Ėsti užsimanė. Visą naktį vaikė elnius, vaikė, nė vieno pavyti negalėjo. Dvi dienas elnius vaikė, nė vieno pagauti negalėjo. Trečią dieną pagavo liesą elniuką, suėdė.

Nuo elnių pasitraukusi, miegoti atsigulė. Kietai įmigo. Tik girdi, kaži kas ateina. Su baltais jaučiais³ vyras atvažiuojąs. Nubėgo vilkė. Jaučiai ją pasivijo.

Vyras chorėjumi vilkę prispaudė. Žemėn apvertė. Rankom pagavo. Kojas surišęs čiuman nusivežė. Pasirodo, anas vyras jos brolis besąs.

Greitai jis sužinojo, kaip sesuo vilke pavirtusi, kaip gyvenusi. Vilkė vėl žmogumi atvirto. Kiek pagyveno, nauji jaunikiai pirštis atvažiavo. Už gražaus vyro ji nutekėjo. Pati nutekėjo, pati išsirinko. Vyro nosis mažutė buvusi, kaip anties snapas. Akys – siaurut siaurutėlės. Pamilo ji vyrą. Gerai gyventi ėmė.

Užrašė V. Tonkovas 1933–1934 m. Pateikė Uljana Ledkova, 24 metų, raštinga, mokėsi Šiaurės tautų institute ir pedagoginiame technikume.

___

Vyriausioji septynių brolių sesuo

Gyveno kartą septyni broliai. Ir turėjo jie vyresniąją seserį.

Kartą jauniausias brolis tarė seseriai:

– Sese, pasiūk man kolčaną⁴!

– Gerai, pasiūsiu, – sako sesuo.

Broliams išėjus kolčaną ji pasiuvo. Ant jo visų žvėrių atvaizdus išsiuvinėjo.

Kai tik ji baigė darbą, broliai atėjo. Jauniausias brolis iškart čiuman įėjęs paklausė:

– Ar pasiuvai man kolčaną? Parodyk!

Ir sako:

– Štai koks jis! Kaip tik toks kolčanas, kokio man reikėjo. Yra visų žvėrių atvaizdai. Rytoj eisim medžioklėn. Septynias dienas mūsų nebus. Tas septynias dienas šiukštu nelįsk iš čiumo, būk viduje.

Kai pasirodė ryto žara, visi atsikėlė. Septyni broliai seseriai sako:

– Šitas septynias dienas niekur neik iš čiumo! Jeigu išeisi, tai mūsų pėdsakus užterši.

Ir išėjo broliai medžioklėn. Septynias dienas jų nei girdėti, nei regėti. O sesuo čiume sėdi. Kad ir nori išeiti, tačiau bijosi. Pati sau galvoja: „Geriau nelįsiu iš čiumo. Jeigu užteršiu brolių pėdsakus, kas tada bus?“

Septintąją dieną nebeliko jėgų laukti. Vėl pati sau sako: „Kaipgi aš viena čiume gyvensiu? Nejau jie mane numirti paliko? Kas bus, tas bus, keliausiu brolių ieškoti.“

Perpjovė peiliu ji čiumo niuką ir išėjo brolių pėdsakų ieškoti. Po kurio laiko priėjo jų pėdsakus ir ėmė jais sekti. Taip beidama septynšakį beržą priėjusi. Sustojo, apsidairė. Dar sykį pažiūrėjusi, išvydo sesuo, kad nuo beržo broliai nuėję septyniais takais žvėrimis pavirtę. O jauniausiasis lokiu išėjęs.

Vyriausioji sesuo tarė:

– Aš jau visai suteršiau brolių pėdsakus. Ką gi dabar man daryti? Eisiu jauniausiojo brolio pėdomis.

Ir nuėjo toliau. Tris dienas taip eina nepažįstama žeme. Po kiek laiko lokio irštvą priėjo. Landoje du meškiukai dantimis kaukši, urzgia ant jos. Tada iš irštvos pasigirdo balsas, tarsi moters šneka:

– Ko urzgiat? Imkit ir įsiveskit ją čiuman! O jeigu ji nereikalinga, tai sudraskykite ir suėskite!

Meškiukai išėjo laukan ir įsivedė seserį irštvon. Ten moteriškė besėdinti. Nei gero, nei blogo nesakydama, ji tarė:

– Tu visai suteršei savo brolių pėdsakus. Galėjai juk palaukti dar vieną dienelę. Bet, pasirodo, nepanorėjai. Tu prasikaltai. Dabar teks pagyventi irštvoje.

Vakare lokys parėjo. Visai piktas, tik urzgia. Pati sako:

– Kam savo vyriausiąją seserį gąsdini? Ji ir taip dar prisikentės. Liaukis urzgęs!

Po tokių pačios žodžių jis nutilo.

Praėjo kelios dienos. Lokio pati sako:

– Vyriausioji septynių brolių seserie, ilgai čia negyvensi. Tau geriau išeiti.

Ši moteris davė jai mažą maišelį ir tarė:

– Kai eisi, neik aukštuma, eik per aną gluosnyną!

Vyriausioji septynių brolių sesuo iškeliavo. Visą laiką per gluosnyną eina. Visą parką, bokarėjus sudraskė. Visą mėnesį ji keliauja. Visai jėgos išseko. Tarė:

– Nusibodo man per gluosnius eiti. Eisiu verčiau aukštuma.

Ir vos vos aukštumon pakilo. Pati sau galvoja: „Sėsiu pailsėt ant to supuvusio kelmo.“ Jau norėjo sėstis, tik tas kelmas perlūžo ir iš jo vidaus išlindo ragana (parnje⁵). Galva jos didžiulė, akys raudonos. Medžio žievės drabužiais vilkinti. Garsiai nusikvatojusi ana sako:

– Chi, chi, tai gerai, tikra moteriškė pakliuvo! Dabar klausyk! Aš tave pažįstu. Tu vyriausioji septynių brolių sesuo. Jeigu nori gyva likti, atiduok man savo rūbus ir vilkis maniškius iš medžio žievės!

Septynių brolių sesuo atidavė visus savo rūbus, o tada iš mažo maišelio ištraukė gražią parką ir bokarėjus, dailiai apsirengė.

O ragana sako:

– Žinai, dabar, rodos, mudvi su tavim vienodos palikom. Eime sau vyrų ieškoti!

Nuėjo. Išėjo prie didelės upės. Ant upės ledo dvejos nartos bestovinčios. Į vienas keturi balti elniai pakinkyti, į kitas – keturi juodi. Greta nartų nieko neregėti. Netrukus miške garsas pasigirdo. Girdėti, kaip du vyrai medžius pjauna.

Ragana sako:

– Tas vyras, kuris baltus elnius laiko, bus mano, o tas, kurio juodi elniai, – tavo.

Medžius pjovę vyrai prie nartų nusileido. Girdėti, kaip vienas iš jų sako:

– Tavo nartose tikra moteriškė, o maniškėse – velnias. Tikrąją moteriškę būtų gerai paimti, o iš raganos jokios naudos. Gal ją užmuškim?

Priėjo vyrai prie nartų, sokujus apsivilko. Vyras su ragana pirmas nuvažiavo. O antrasis moteriškei tarė:

– Ir tu sėskis!

Vakare čiumus privažiavo.

Prabėgo vieni metai. Vyriausiajai septynių brolių seseriai laikas gimdyti atėjo. Senės mažą čiumą tarp krovininių nartų pastatė ir ten ją nuvedė. Ten ragana atėjo ir tarė:

– Eikit! Aš seselę paglobosiu.

Po kiek laiko gimė vaikelis. Ragana vaiką kailin suvystė, o moteriai tarė:

– Aš tau katilą užvirsiu, o tu numik, kol aš verdu.

Moteriškė užmigo. Ragana paguldė šalia jos vaiką – pusiau šuniuką, o jos vaiką lauk išnešė ir po skiedrom paslėpė. Tada eršketžuvės klijais savo draugės akis užlipdė. Išėjusi laukan ėmė šaukti:

– Vaje, vaje! Šita moteris netikra. Pagimdė vaiką, o vaikas tai netikras, pusiau šuo!

Senės pažiūrėti susirinko. Ir tikrai – gimė pusiau šuniukas. Priekinė pusė – žmogaus, o užpakalinė – šuns. Pažadino moteriškę. Vyriausioji septynių brolių sesuo nori akis atmerkti, o akys sulipusios.

– Kas man atsitiko? Nežinau, ar mano vaikas gyvas, ar miręs.

Tai išvydusios senės nusigando, išėjo iš čiumo. Tarp vyrų, girdėti, šneka:

– Antai iš po tų skiedrų berželis išaugo. Kada gi jis spėjo išaugti?

Kiti sako:

– Tegul auga. Gal tai šventas beržas.

Čia ragana priėjo, išrovė tą berželį ir įmetė ežeran tardama:

– Vanduo tavo tėvas, vanduo tavo močia.

Tada įėjusi savo čiuman ir sako:

– Rytoj mums teks keliauti su argišu, o septynių brolių sesuo tegul liekasi savo čiume. Jeigu numirs, juo geriau.

Kitą dieną visi iškeliavo su argišu, o septynių brolių sesuo ėmė gyventi viena. Augina ji vaiką – pusiau šuniuką. O tikrasis jos vaikas ežere gyvena.

Atėjo kartą jie ant ežero kranto. Septynių brolių sesuo dabar nemato, tiktai girdi. Iš ežero vandens lyg kaži kas išlipa. Girdėti, tarsi vaikas koks išlipa. Šitas vaikas priėjo prie pusiau šuns. Pusiau šuo lyg būtų pastvėręs tą vaiką ir šaukia:

– Bobute, eikš čia! Padėk man! Aš pagavau vaiką, iš vandens išėjusį.

Tada jie pasiėmė vaiką, atsivedė čiuman, primaitino.

Rytą iš vandens išėjęs vaikas sako:

– Mama, ledai šliaužia ant mūsų čiumo.

Motina sako:

– Turbūt vandens šeimininkas užsirūstino. Gerai, tada vietoj tavęs ežero vandenin per eketę nusiųsim pusiau šunį. Tegul pusiau šuo keliauja pas vandens šeimininką.

Nuėję prie eketės, jie nuskandino pusiau šunį tardami:

– Seneli ežero šeimininke, imk pusiau šunį!

Tada vyriausioji septynių brolių sesuo ėmė gerai gyventi.

Užrašė ir į rusų kalbą išvertė K. Labanauskas. Papasakojo V. D. Jar, Voroncovo gyvenvietė, 1981 m.

___

Mergelė Pavasaris

Legenda

Seniai seniai toli toli, snieguotoje tundroje, plačios laidos viduryje stovėjo vienišas senio Irimbo čiumas. Ir turėjo senis gražuolę dukterį Narą (Pavasarį).

Lėkė metai kaip greitasparniai paukščiai. Lėkė dienos kaip nartos paskui greitą elnių kinkinį. Tamsiuoju žiemos laiku, kai už kalnelių stūgaudavo vilkai, kai naktis kaip du varno sparnai apglėbdavo pasaulį ir net dieną buvo tamsu tamsu, kai piktoji pūga kaukdavo ir dainuodavo visais balsais, džiaugdamasi savo galia prieš žmones, baisu ir nejauku tapdavo tada senio Irimbo čiume.

Tačiau senis Irimbo buvo ne iš bailiųjų. Gyveno jis pasauliui atviras, žingsniavo pasitikinčiai ir drąsiai, savo lemties niekada nekeikė, kad ir kokie sunkumai jam tekdavę. Irimbo strėlės visada būdavo aštriai išgaląstos. Lankų templės – tvirtos. Vargu ar tundroj būtų atsiradęs dar vienas toks žmogus, kuris būtų mokėjęs taip taikliai šaudyti iš lanko kaip senis Irimbo – atkaklus ir sėkmės lydimas medžiotojas.

Visi tundroje žinojo, kad Irimbo – puikus meistras. Nartas padaryti, chorėjų nuobliuoti ar pakinktus, kartį čiumui padirbti, valtį išskobti, slides padaryti – viską moka Irimbo, meistraujantis žmogus tundros žemėje.

O dar Irimbo mokėjo nė nesustojęs arkanu sugauti bėgantį elnią. Ne kartą vienas pats įveikė lokį, taikliai šaudė į skrendančias žąsis, antis. Žiemą statė po ledu tinklus, gaudė eršketus, didumo sulig žmogumi, riebius čyrus, plačiašonę peledę.

Mokėjo Irimbo būgnui skambant dainas dainuoti. Jo dainos sklido bekraštėmis tundros laidomis, gluosnių tankynėmis, tundros retamiškiu, virš kalvų, tolyn nuo čiumo liejosi, sniegynuose pasiklysdamos, upėse ir ežeruose skęsdamos.

Bėgo dienos, vasarą keitė žiema. Ne kartą krito ant žemės sniegas, ne vienus metus plaukė ledo lytys į šaltas jūres marias. Išgirdo kaimyninių stovyklų jaunikaičiai apie senio dukterį, apie gražuolę Narą. Ligi to laiko išaugo mergaitė už eglę aukštesnė. Naros antakiai – lyg lankai, blakstienos ilgesnės nei strėlės. Lieknesnė už chorėjų buvo Nara, veidas už aušrą skaistesnis. Ant krūtinės, it dvi upės, krito dvi juodos tvirtos kasos. Nelyginant elniukas bėgiojo Nara, o kai uždainuos – kaimyninėje stovykloje girdėti. Graži visų nuostabai, tėvo džiaugsmui buvo mergelė Pavasaris, senio Irimbo duktė.

Senio čiuman ėmė traukti jaunikiai.

Sykį balta pūga pakilo sniegas tundros kelyje – greitu it vėjas kinkiniu atvažiavo skaisčiaveidis gražuolis. Per jo pečius kinkinio nematyti. Kojomis jaunikaitis pūgą kelia. Puikus, greitakojis, aštriažvilgsnis, nelyginant sakalas.

Apie save jis taip tarė:

– Nėra mūsų tundroje nei arti, nei toli už mane drąsesnio, atkaklesnio ir stipresnio. Šit neseniai aš vienas pats mešką užmušiau.

– O su Saule ar galėtum lygintis? – paklausė jo mergelė Pavasaris. Ir pridūrė: – Saulė už tave geresnė!

Sumišo gavęs tokį atsakymą-pasisveikinimą plačiapetis jaunikaitis, nutilo, taip ir išvažiavo tuščiomis, tylėdamas.

Kitą pavasarį į senio Irimbo čiumą atvažiavo kitas jaunikis. Tas buvo dar gražesnis nei pirmasis. Aukštas, lieknas, akys ugnimi dega. Žingsnis tvirtas, tarsi visą tundrą galėtų pėsčias apeiti, greičiau nei su elniais.

– Nėra pasaulyje greitesnio už mane ir manuosius elnius, – pasigyrė jaunikaitis seniui Irimbo ir jo dukteriai. – Jeigu norite – ligi žvaigždžių nuvažiuosiu, pagriebsiu vieną žvaigždę ir grįšiu atgalios!

– Bet Saulė vis tiek už tave geresnė! – atsakinėjo Nara.

Drąsusis vadeliotojas sulig tais žodžiais nutilo ir išvažiavo į savo stovyklą tuščiomis.

Atvažiavo ir trečiasis jaunikis. Jis taip tarė:

– Gražuole Nara, ieškok nors šimtą metų, nors du šimtus, bet jaunuolio skambesniu balsu nei maniškis, gražesniu balsu nei maniškis niekur nerasi.

Bet gražuolė Nara kartojo:

– O su pačia Saule ar gali susilyginti?

Nuleidęs žemėn akis, išvažiavo tuščiomis ir šis jaunikis.

Bėga dienos ir naktys, žiemą keičia vasara. Ne kartą krito žemėn sniegas, ne vienus metus nešė upės ledus į šaltas jūres marias. Ir tarė kartą tėvas gražuolei dukteriai:

– Matau, kad tavo širdis nepažįsta meilės, nenori tavo širdis nieko mylėti. Negerai, dukrele. Aš jau senas. Netoli metas, kai visam laikui iškeliausiu į tundrą „gervuogių rinkti“ (mirsiu). Štai ir nerimsta mano protas: „Kas iš karžygių mane pakeis? Ar bus vyras tavo čiume?“

Į tai Nara tėvui atsakė:

– Tėve, tu stiprus kaip vėjas. Tu kaip mėnuo, savimi, savo spindesiu gali užgožti žvaigždeles danguje. Norėčiau rasti tokį jaunikį, kuris protu būtų į tave panašus, kuris, kaip ir tu, viską pasaulyje galėtų. Žmonėms dovanotų šilumą, šviesą ir džiaugsmą. Aš myliu tik pačią Saulę. Dieną ir naktį, žiemą ir vasarą, rudenį ir pavasarį matau ir galvoju tik apie ją, apie Saulę.

Kai Nara viena išeidavo tundron, kai skaisčiaveidė Saulė dieną naktį šildė žemę, mergelė nepailsdama kartojo jai: „Myliu tave, o Saule! Nusileisk pas mane ir dovanok man savo meilę!“

Ilgai stovėjo mergelė prie seno maumedžio, prašė, maldavo Saulę. Ilgai sėdėjo ant upės kranto, grožėdamasi Saulės atspindžiu vandenyje. Ilgai vaikštinėjo po tundrą, šokinėdama per kupstus, klajodama po kalvas, ir nepailsdavo šaukti, ištiesusi į Saulę rankas: „O Saule! Ateik pas mane! Dovanok man savo Meilę! O Saule! Aš myliu tik tave!“

Ir štai Saulės kamuolys sujudėjo, pasirito kairėn dešinėn, lyg bandytų atsiplėšti nuo savosios vietos. Štai Saulė ritasi, artėja. Vis arčiau ir arčiau, vis žemiau ir žemiau ėmė leistis Saulė.

Pamačiusi tai, labai užsirūstino ir pasitraukė šalin tamsioji Naktis. O upeliai, upytės ir upės uždainavo, sušniokštė, sublizgo, sučiurleno, džiaugsmingiau nutekėjo į jūres. Tundros kalvose, laidose, upių ir ežerų pakrantėse sumirgo gėlės, sužaliavo žolė, krūmokšniai, nykštukiniai berželiai, tundros maumedėliai. Tarytum visi jie pabudo iš miegų, pabudo nuo šviesos ir šilumos. Toli toli už šaltųjų jūrų iškeliavo žiemos ir šalnos, pūgos ir šalčiai. Atsigavo, sužydėjo žemė!

Per visą tundrą nuskambėjo džiaugsmas: „Visa tai Nara padarė – mergelė, vardu Pavasaris! Nara atnešė Žemei džiaugsmą. Dėkui tau, mergele Pavasari!“

O Nara, kaip lengvasparnė, greitasparnė paukštė, visa švytėdama, trykšdama laime, jaunyste, gyvenimu, pakilo ant Meilės sparnų pas jaunikį – Saulę.

Veltui senis Irimbo kvietė dukterį, veltui per dienas naktis šaukė ją – nebeatsiliepė mergelė Pavasaris. Ir tada neatlaikė ilgesio ir skausmo sena Irimbo širdis – suakmenėjo jis, pavirsdamas kyšuliu. O veidu atsigręžęs šis akmeninis kyšulys į Saulę – šviesą. Ištisus metus kasdien šildo ir glosto jį Saulės spinduliai.

Kiekvienais metais elniavimosi mėnesį, gegužę, Pavasario ir Saulės šventėje gražuolė Nara šoka laimės šokį. Švelniai šildo Saulė, aplinkui daug šviesos. Saulė pavasarį šildo žemę; žemėje užgimsta žaluma, žolė, gėlės, visa, kas gyva žemėje, kas patį gyvenimą suka. Akmeninis kyšulys – senis Irimbo – šypsosi po šiltais Saulės spinduliais, džiaugiasi susitikdamas dukterį ir tarytum iš naujo atgyja.

Kasmet Nara švenčia pavasario šventę. Visi džiūgauja, visi dainuoja, šoka šitoje šventėje. Žmogaus žingsnis tada platesnis ir greitesnis. Akyse – laimė. Visur – nauji rūpesčiai. Su pavasariu žmonės vis geriau, vis greičiau darbuojasi: medžioja pūkuotus žvėris, paukščius, žuvis, gano elnius. Darbai rankose tirpte tirpsta. Žmogus savyje daugiau jėgų atranda. Sulig pavasariu jis kiek aukščiau žemės ima vaikščioti. Sieloje – šventė, džiaugsmas, naujos mintys, nauji darbai. Gėris!

Tik senė naktis užmiršta ir nepakviesta į šventę. Todėl pavasarį ir vasarą nebūna Šiaurėje nakties. O Nara – Pavasaris tapo gyvybės, meilės, laimės, šviesos ir džiaugsmo žemėje simboliu.

Užrašė Liubovė Prokopjevna Nenjang (Komarova).

Legendą papasakojo Vladimiras (Ivuči) Ivanovičius Jandė, gimęs Jamalo tundroje, Tiumenės srityje. Nencas. Gyvena Salechardo mieste Jamalo Nencų autonominėje apygardoje. Didelis nencų folkloro žinovas ir rinkėjas. Ši legenda užrašyta, kai jam buvo 65 metai (1987 m.).

Vertė Jurgita Jasponytė

___

¹ Pimai – vyrų ir moterų kailinis apavas su ilgais aulais, kailiu išorėje. Dažnai pimai puošiami įvairiaspalvio kailio, spalvotos gelumbės įsiuvais ir raštais. Po pimais mūvimos kailinės kojinės (liptos), kurios siuvamos kailiu į vidų.
² Chaptorka – jauniklių nevedanti ar nevaisinga palikta patelė. Vertinama dėl greito bėgimo.
³ Jaučiu čia vadinamas kastruotas elnio patinas.
⁴ Kolčanas – dėklas strėlėms (nuo tiurkų kalbos žodžio kopakčan, „turintis auseles“).
⁵ Parnje – nencų mitologijoje ir istoriniuose padavimuose taip vadinama ragana.