Mūsų butą užpylė
PAULIUS NORVILA
Tai visuomet nutinka netikėtai – niekas nepraneša, kad būtume pasiruošę, nekabina skelbimų laiptinėse, nerengia mokymų. Tiesiog vieną dieną iškrenta sniegas ir gatvėmis riedantys automobiliai sumažina greitį. Mieste sumažėja žmonių, parduotuvių vitrinose prislopsta šviesos, karameliniai saldainiai nebetirpsta delnuose, o gaisrininkai lipa kopėčiomis į dangų ir netrukus iš ten pažyra spindinčių varveklių lietus. Jie ištirpsta tik parnešti namo, ant virtuvės stalo lieka nedidelė balutė, nuo kurios prasideda ne tik ašaros, bet ir potvyniai. Keliaujantys iš buto į butą, aidintys sienų plyšiuose, kvepiantys prakaitu ir cigarečių dūmais. Tik stiprūs įspūdžiai išlieka ilgai. Daug ilgiau negu neteisingai gauta grąža ar su kiekviena diena vis labiau plyštančios pirštinės. Iš vienos pusės jos liečia mano odą, iš kitos – stingdantį šaltį, kurio atakos lengvai braunasi pro medvilnės karius ir be jokių sentimentų okupuoja paskutinį rausvumą, neįstengiantį atsilaikyti prieš jėgą, kuri be jokių pastangų perskiria vandenį ir parklupdo žmones.
Viskas vyksta labai greitai. Kūnai apšarmoja, pasidengia plona nevilties skara ir išnyksta. Niekas net nepastebi, kad tai įvyko. Visi ir toliau skundžiasi nedraugiškais kaimynais, keiksnoja plyštančius batus, laukia pavasario. Tuo tarpu atvėsusios rankos braukia vieną eilutę po kitos ir niekaip negali sušilti. Nepadeda netgi glaustymasis prie kelis kartus šiltesnių paviršių – jos vis tiek dreba tarsi traukinys, nešantis mūsų gyvenimus iš vieno miesto į kitą. Esame naivūs ir dažnai klystame įsivaizduodami, kad tie gyvenimai – tai auksiniai kiaušiniai, kuriuos deda iš pasakų atplasnojusios vištos, prilesusios stebuklingų grūdų. Esame naivūs ir tai yra mūsų išsigelbėjimas. Būtent todėl, net supratę savo klaidas, nenustojame tikėti, kad mes, mūsų kraujas – tai nesibaigiantys galimybių šaltiniai rojaus soduose. Šaltiniai, kuriuose maudosi nuogos moterys ir vyrai, nesigėdijantys savo tobulų kūnų. Jaučiame – kiekvienas kūnas yra tobulas, kiekvienas bučinys – vis sunkiau pakartojamas. Tačiau visi šie vaizdiniai trunka tik tol, kol prisvyla keptuvė ir, valgydami pridegusią kiaušinienę, dar kartą beviltiškai nusprendžiame, kad esmė slypi visai kitur.
Mes net nesiruošiame jos ieškoti, mums patinka gyventi nežinomybėje, nes taip nesame už nieką atsakingi. Taip gyventi mums gera ir visiškai neskauda. Patinka gręžti skudurus, kišti juos po durimis ar kitomis nesandariomis angomis ir abejingai stebėti, kaip pro kaimynų lubas nepaliaujamai teka vanduo. Abejonės išsisklaido tik grįžus namo. Tuomet net menkiausias lašas virsta nesibaigiančia Sizifo kančia. Merkti ir gręžti, semti ir pilti, skalauti ir plauti. Ir taip toliau, ir panašiai. Kol lieka tik drėgmės kvapas ir apsunkusios bei išbrinkusios rankos. Jos tarsi veidrodis, kuriame lengva išskaityti senatvę. Ji nesislepia. Priešingai – pasirodo visu savo gražumu, kiekviena raukšle ir randu, kurių daugelis jau nebeturi savo istorijos.
Dabar jie visi – tik vienas nuotykis. Vis labiau ir labiau mirgantis pasvirusioms pušims šukuojant į traukinį atitekantį šviesos srautą. Ir jeigu ne balta pieno (alaus?) puta pasidengę laukai, vėl grįžtum į pavasarį ir net nesusimąstytum apie tuos, kurie taip lengvai ir paprastai išnyksta. Su kiekviena minute jų vis daugiau ir daugiau. Hipotetiniai kaulai, hipotetiniai plaukai, hipotetinės dėmės ant pilko kareivio munduro. Šis dyla su kiekviena tokia mintimi, kol galiausiai jo nebelieka ir šalčio legionai yra pasmerkti triumfuoti. Tačiau čia plūdė netikėtai virpteli ir sapnas baigiasi. Ir tą akimirką, kai ištrauki save į kitą krantą, pajunti, kad rankos neįprastai šiltos, o apšarmoję galvos apdangalai – visiškai nereikalingi. Taip vidus triumfuoja prieš išorę, o žmogus – prieš patį save. Tuomet jau nebesinori vengti kaimynų, mesti į jų pašto dėžutes nusibodusių reklaminių lankstinukų ar dulkinti balkone kilimų, pučiant stipriam šiaurės vėjui. Tuomet jau netgi prisvilusi kiaušinienė tampa be galo skani, nes ją kepusios rankos nebėra neatpažįstamai svetimos. Jos glosto kelis kartus šiltesnius paviršius ir prisimena visus traukinius bei visas keliones, kurios alsavo šiluma ir niekuomet nesibaigiančiais įdomių knygų puslapiais.
Jos glosto tave ir atpažįsti jose ne tik namus, bet ir tą nepakartojamai ramią, vaduojančią tylą. Vidinę ramybę, kurios nebetrikdo nesiliaujantis laikrodžių tiksėjimas, virstantis sprogusiais vamzdžiais ir erzinančia dėme ant lubų, iš kurios sunkiasi ir kapsi vanduo. Taip teka laikas. O kai jis sustoja, ir išnyrame iš tunelio, žodžiai „mūsų butą užpylė“ tėra tik smagi istorija, kurią pasakodamas nejauti jokios nuoskaudos. Vien tik džiaugsmą, buvimą kartu, burnoje tirpstantį purios kiaušinienės skonį.
