Dualistinė tuštuma, arba Ekspresionizmo reminiscencija
ASTIJUS KRAULEIDIS-VERMONTAS
Šiais laikais tuštuma daugeliui asocijuojasi su nebūtimi. Filosofijoje – su sąvoka „niekas“. Antra vertus, egzistencialistai teigia, kad tuštuma yra būtis sau, t. y. būti savyje, savo kūrėjo sąmonėje ir stengtis eiti tuštumos link. Juk graikų filosofas Demokritas teigė, kad tuštuma įkūnija vienumą, o šalia egzistuoja kosmosas. Vis dėlto galima teigti, kad tuštuma yra dualistinė, t. y. susijusi su „nieku“ (neturinčiu jokios prasmės), ir joje slypi vasario 3–29 dienomis Kaune, I. Mikuličiūtės dailės galerijoje, vykusios dailininko Romano Averincevo tapybos parodos „Kelionė į tuštumą“ šmaikštus ekspresionistinis žvilgsnis, kasdienybės prisiminimai ir, be abejo, kitoks aplinkinio pasaulio matymas: kūrėjas teigia siekiantis išreikšti mikropasaulį supančiame makropasaulyje.
Romanas Averincevas. Ivanas kvailelis ir Marija. 2011. Irenos Mikuličiūtės nuotrauka
Dailininko R. Averincevo kūryba priskiriama prie ekspresionizmo (ekspresionistinio primityvizmo arba primityvistinio ekspresionizmo). Menininkas, kurio kiekvienas paveikslas tarsi atskleidžia intymius išgyvenimus, sąmonės / pasąmonės vaizdinius, turi daug sąsajų su vokiečių modernistų grupės „Brücke“ („Tiltas“) kūryba. Tik R. Averincevo potėpiai yra šmaikštesni, šiek tiek ironizuojantys, bet sukuriantys pulsuojantį terapinį vakuumą. Tarsi kitą pasaulį, kuriame yra vietos ir atvirumui, ir švelniam sarkazmui, ir aplinkinio pasaulio reminiscencijoms, kuriomis dailininkas noriai dalinasi su parodos lankytojais.
Galime teigti, kad R. Averincevas viską dalina pusiau, tarsi norėtų žiūrovui atskleisti savo tikrąjį gyvenimą ir sukonstruotą fikciją. Tai įprasmina dualistinio pasaulio, dualistinės tuštumos įvaizdį. Menininko tapomas pasaulis – tarsi įvykių, kelionių, pokalbių mozaika, kuri ypač sutirštinama, o ne slepiama po kaukėmis, kurioje išnyksta ribos tarp to, kas yra, ir to, kas buvo.
Pavyzdžiui, paveiksluose „Autoportretas“, „Ivanas kvailelis ir Marija“ ir „Manto Maziliausko portretas“ viskas vaizduojama nuoširdžiai, natūraliai. Kūrėjas nemėgsta buitiškumo, abstrahuoja pasitelkęs psichologines ir socialines realijas. Juk apskritai tokia yra dailininko intencija, kurią jis siekia įgyvendinti ir, kad ir kaip būtų keista, įkalinti tuštumoje.
Ekspresiją suteikiančiu koloritu, ryškiais potėpiais, nuolatos paveiksluose kintančia linija – varijuojančia tarp pilnio ir tuštumos – siekiama, kad žiūrovas klaidžiotų po menininko sukurtą pasaulį, juo gėrėtųsi. Kūrėją priimtų tokį, koks jis yra iš tikrųjų: linksmas, geraširdis ar klaidžiojantis po savo vidinį pasaulį, t. y. ieškantis tikrosios tuštumos. Tai R. Averincevas užkoduoja kiekviename darbe, kiekviename potėpyje ir kūrybinėje pagavoje. Juk, anot skulptoriaus Roberto Antinio, tuštuma yra kaip nepasiekiamas visa ko idealas. Idealas, kurio kiekvienas iš mūsų savo kasdieniame gyvenime siekiame ar ieškome. Net ir suvokdami tuštumos dualizmą.
