Dailūs, blizgūs bigudukai ant dar mažytės galvos

MARIUS PLEČKAITIS

Slemas Lietuvoje! Sud. Darius Jurevičius ir kt.
K.: Kitos knygos, 2012. 256 p.

Apie slemą išgirdau pirmame kurse, skaitydamas, rodos, „Nemuną“ (matau niekinantį vieno leidinio red. pavaduotojos žvilgsnį). Savaitraščio apžvalgoje buvo išskirti Dariaus Pocevičiaus (vieno to karto organizatorių, dabar jau vengiančio sąsajų su poezija, kūryba) ir Dariaus Jurevičiaus (pirmojo slemo varžybų nugalėtojo) pasirodymai. Slemas, kaip ir atskleista prie knygos pridėtame Evaldo Janso filme, Lietuvoje kaip tam tikra anarchistinė, kairioji veikla pasitelktas nuobodžiaujančių kultūrininkų ir įvairių teisių aktyvistų, nesugalvojančių charizmatiškesnių nepasitenkinimo valdžia ir viso pasaulio sistema būdų.

Nors dabar slemas ir politika turi bendrų kampų, nemažai slemo tekstų vis tiek nepabėga nuo daugiau mažiau niūrios būtovės, augdamas slemas pasidarė apolitiškesnis, įgavo naujų spalvų. Jeigu reikėtų sudaryti sąrašą žmonių, siekiančių laisvojo mikrofono trijų minučių šlovės, ko gero, nugalėtų filologai, žurnalistai. Ilgainiui kairieji apleido slemą, ir jis tapo, nesugalvoju kito žodžio, laisvas ar bent laisvesnis.

Keletas sakinių apie tai, kas apskritai yra slemas arba slam poetry. Tai išėjimas į sceną su mikrofonu, tau skirtos trys ar šiek tiek daugiau minučių. Per jas pasitelkęs tik savo gerklas ir išmonę įrodai, kad esi vertas ne tik kasmėnesinės pašalpos, bet ir slemo nugalėtojo vardo. Tekstai varijuoja nuo prozos kūrinėlių iki improvizacijų, keistų garsų skleidimo ir savitų manifestų. Lietuvoje tarp turų nugalėtojų keliauja dešimties litų pereinamoji taurė. Dažniausiai slemo pasirodymus veda nagi vagi vagina vaikinukas – Domas Godosbrolis Raibys. Slemas, žinia, atsirado ne Lietuvoje, o Amerikoje, Čikagoje, kaip alternatyvūs poetiniai skaitymai.

Pačiam kartą irgi teko kaip slemeriui dalyvauti viename festivalyje. Atsimenu puikiai praleistą laiką, gerai, girtoką ir apkvaišusį, bet itin socialų, atvirą, atpalaiduojantį. Esmė ta, kad darydamas slemą bent akimirkai pakylėji save ir duodi kažką kitiems, nelyginant atomas su išmušta dalele keitiesi pats ir kuri kažką nauja.

Knyga sulipdyta gražiai ir stilingai. Vietomis primena „Šamaną“ („Kitos knygos“, 2007), kurį laikau pastarojo penkmečio gero skonio etalonu knygų dizaino srityje. Kiek teko girdėti, sudarytojas Darius Jurevičius dirbo gana atsakingai ir net įkyrokai. Viena slemerė guodėsi, kad ją pareigingasis visa ko lipdytojas spaudė duoti (savi)aprašymą jau nuo vasaros pradžios.

Didžiausias minusas – slemas Lietuvoje gyvuoja dar tik keletą metų. Ar prasminga tuos dvejus trejus metus paversti ne tik knyga, bet ir tikru prekės ženklu (ypač tai jautėsi knygmugėje)? Kalbu apie tai, kad keleri metai socialiniam reiškiniui išvešėti yra per mažai. Kas žino, kokių pasekmių dėl to gali kilti ateityje. Juk trejų metų vaikui paminklų niekas dar nestato.

„Slemas Lietuvoje!“ sudarytas iš straipsnių iškarpų, aktyviausių veikėjų pris(is)tatymų, jų tekstų, supažindinimo su pradininkais ir pasaulinio lygio slam poetry atlikėjais. Tad knyga marga kaip genys. O jei dar pridėsime Evaldo Janso filmą „Slemas, arba Deklaruojamojo žodžio menas Lietuvoje“, tai gausime visai jau šerbetinį pasaulį, krišnaistus su oranžinėmis užuolaidomis Kauno Naujamiestyje. Apie patį filmą sakyčiau: geriau toks negu nieko. Nėra jis labai blogai sudarytas ar nufilmuotas; čia vėl atsimušame į tą pačią problemą – ar pakankamas lietuvių lygis ir pasirodymai, kad būtų taip garbingai dokumentuojami? Jau dabar girdžiu, kad šneku kaip nupušęs akademikas, bet keletą metų buvo galima ir palūkėti. O gal bijoma, kad viskas „op!“ ir užsilenks, taip pat netikėtai, kaip prasidėjo.

Dar truputis kriticizmo: ne visi autoriai sutiko publikuotis knygoje ir taip, jų nuomone, parsiduoti, sukomercinti šį taurų antikorporacinį reiškinį. Iš paminėtų prieštarų išlenda ir dar viena, jau tapusi klasikinė: jei „Kitos knygos“ platina, pardavinėja, reklamuoja, žodžiu, „daro“ komerciją ir pinigus iš visokiausių andergraundinių, anarchistinių ir antivartotojiškų dalykėlių – kalti leidyklą prie kryžiaus ar ne? Kaip išmatuoti ribą tarp revoliucinių idėjų platinimo ir parsidavimo kapitalizmui? Atsakymai laukiami komentarų skiltyje.

Reziumė: vieną kartą vienoje knygoje seniai seniai, kai apyniai žydėjo, perskaičiau tokį štai sakinį: „Ko nepribaigė karas, tą pribaigs maras.“ Perfrazuojant ir pakeičiant mintį 180 gradusų: jei negali pakeisti reiškinio, bent jau kokybiškai jį pateik. Atrodo, kad tai Darius Jurevičius ir kompanija (Evaldas Jansas, Jurga Tumasonytė, Gerda Venčkauskaitė, Žygimantas Kudirka, Aidas Baublys, Domas Raibys…) ir pamėgino padaryti. Ar šlovinti juos, ar kryžiuoti, spręskite jūs.