Apie eurostandartą (mene)

VIDAS POŠKUS

Niekas nepasakys, kam reikėtų įteikti tokios pretenzingos ir netikslios (turiniu ir reikšme) sąvokos kaip eurostandartas įtraukimo į Lietuvos meno terminologiją laurus. Pats juos įteikčiau vienam jaunam, gabiam ir daug žadančiam skulptoriui, kuris šią sąvoką kadaise pavartojo nusakydamas tai, kas, pasak jo, nėra ypač nauja ar unikalu, bet atitinka bent jau Europos Sąjungos kultūriniame areale galiojančius meno standartus. Kokie jie ir ar apskritai tokie egzistuoja – atskiras klausimas. Bet pradėsiu ne nuo jo.

Svarstymus apie eurostandartą Lietuvos mene pradėsiu nuo asmeninių empirinių stebėjimų. Dirbdamas viename muziejuje kartą bendravau su gesintuvų galiojimo laiką ir tinkamas dislokacijos vietas tikrinančiu ugniagesiu. Trumpai aptarę darbinį ir buitinį saugumą, pasisukome į netoliese ant sienos kabančio oparto atstovo kompoziciją tipišku šiam judėjimui pavadinimu „Oho“. Gaisrininkas, įdėmiai žiūrėdamas į geometrizuotomis formomis vibruojančius pavidalus, pasakė: „Gražu, tik spalvos per niūrios. Va, jeigu būtų kokia persikinė arba abrikosinė…“ Tolesnių apmąstymų balsiai nebeišsakė, tačiau iš pradėtos jo minties supratau, kad ne tik profesinėje menininkų, bet ir plačioje žiūrovų bei meno vartotojų bendruomenėje egzistuoja eurostandarto vaizdinys. Jis ne tik egzistuoja, bet ir, kaip viena ankstesnių laikų šmėkla, klaidžioja po Bendrijos šalis. Žinoma, eurostandartas mene nėra tapatus euroremontui (kuris, be plastikinių langų, laminuotų grindų ar gipso plokštėmis išlygintų sienų, pasižymi dar ir minėtuoju persikiniu-abrikosiniu koloritu), tačiau abu fenomenus sieja tam tikros standartizacijos tendencijos. Tad cituotieji menininkas ir ugniagesys, nors ir pavartoję skirtingus žodžius, taip pat ištarę skirtingomis vertinamosiomis intonacijomis, labai panorėję galėtų susitarti, susikalbėti ir surasti bendrus sąlyčio taškus. Užbėgdamas visam minčių ir teiginių dėstymo veiksmui už akių pasakyčiau, kad toks tipiškas eurostandartinės tapybos atstovas kaip Neo Rauchas neretai naudoja kaulavaisinius tonus ir atspalvius – vien dėl jų gaisrininkas šį menininką turėtų bent jau toleruoti.

Tad kas yra eurostandartas mene? Kaip jis atrodo?

Įprastesnis, o kartu ir neturintis didesnio vertinamojo atspalvio eurostandarto sąvokos atitikmuo galėtų būti meinstrymo (angl. mainstream) terminas. Irgi ne visai taisyklingas lietuvių kalbos požiūriu. Jį galima išversti kaip „vyraujanti srovė“, „pagrindinis skonis ar mada“. Trumpai ir žargoniškai tariant – meinstrymas yra tai, kas šiuo metu „ant bangos“. Atrodo labai paprasta – tereikia nustatyti, kas nūdienėje tapyboje yra „ant bangos“, ir bus aišku, kas atstovauja minėtajam eurostandartui. Čia būtina viena išlyga – pirmoji kategorijos „eurostandartas“ dalis rodo, kad tai, kas yra „ant bangos“, turi atitikti kažkokius europinius standartus. Paklausus, ar tokie realiai egzistuoja, kyla dviprasmiškos asociacijos. Taip, meno, konkrečiai tapybos pasaulyje šiuo metu, regis, nėra teisinių nurodymų ir direktyvų, koks turi būti meno kūrinys. Nėra išleista įstatymų ar teisės aktų, reglamentuojančių (savi)raišką. Visgi neformaliai yra tam tikrų gairių, kurios liudija politinės linijos atitikimą (arba neatitikimą). Geriausias pavyzdys būtų Europos Parlamente rengiamos parodos. Jos – nesvarbu, kokios formos ir turinio būtų, nesvarbu, ar kalbėtų apie sovietinį genocidą ir okupacijas, Čiurlionį, lietuvių tapytojus apskritai (2006 metais) ar radviliškietį tapytoją Ramūną Dagį konkrečiai (2010 metais), – privalo reprezentuoti Lietuvą, jos politikus (tai yra tuos, kurie „kuruoja“ vieną ar kitą vyksmą), istoriją ar kultūrą. Taigi, išvada yra šiek tiek iš piršto laužta, bet bent jau Europos Parlamento kontekste menas turi atlikti reprezentacinę funkciją, tada jis atitinka eurostandartą. O visa kita eina paskui. Bet iš tikrųjų tai būtų politizuotas eurostandartinio meno aiškinimas. Mūsų gyvenimo ypatybė yra tokia, kad politika siaurąja prasme (kaip ją supranta tūli mirtingieji – esą tai yra tiesiog nešvarūs žaidimai), visa laimė, meną veikia be galo epizodiškai. Patekti į Europos Parlamentą su savo kūryba nėra didelis meninis, greičiau – politinis nuopelnas…

Esminiai dalykai vyksta visai kitur – didžiosiose parodose ir mugėse, svarbiausiose galerijose ir meno centruose, galop dailės kritikų tekstuose ir kuratorių strategijoje – būtent čia ir formuojasi tai, ką būtų galima vadinti meinstrymu. Europos žemyne šį galima supaprastintai vadinti eurostandartu. Eurostandartinių apraiškų galima aptikti visose meno rūšyse, taktikose ir strategijose, tačiau apsiribokime tapybos analize. Naujoji tapyba, kurios reikšmė šiuolaikinio meno arenoje pastaruoju metu yra gerokai reabilituota, chronologiškai yra eurostandarto bendraamžė, nes jos reikšmė, kaip ir Europos Sąjungos politinis svoris, auga diena dienon lyg ant kokių sintetinių mielių (baisu, kad tik netikėtai nesubliūkštų…).

Taupant laiką tereikia peržvelgti esmines šiuolaikinio meno manifestacijas – tokias kaip Venecijos bienalė, Bazelio mugė (Art Basel) ar Kaselio „Documenta“ – ir prisiminti pagrindines tendencijas ir kas ten pastaruoju metu buvo populiariausia. Iš visos šios amalgamos įmanoma išskirti (kaip kokį auksą iš švino) tai, kas atitiktų eurostandarto apibrėžimą. Tad apie tapybą. Prieš penkerius metus vykusi dvyliktoji „Documenta“ (svarbiausias iš visų Europos meno renginių, pasak Berlyno „Eigen+Art“ galerijos vadovo Gerdo Harry Lybkėsⁱ) galbūt šiuo metu būtų ne pats naujausias pavyzdys. Bet visgi – tuomet, 2007-aisiais, jos vadovas Rogeris Buergelis bandė ryškinti esminius gyvenimo, meno ir švietimo klausimus. Trys renginio motyvai („Ar modernizmas yra mūsų antika?“, „Kas yra tikras gyvenimas?“, „Edukacija: kas dėl jos daroma?“), pasak paties R. Buergelio, buvo sprendžiami (pateikiami, žiūrimi ir vertinami) pasitelkiant „formų migraciją“ⁱⁱ. Tad, regis, praėjus daugiau nei šimtui metų, bent jau Europos meno pasaulyje vis dar yra aktualios formalistinės Romos ratelio ar Heinricho Wölfflino idėjos.

Remdamiesi tokiu postulatu galime pabandyti apibrėžti, kokios formos priskirtinos eurostandartui. Prieš tai dar apsidrauskime, kad panašaus požiūrio į meną estafetę šių metų birželį perims tryliktą kartą skaičiuojantis, šiemet dailės istorikės ir kuratorės, buvusios Turino šiuolaikinio meno muziejaus direktorės Carolyn Christov-Bakargiev režisuojamas renginys. Interviu „Die Zeit“, nusakydama savo tikslus, šioji verbalizavo ir esminius dabartinio meno (vadinasi, ir eurostandarto) tikslus: „[Būsimojoje „Documentoje“] man norėtųsi pakalbėti apie individualybės išlaisvinimą menu. Tas, kas perskaitė Kafką, gali gyventi laisviau. Toks žmogus, ir toliau dirbdamas darbą „kontoriniame kalėjime“, išlaisvinta sąmone daugelį dalykų pradeda suvokti kitaip. […] Norėčiau išvengti bet kokios propagandos ir auklėjimo demonstravimo. Tačiau „Documenta“ bus tiek „nepolitiška“, kiek nepolitiški buvo Courbet, Manet ir visi impresionistai. Jų tapyba buvo susieta su formos politika [Politik der Form] arba, tiksliau tariant, formaliu sprendimu. Joje realybė nykstančiai kintanti – atskleistas statiško žvilgsnio į pasaulį ištirpimas. O tai, savaime suprantama, yra visuomeniškai politinis gestas.“ⁱⁱⁱ Ar ne tokia ir yra pastarojo meto eurostandartinės tapybos orientacija?

Eurostandartinę formą bandydami apibrėžti „Documentos“ pavyzdžiu turime pasakyti, kad dar 2002 metais čia ypač daug dėmesio buvo skirta Lucui Tuymansui. Po penkerių metų bene dažniausiai buvo minimi čiliečio (tiksliau – čiliečių kilmės australo) Juano Davilos ir amerikiečio Kerry Jameso Marshallo vardai. Pirmojo ideologija artimesnė Lotynų Amerikos magiškajam realizmui, antrasis – socialiai ir politiškai angažuotas afroamerikiečių dailininkas. Geografiniu požiūriu dvyliktosios „Documentos“ korifėjai lyg ir nepriklausytų eurostandarto kategorijai, tačiau vien jų pripažinimas rodo palankią dirvą Senajame žemyne. Juolab kad visus tris autorius – tokios skirtingos ikonografijos ir ikonologijos – sieja ne kas kita, kaip pastarojo meto „Documentose“ eskaluojama formos vertė. Akivaizdžiausias dalykas, kad visiems trims tapybos plastika tėra atspirties taškas. Antai L. Tuymansas minkštu ir drėgnu potėpiu kaip argumentu remiasi tam, kad vizualizuotų tapybos kaip vaizdinės percepcijos ir kolektyvinės atminties idėją, J. Davila provokatyviai ir plakatiškai nardo po tokius, regis, nesuderinamus dalykus kaip psichinė asmens struktūra ir Lotynų Amerikos bei pasaulio kultūros istorija, o K. J. Marshallas šiurkštoku ir laisvu gatvės stiliumi reflektuoja diskriminacijos ir kitokias socialiai nepatogias temas. Tad kas tai yra, jeigu ne formos politika? Taip ir dar kartą taip.

Čia norėtųsi grįžtelėti į savąjį daržą ir galų gale pabandyti nustatyti bent kokius nors lietuviškos tapybos eurostandartus. Žinoma, daugiausia vilties teikia jaunoji arba vidurinė karta. Būtent tie žmonės, kurie gimė ar bent formavosi Lietuvai jau esant nepriklausoma šalimi, vėliau – Europos Sąjungos dalimi. Kultūros požiūriu ši karta patyrė bendrumo su visu žemynu pojūtį (šį, be abejo, bandyta ugdytis ir sovietinėje epochoje, bet, net ir labai stengiantis ignoruoti aplinką, tekdavo pabusti ir susivokti, kad tai tėra noras ar vizija, bet ne realybė – kalbu apie menkas metadisidentines, seminonkonformistines pastangas). A priori galima tarti, kad lietuviškajam eurostandartui taip pat turėtų rūpėti formos problematika. Bet raskime bent vieną save gerbiantį / gerbiančią lietuvių tapytoją, kuriam / kuriai tai nerūpi ir nerūpėjo. Atrodo, kad šį dalyką jie yra gavę su motinos pienu ir pirmasis lietuvių tapytojų žodis brandžiosios kūdikystės laikais buvo: „Formaaa!“ Paryžiaus mokyklos orbitoje susiformavę tapytojai visuomet daugiausia dėmesio skyrė tapybos formai ir spalvų santykiams kaip tobuliausiai jos išraiškai. Žodžiu – pirmajame mūsų amžiaus dešimtmetyje susiformavusiam lietuviškajam eurostandartui (o kada jis susiformavo, jeigu ne konkrečių metų konkrečią dieną – Lietuvai referendume vieningai balsavus „už“ ir paskui sėkmingai integravusis?) formos klausimas kaip koks gruntas buvo užteptas dar anksčiau. Bet, kaip parodė aptarti „Documentos“ precedentai, forma dar ne viskas – ji turi būti politizuota. Ir ne bet kaip, o aiškiai ir raiškiai (veblenantis politikas – dažnas, bet nepageidautinas atvejis politiniame gyvenime).

Vienu svarbiausių politizuotos formos Lietuvos tapyboje korifėjų galima ir būtina laikyti Joną Gasiūną. Tačiau jis toks vienas stovėtų kaip vienišas karys tuščiame lauke ir eurostandartu tai, deja, net nekvepėtų. (Greičiau būtų unikali išimtis.) Eurostandartiniais reikėtų laikyti visą plejadą J. Gasiūno mokinių, kurie, sekdami savo profesoriumi, tapybos formai yra suteikę ne ką kita, kaip ryškų politinį aspektą. Politiškumas suprantamas labai asmeniškai ir individualiai, kartais visiškai netiesmukai, todėl šios pakraipos menininkus galima išskaidyti į atskiras partijas arba frakcijas. Remiantis L. Tuymanso, J. Davilos ir K. J. Marshallo vardais kaip tam tikrais archetipiniais vaizdiniais, lietuviškojo eurostandarto atstovus galima skirti bent į tris grupes. Juolab kad tai diktuotų ir formalioji logika. Antai ar Eglė Karpavičiūtė nėra panaši į L. Tuymansą? Žinoma, kad taip – tai sufleruotų ir analogiškas potėpis (slidus ir lygiagretus), ir prislopintas koloritas, ir vaizdas vaizde. O ar J. Davilai nėra artimas Konstantinas Gaitanži? Juk ir vienas, ir kitas komikso principu (tai yra ir vaizdu, ir jo komentaru), atsispirdami nuo popestetikos, pasakoja metakultūrinius anekdotus. Galop – K. J. Marshallas ir Jolanta Kyzikaitė… Abu pasakoja daugiaplanes dekoratyvias istorijas. Skirtumas tik tas, kad pirmojo dėmesio smaigalyje – juodaodžio (ir ne visuomet pozityvi) patirtis, o antroji universalizuoja šeimines mizanscenas. Kartais čia didelio skirtumo ir nėra, nes, kaip dainavo Lennonas, woman is the nigger of the world.

Eurostandartas, pasižymintis atsispyrimu nuo fotografinio vaizdo, tapybos proceso refleksijomis ir svarbiausia – politizuotos formos koncepcija, iš tikrųjų egzistuoja. Silpnoji grandis visgi yra ne tik politizavimas, bet ir forma. J. Gasiūnas čia kol kas iš tiesų nepralenktas, nes neišradinėdamas dviračio savo formą (žvakės liepsna išsmilkytą piešinį) jis tempia ant kultūrinio-istoriosofinio kurpalio. Čia jam peno apmąstymams teikia ir šlovinga LDK patirtis, ir ne tokia šlovinga, bet ne mažiau intriguojanti okupacinė kasdienybė, ir, žinoma, masinės kultūros vaizdiniai bei prietarai. Antrosios kartos lietuviškojo eurostandarto atstovai dar nėra tokie įtaigūs. Pirma, iki šiol šlubuoja jų formos suvokimas. Štai imaginacinę erdvę kurianti E. Karpavičiūtė ne visuomet sutvarko planus (paprastai tariant, giluma jos interjeruose virsta plokštuma), K. Gaitanži užlipa ant meistriškesnio piešinio grėblio (tiesiog padidindamas kompoziciją iš mažesnės jis mechaniškai perkelia „nesutvarkytą“ anatomiją, kartais tiesiog negrabiai sunarsto žmogaus kūną), J. Kyzikaitė taip pat neišvengia keblumų imdamasi didelių formatų (o juk dar gerokai iki Jameso Whistlerio žinota, kad antropomorfinių galūnių vaizdavimas rodo menininko kaip žmogaus piešėjo galias). Antra, palyginti su J. Gasiūnu, taip pat pasauliniais analogais, šie trys menininkai nėra išskirtiniai. Kartais pagalvoji: kam reikalinga E. Karpavičiūtė, jeigu yra L. Tuymansas, kodėl K. Gaitanži pasakoja tas lyg ir girdėtas fiktyvias istorijas? Galbūt išsiskiria J. Kyzikaitė, bet ir jos plakatiškumas sutrukdo jai būti atvirai iki begėdiškumo.

Lietuviškojo eurostandarto Achilo kulnas yra tai, kad tapyba iš tiesų pernelyg standartizuota – jai trūksta unikalumo, ji per daug pavyzdinė, per daug matyta. Šis aspektas, be abejo, jai ir padeda, nes dailės kritikui arba žiūrovui suteikia galimybę suvokti ją be didesnių galvosūkių. Lokalinių meno procesų fone tokio pobūdžio tapyba yra kažkas naujo – o tai jau savaime unikalu. Didžiausia jos istorinė reikšmė ta, kad kokia ji bebūtų – lengviau ar sunkiau suvokiama – po tam tikro stagnacijos laikotarpio, po kalbų apie tapybos mirtį būtent šios kartos ir šios pakraipos tapytojų dėka tapyba, bent jau Dailės akademijoje, susigrąžino tam tikrą orumą, prestižą, suvokimą, kad šiuolaikinį meną galima kurti ir kitokiomis tapybos formomis. Be to, dėl nesunkiai atpažįstamų ypatybių, universalaus turinio ir suvokiamų formų tokia tapyba gali būti puikiai priimama plačiau – tai yra pasaulyje (žmogus yra tokia būtybė, kad lengviau priima tai, kas jungia, o ne tai, kas skiria). Dėl to ši tapyba ir vadintina eurostandartine. Pozityvesnis ar tiesiog nevertinamasis jos įvardijimas būtų tiesiog dabartinė, šiandieninė, šiuolaikinė Lietuvos tapyba.

___

ⁱ http://online.wsj.com/article/SB118245621300643825.html
ⁱⁱ http://archiv.documenta.de/leitmotive.html?&L=1
ⁱⁱⁱ http://www.zeit.de/2009/28/Interview-Christov-Bakargiev/seite-3