Anonimas apie Anonimą

Pasirodė tokio Anonimo knygutė „Eilėraščiai“. Trečiajame jos puslapyje sakoma: „anoniminis / autorius / skaitytojams / pateikia / penkiolika / eilėraščių.“ Tasai Anonimas tiems, kas įdėmiau seka dabartinę lietuvių poeziją, turėtų būti gerai pažįstamas: tai išties žinomas ir aukštos klasės poetas. Ir tuos eilėraščius jisai skelbia jau nebe pirmą kartą: gal trečioje ar ketvirtoje knygelėje. Šitai turint galvoje ir truputį bešališkai pamąsčius, išryškėja du nestandartiniai Anonimo judesiai: nestandartiniai, manyčiau, ne tik lietuvių literatūroje. Pirmasis: žinomas autorius nori būti nežinomas! Ar pasitaikyta mūsuose tokio reiškinio? Juk paprastai metamos visos jėgelės, kad tik kaip nors būtų pranešta pasauliui apie save, savo asmenį. O čia – judesys į visai priešingą pusę. Antrasis: jau kelintą kartą iš eilės spausdindamas nemenka dalimi tuos pačius kūrinius, Anonimas vis mažina jų skaičių. Dabar beliko penkiolika. Taip jis tarytum stengiasi surasti tuos keletą (ar keliolika) auksinių, kurie, pasak žinovų, ilgainiui ir telieka iš didelių autorių kūrybos. Pas mus tai irgi negirdėta neregėta! Ir tikroji kultūrinė šiųdviejų judesių prasmė, manau, paaiškės ne iš karto.

O eilėraščiai išties puikūs. Jie atitinka visus mano susiformuluotuosius gero poezijos kūrinio standartus. Pirma, čia jungiasi konkretus laikas bei vieta su belaikėmis ir bevietėmis erdvėmis. Antra, eilėraščiai yra daugiaplaniai, mįslingi. Trečia, Anonimas gražiai manipuliuoja kalba… Štai vienas tų eilėraščių: „Džiūsta ir / Laukia eilinio / Sezono žiemos / Žirmūnų šešėly / Sukrautos / Prarabo / Konfucijaus / Malkos.“ Knygelei tikrai prideda skonio Valentino Antanavičiaus kūrinių reprodukcijos.

KITAS ANONIMAS