Tyliosios meditacijos

DALIA MAŽEIKYTĖ

Apie spalvas Palangoje prie jūros piešiant saulėlydį sausa pastele…

Pavakariais susiruošiau kaip visuomet piešti saulėlydžio taką vandenyje. Panorau pavaizduoti visą procesą, kai saulė iš žydros aukštybės leidžiasi ir pamažu susilieja su tamsios jūros raibuliuojančiu horizontu. Piešiau labai greitai, kaip ekspresionistė. Ir daug mažo formato popieriaus lakštuose. Kad suspėčiau greitai fiksuoti besikeičiantį procesą, pačios saulės ir jos skleidžiamos šviesos keitimąsi vandenyje. Artėjant laidai atrodo, kad viskas nuščiūva ir pasiruošia susitikti su paslaptimi ateinančios nakties tamsos pagarbiam virsmui. Saulės šviesa skaidosi į daugybę baltų, geltonų spalvų ir atspalvių, žalsvų, kobalto mėlynų, švelniai violetinių ir tamsiai violetinių, rausvų, oranžinių. Visas saulės šviesos spektras sugula ant jūros plokštumos paviršiaus, kur vyksta gyvas blyksnių skambčiojimas akinančiais atspindžiais be perstojo banguojančioje jūroje. Žvilgsnis kaskart apanka, net nebeįmanoma pamatyti aplinkos. Ir taip bepiešiant savaitę, antrą, greitai gaudant pokyčius vandens paviršiuje sausa pastele, kuri net sudrėksta nuo atplaukusio bangų mūšos dvelkimo ir nebelimpa prie popieriaus visu savo intensyvumu, krenta ir byra, susimaišo, deja, tik pilkomis smiltelėmis. Kas atlieka neprilipę, byra tarsi minkštais pilkais šiltais pelenais ir rankos taip pat aplimpa jais. Ir šit paryčiais jau esant sąmoningos būsenos prasivėrė kadras, stačiakampis kaip popieriaus lapas, ir matau savo ranką, šmėkščiojančią lyg bepiešiančią, bet spalvų nebėra – viskas nuslenka kažkaip į apačią ir lyg lieka tolimu atstumu, kur viskas susilieja į pilką šešėliuotą paviršių ir virš jo tam tikru atstumu džiugiai baltais pastelės štricho potėpiais užsipildo tarsi vėjo bloškiamais, kryžiuojasi, plaukia nutįsę savo potėpio apimtimi ir taip gausybė jų ekspresyviai sugula tarsi baltos rodyklės kaip kryptys į dešinę, į viršų, susikryžiuoja, gražiai pasiskirsto. Teoriškai, kai visos spalvos susimaišo, lieka tik viena balta puiki spalva. Tai charakteringa tik šviesai.

Dalia Mažeikytė. Peizažo atmintis I. 2007

Kitąkart išbudau nuo širdies ilgesio krūtinėje. Vakar taip labai siautėjo vėjas. Sėdėjau kopos kalnelyje ir bandžiau piešti saulėlydį. Vėjas plėšė iš rankų popieriaus lapus, planšetę, viską ardė. Oranžinė ugninė saulė leidosi raudonoje pašvaistėje ir jūrą dažė tamsia oranžine intensyvia spalva ir aura. Atrodė, kad aistrų pasaulis visai pašėlo, įsisiautėjo ir įkaito visam laikui, bet netrukus viskas ėmė sklaidytis, oranžinis saulės diskas nuskendo tamsioje jūroje ir jūra tapo šaltai melsva, graži ir šviesi, bet pasiliko manyje oranžinis ilgesys iš oranžinio vėjo išsklaidytų šviesos spektro spalvų, prisipildė ir pasidengė oranžine aura ir atrodė, kad apglėbsiu visą pasaulį širdies meile, ir regiu, kaip atsiskyrė nuo mano širdies ploto šviesus oranžiškas debesėlis ir nuslinko nežinia kur ir nežinia kam. Užsimerkiu ir matau – gražioje gelsvoje erdvėje besidraiką geltoni draikalai tįsta kaip smilkalai, o centre tamsiai rudas gintarinis diskas ir pro jį slenka geltono tiršto rūko draikalai.

Po kurio laiko ruošdamasi parodai šitas pasteles saulėlydžio virš jūros sekos tema ėmiau peržiūrinėti. Kai baigiau, sekundėlę užsimerkiau ir išvydau šiltos, švelnios geltonos, tarsi šviesaus aukso spalvos šviesulį – šulinėlį iš aplink susiformavusių minkštų apskritimų juostų. Ir tuomet vėl prisipildžiau švelnių pastelinių spalvų auros ir pasidarė gera, tarsi ištirpau ir sustiprėjau. Kaip tatai džiugina širdį ir taurina jausmus. Išnyksta tamsumai, supranti, kokią didelę galią sielai turi spalvos, jų energija. Gaila tik kad žmonės nelabai vertina, gal nesuvokia, kad spalvos yra energija ir jos vienaip ar kitaip stiprina ar griauna mūsų kūną.

Švelniai violetinis dangus. Mėlyna jūra. Dangus ir jūra tarsi ištirpsta vienas kitame, nėra ribos. Raibuliuoja bangelių viršūnės. Viršum jūros tiesia linija praskrido antys. Balzganas smėlis, birus, pilnas saulės šviesos. Pakrante vaikšto daugybė žmonių. Žvelgiu į jūros ir smėlio vingiuojančią ribą. Regiu labai ryškius motinos atvaizdus, įvairaus amžiaus, tarsi nuotraukas – ekranus iš smulkiausių auksinių ir tamsių taškučių, brūkšniukų, išsibarsčiusius šviesios ochros smėlyje ir melsvos jūros fone. Kas tai? Jos veidas išryškėdavo jaunas, ant galvos baltai akinanti skarelė, balzganas vilnonis kostiumėlis. Jos žvilgsnis atviras, žvelgia į mane, lyg kažkokius žodžius taria, matau, kaip kruta jos lūpos arba ji pasilenkusi kažką stebi. Kiek daug virš jūros tvyro švarios, geros, melsvos energijos vaizdui atspindėti iš praeities.

Gyvenimas netenka ligšiolinės prasmės, viskas persikelia į kitą erdvę, viską užgožia nepaprasto grožio spalvos, atspalviai. Didingoje erdvėje skleidžiasi gamta. Erdvės suvokimas, susitapatinimas, tiesiog ištirpimas žalioje žolėje, medžių kupoluose, šakose be lapų, šaknyse ar kalnuose, uolose, akmenyse, sapnų nepakartojamoje simbolikoje, kas ir dienos rūpesčius bei darbus rikiuoja, nuspalvina savo užslėpta prasme. Viskas tampa labai įdomu, vilioja savo išraiškos galinga trauka, grožiu. Štai vėjo dinamika, kai ji pasireiškia išorinėje gamtoje ir kai, sielai nurimus, tyloje išvystu dinamišką, begalinį vyksmą sieloje, reiškimąsi čia pat, erdvėje, net kartais išgirstu jos paslaptingą muziką. Skleidžiasi paslaptingas šydas, atsiranda šviesa, prasideda antrojo – sielos gyvenimo anapusinis pažinimas. Gilėjant susikaupimui, kūrybinė vaizduotė vis auga.

Jaunystėje dažnai paryčiais žadindavo varpelių skambesys, vėliau lyg trumpa fleitos melodija. Tai man dvasinės būklės signalas, kur esamu laiku esu. Kai jis skamba, išgyvenu dvasinį pakilimą. Šiandien vakare malonu pažvelgti į tyrą šalto žalumo spalvą ir erdvėje už kalnelių gūbrių pamatyti mėlyno spektro spalvą. Ryte jau bundant dienai išvydau sapną lyg regėjimą. Matau labai aukštą kalno horizontą ir iš viršaus sklindančią žalią spalvą. Aukštai, pačioje kalno viršūnėje, pasirodė žirgas galbūt nuo greito bėgimo ir vėjo besiplaikstančiais karčiais, bežiūrint karčiai suliepsnojo skaisčiai oranžine liepsna, o jis pats tapo tarsi pilkai balzganas ir pradėjo šuoliuoti tiesiai nuo kalno. Jo akys degė oranžine šviesa, karčiai liepsnojo, nuo jo sklido jėga ir grėsmė. Pasiekęs papėdę žirgas sustojo kaip įbestas. Paskui tvėrėsi nuostabiausi nesantys peizažai, keisčiausi dariniai, judėjimai. Vėliau aš dirbau, maišiau tyras spalvas, nenorėjau murzinti, dėti juodos ar rudos spalvos. Dėl to vaizdas tampa labai lengvo įspūdžio, efektas – grynų nuostabių spalvų stichijų, muzikinės ritminės bangos keičiasi it spalvų jūroje, kaip sudėtingas muzikinis kūrinys iš įvairiausių garsų, melodijų, lyg tai būtų spalvų simfonija. Kai užsimerkiu, mano akyse, mano vidiniame žvilgsnyje atsiranda ir keičiasi įvairiausių spalvų deriniai, tik daug tobulesnė formos išraiška ir spalvos, negu sugebu perteikti drobėje ar popieriuje. Kaip gera išgyventi kūrybinių ieškojimų procesą, kiek daug vilties, gyvenimo džiaugsmo ir grožio, kaip viskas yra paprasta ir lengva. Esu laisva – nevaržo jokie norai, pagundos, lyg nebūtų vargo, vienatvės, visokiausių apribojimų, pasipriešinimo. Tuomet kūryba tampa nuostabia gyvenimo pilnatve.