Poeto valstybė
TOMAS S. BUTKUS
i
poetas yra paskutinis politikas. šis žmogus yra vienintelis kuris dar gali suteikti emocinio o vadinasi ir egzistencinio svorio išpliurusiam postpasaulėvaizdžiui. šiai visa apimančiai sistemai nesvarbu ką tu rašai. jai svarbu kad šis rašymas (arba bet kuris kitas politinis aktas) turėtų neutralizuotą ideologinį pagrindą ir būtų naudingas vyraujančiam nomenklatūriniam kultūros politikos organui kuris kaip visi gerai žinome yra modernizacijos išradimas ir kuris vadinamajame vėlyvojo kapitalizmo amžiuje įgijo pavojingą persikūnijimo galią.
poetas yra kalbos vergas ir raštijos įkaitas. jis klausia – ką bendravardiklina marcinkevičiaus gedos ar kito lietuvos poezijos dievažmogio poezijos pasaulis? kolektyvines industrinėse kraštovaizdžio statybose apgyvendinto sociumo užmarštis? kolektyvinės savimonės raidai kalba reikalinga kaip kūnui reikalingas stuburas. tačiau kalba negali būti tiktai kūno kalbos pagrindas arba vienintelis ginties agregatas kuriuo mosuojamasi tol kol išsieikvojama. universali kalbos struktūra kuria remiasi ir poezija vis dėlto priklauso tai pačiai sistemai. ji dar negimusį poetą įspraudžia į galios diskursą: valstybės visuomenės kultūros kapitalizmo. nes jie visi naudojasi tais pačiais komunikaciniais koridoriais kuriuose spengia pasiklydęs vienišojo balsas teigiantis jog didysis pasakojimas dar nenutrūko (dievas yra centrinis serveris).
rašydamas pradedi suvokti: žodžiai savyje slepia baugią geliančią tuštumą. ir bet kurią akimirką jie gali virsti gangrenuojančiu puviniu – tobulu ligos o vadinasi ir nuolatinio rūpesčio arba kontrolės židiniu. poeto valstybė nėra platono valstybė. tai valstybė be sienų be piliečių. be atsakomybės ir įsipareigojimo. tai galia esanti anapus galios principo. nepavaldi institucinio ir kitokio „rūpesčio“ sistemai. tarytum niekio eteris paralyžiuotų žvaigždžių kritimą rudens danguje. sukaustytų žiemos ežerus storu neperregimu ledu. ir poetas nieko daugiau negalėtų jums pasiūlyti. todėl galite jį pamiršti. galite jį ištrinti iš sistemos. jis nėra tai kuo turėtumėte tikėti ir kam turėtumėte melstis. nebent tai būtų jūsų sėkloje. jūsų galvoje. jūsų kraujyje. poeto valstybė yra omens muzika. rūko konstrukcijos. saulėlydžio kvapas.
ii
bet visa tai nesvarbu. šis tekstas yra tiktai tam kad neužmirščiau to ką buvau pastebėjęs savo gyvenime. kad dar turėčiau gana aštrų savo buvimo įrodymą. nes poetas negali būti abstrakcija. galios ir absorbuojančių simbolių abstrakcija prisitaikanti prie savo susikurtų ir išsibraižytų geografinių tapatumų užmautų ant socialinio kūno lyg nesaugu šį pasaulį būtų matyti kitokį. galbūt todėl žmonės gimę nebeegzistuojančioje valstybėje ir patys gyvena taip lyg jų nebūtų – kitaip kaip būtų galima paaiškinti maniakišką jų rūpinimąsi kasdienybe. lyg nebūtų valstybės fikcijos. lyg nebūtų kontrolės prasmės gimdančios sąvokų abrakadabras (prieraišumo atsakomybės laisvės etc.). ką su tuo bendra turi poetas?
valstybei reikia poeto. jai reikia pagrįsti savo prieraišumą. prieraišumą institucinei tuštumai mintančiai fikcijos tobulumu. prieraišumą kalbos konteineriui į kurį sumesta visa kas dar toje valstybėje liko. tik poetui nereikia valstybės. poetui nereikia prieraišumo.
kokią atsakomybę jis jaučia asmeninius išgyvenimo malonumus paversdamas tautos egzistenciniu klausimu? ar poeto pareiga rašyti (arba nerašyti) laikytina atsakomybės ženklu? ar poetas pakėlęs ranką prieš savo artimą galėjo ją pakelti prieš save? silpnumo akimirką iš atsakomybės lieka tik neatsakyti klausimai: valstybės fikcija; sugadinta pasaulio kaip poetinės materijos retransliacijos įranga; miręs poetas. jis rašo: dabar aš esu valstybė.
ir dar. poeto laisvė yra aukščiausia disciplinos forma.
