Plėšikai, kariai, menininkai…

VYGANTAS VAREIKIS

Ir kas gi tas lietuviškas genas? Iš kur ta drąsa 1991 metų sausio 13-ąją žvelgti į sovietų tankų pabūklų kiaurymes arba tą pačią naktį nesitraukti nuo Parlamento? Drąsa pirmiesiems Sovietų imperijoje paskelbti Kovo 11-osios Aktą? Rašytoja Rūta Šepetys sako, kad lietuviai labai mėgsta riziką, yra linkę kardinaliai keisti savo gyvenimą, o pagrindiniai lietuvio bruožai jai asocijuojasi su drąsa, gebėjimu išspausti iš savęs viską. Tai jau taip.

Lietuviai užima pirmaujančias pozicijas pagal įvykdomų nusikaltimų ir pažeidimų skaičių Didžiojoje Britanijoje. Pagal tokius pat rodiklius agresyvūs lietuviai atpažįstami ir Pietų Prancūzijoje bei Švedijoje. Ten jie drastiškai nupjauna jachtų ir valčių variklius. Neseniai Danijoje, Agertofteno miestelyje, atlikus kratą lietuvių gyvenamoje sodyboje, po namu rastas bunkeris, pilnas prikrautas vogtų daiktų – plazminių televizorių, nešiojamųjų kompiuterių, juvelyrinių dirbinių ir laikrodžių.

Petro Rakštiko piešinys

Ką gi, žinoma, kad lietuviai yra ir drąsi, ir karinga, ir grobio siekianti tauta. Nuo senų laikų baltų gentys, gyvenusios mūsų teritorijoje, traukdavo plėšti kaimynų. Petro Dusburgiečio kronikoje mirga įrašai, kaip keli tūkstančiai lietuvių, žudydami, imdami į nelaisvę žmones ir degindami viską, kas dega, pagrobė visas žirgų kaimenes bei kitą turtą…

Viskas sueina į viena – didžiulių plotų nukariavimai, plėšimai, pergalingos kovos su kryžiuočiais, 1941 metų sukilimas ir brutalios žydų turto dalybos, unikalus ir beviltiškas partizanų pasipriešinimas pokario miškuose, tūkstantiniai mitingai Atgimimo laikais… O ir šiandien Afganistane kovojančios elitinės lietuvių „Aitvaro“ pajėgos taip pat pasižymi ir drąsa, ir karingumu.

O galbūt visa ta drąsa, beatodairiškumas ir grobio siekis kyla iš ypatingos genų kombinacijos, perdavusios kultūrinius įspaudus gilioje senovėje?

Įdomią istoriją bando interpretuoti Merilando universiteto profesorius, atominės fizikos specialistas ir rašytojas Kazys Almenas „Naujajame Židinyje-Aiduose“ (2011, Nr. 7) tirdamas klausimą, kaip Didžiojo Naugardo Šv. Sofijos sobore atsidūrė bronzinės Plocko katedros durys. Tai yra 1000 kilometrų atstumu nuo Plocko. Anot jo, 1262 metais, Mindaugo valdymo laikais, šias duris pagrobė lietuviai su prūsais užėmę Plocką, esantį šiandieninės Lenkijos teritorijoje. Žemaičių karo vadas Almenas (tas pats, kuris laimėjo Durbės mūšį) įsakė paimti šias apie dvi tonas sveriančias duris ir nugabenti kaip atlygį Tautvilui, kuris valdė Polocką. Ir šiais laikais bronzos kaina yra nemaža, o tada už keturis kilogramus buvo galima gauti karvę arba keturias avis. Yra ką dalintis. Tai tik versija, bet jos laikantis darosi suprantama, kodėl šiandien lietuviai „karo grobį“ – dviračius, vejapjoves, buitinę techniką, variklius – gabena keltais iš Skandinavijos, kur vikingai jau nebe vikingai, ar tempia greitkeliais iš Vokietijos, Olandijos ir kitų senosios Europos šalių.

Kario ir grobio ieškotojo įgūdžiai, matyt, įsispaudė nuo senų laikų. O kariauta Mindaugo laikais daug: 1258 metais įsiveržta į Mazoviją, 1259-aisiais – į Krokuvos sritį, 1260, 1262 ir 1263 metais – vėl į Mazoviją, 1265-aisiais – į Sandomiero regioną, 1266-aisiais – dar kartą į Mazoviją, 1269 metais – į Kujaviją. Be to, tuomet dar pulta Latgala, Rusijos kryptimi pasiektas Černigovas ir Brianskas. Ima pasididžiavimas tautiečiais. Kariauti apsimokėjo dėl grobio, tad karas lietuviams ir žemaičiams buvo tapęs kasdienybe.

Tačiau kartu, atrodo, mūsų tauta išsiskiria ypatingais meniniais gebėjimais, subtiliu ir originaliu gamtos pojūčiu. Anot Rūtos Šepetys, Lietuvoje žmonės linkę išreikšti save ne tik žodžiais, bet ir kitais būdais: muzika, menu, sportu.

Galbūt tai taip pat genuose? Indoeuropiečių kalbinė ir kultūrinė bendrija formavosi per visą poledyninį laikotarpį. Ledynams tirpstant III–II tūkst. prieš Kristų migruodami paskui šiaurės elnius Baltijos regione pasirodė žmonės iš Pietų Europos – Iberijos ir Pietų Balkanų. Taip dabartinės Lietuvos teritorijoje plito Madleno kultūra. Šiaurės indoeuropiečiai buvo klajokliai – piemenys ir, žinoma, kariai. Atrodo, ką gi tai turėtų bendra su dabartiniais lietuviais? Ką mes galime būti paveldėję iš Madleno kultūros? Ji pasižymėjo ypatingu meniniu pojūčiu (Altamyros ir Lasko urvų sienų tapyba), tad galbūt iš čia ir galėjo kilti tas ypatingas lietuvių meninis pojūtis. Unikalūs liaudiški ornamentai, rūpintojėliai, Čiurlionis, Romualdo Rakausko fotografijos, Stasio Eidrigevičiaus piešiniai. Galbūt viskas yra giliau.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (III.13)

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.