Oi vija pinavija, sužydėjo Machnovija

MARIUS PLEČKAITIS

Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas. K.: Kitos knygos, 2011. 176 p.

Neseniai, knygmugės metu, pankroko grupė „Avarinis įėjimas“ triukšmingai ir gausingai apvainikavo Evaldo Balčiūno išverstą, tauriu anarchizmu trenkiančią knygą „Rusijos revoliucija Ukrainoje“. Žmonės šoko, trypė, plevėsavo. Tikra namudinė revoliucija ar bent jos generalinė repeticija.

Nestoras Machno, legendinis ukrainiečių revoliucionierius, valstiečių ir darbininkų gynėjas, per savo gyvenimą ne tik dalyvavo įvairiuose posėdžiuose ir ne visai anarchistiškuose atstovavimo organuose, bet ir aktyviai rašė dienoraščius, jų pagrindu formavo knygas. Raštais Nestoras mėgino įprasminti neteisybės žlugimą, moralės amžiaus atėjimą, revoliucijos neišvengiamybę ir broliškosios Ukrainos susivienijimą, nusimetant amžius slėgusį išnaudojimo jungą. 1917 m. kovas–1918 m. balandis svarbus ne vien Ukrainai, todėl knyga ir pavadinta „Rusijos revoliucija Ukrainoje“, neužmirštant nurodyti pirmojo judintojo.

Iš tikrųjų knygos tikėjausi kitokios: gaivališkesnės, labiau įtraukiančios. „Rusijos revoliucija Ukrainoje“ savotiškai primena filmą „Socialinis tinklas“ („Social Network“), kuriame pasakojimo objektas lyg ir įdomus, visiems gerai žinomas, bet nesugebama žaismingai prieiti prie esmės, vyksta savotiška vidinė onanizacija, virimas savyje ir savuose šešėliuose. Čia, pavyzdžiui, vertėjas turėtų neįsižeisti ir kritikos nepriimti asmeniškai, nes jo darbas man, kaip silpnai mokančiam rusų kalbą, akių per daug neraižė. Neturėtų karste kratytis ir didvyris su vienu plaučiu Machno. Jam tiesiog plunksna nebuvo tokia pavaldi kaip kokiam Remarque’ui. Arba tiesiog nenorėjo užliūliuoti skaitytojų beletristika ir nusprendė tėkštelėti truputėlį tikrovės: neretai nuobodžios ir kvepiančios mėšlu ant šakių. Jaunesnysis pusbrolis Che tuo tarpu rašė svajingiau, geriau jausdamas sakinių šokio žingsnelius, paversdamas save viena mylimiausių neoromantizmo figūrų.

Apskritai anarchizmas siejasi labiau su vidine laisve, ne vienų būrių persirikiavimu į kitus būrius, valdymo įstaigas. Suprantu, kad be atstovavimo organų reformos ir restruktūrizacijos apie masinius, visuotinius pokyčius nėra ką kalbėti. Visgi dažnai Machno veiksmų aprašymai primena letargą, iš kurio vargu ar žadama nubusti.

Knygą rekomenduoju istorikams, kairiesiems intelektualams ir visiems, besižavintiems horizontaliąja revoliucija. Ji duos tam tikrų praktinių patarimų ir minčių, kaip pradėti bruzdėti ir neišsigąsti stambesnių. „Mušk baltuosius, kol paraudonuos; mušk raudonuosius, kol ateis į protą.“ Knygoje daug dėmesio skiriama ir tam. Vargšas Nestoras Machno buvo nelyginant buriuotojas tarp Scilės ir Charibdės, korporacijų ir valstybės. Todėl gana detaliai aprašomos bent dvi trys virtualaus ir realaus fronto linijos.

O apskritai – linkiu daugiau žaismingų vidinių namudinių revoliucijų, ne tik fragmentiškai sėkmingo žaidimo dideliais masteliais.