Mano tetos istorija,

arba Lietuviška alzheimerio versija

(Ištrauka)

AUDRA BARANAUSKAITĖ

Viename filme aktorius Billas Murray vaidina Pitsbergo orų pranešėją. Jis atvyksta į mažą miestelį parengti televizijai reportažo apie Švilpiko dieną. Tai vasario 2-oji, tradicinė amerikiečių šventė – diena, kai po žiemos miego švilpikas išlenda pasižiūrėti į savo šešėlį. Jei šešėlį pamato, grįžta į urvą ir miega toliau: tai reiškia, kad dar šešias savaites bus blogas oras…

Bet filmas ne apie tai. Kitą rytą pabudus orų pranešėją ištinka neįtikėtinas déjà vu – jis ilgam įstringa toje pačioje dienoje… Kai žiūrėjau tą filmą, nemaniau, kad ir mane ištiks kas nors panašaus. Ir vis dėlto – tai mane IŠTIKO.

Švilpiko diena

– A lia lia, – išgirstu linksmą balsą ragelyje. Įtariu, kad tai kadaise buvęs „alio“.

Mano tetai alzheimeris. Netipinis, nors nežinau, ką tai reiškia. Gal netipinis, nes netipinė mano teta.

– Kokią šiandien skanią sriubytę išviriau, – pakiliai tęsia ji, nors žinau: šios dienos sriuba tokia pati kaip ir vakar, kita vertus, ji tikrai skani.

Parduotuvėje perkamų produktų sąrašas visada tas pats:

mėsytė

morkytės

bulvytės

tie patys varškės sūreliai

visada tos pačios bandelės

ir tos pačios rūšies duona.

Tiesa, dar perkami zefyrai ir pomidorai… Mano pastangos papildyti sąrašą baigiasi nesėkme. Paprastai tai būna nevalgoma – neskanu… [...]

Šiandien vėl susiruošėme į parduotuvę. Sakau:

– Nereikia švarkelio. Karšta.

– Kaip nereikia? Kaip nereikia? Juk turiu eiti, eiti ir sustoti.

Nors vasara įpusėjo, ir termometras rodo 30 laipsnių, ji užsispyrusi aunasi žieminius batus.

Dar stipriau nei jos namuose švilpiko dieną išgyvenu parduotuvėje. Į ją dabar visada einame dviese. Jei svilina saulė, nešuosi skėtį. Keliaujame ir stebime aplinką…

Ji erelio žvilgsniu regi geriau už mane.

– Kas ten toks raudonas? – rodo į kitapus gatvės augančio medžio kamieną.

Vos įžiūriu mažytę rausvą dėmelę. Na, kol kas nežinau, bet tuoj pereisim gatvę ir labai atidžiai apžiūrėsim: ką nors prasminga ten tikrai rasim…

Visada praeiname vietinį turgelį. Šalimais dvi nedidelės parduotuvės: vienoje – mėsa, kitoje – šviežutėlė žuvis. Trumpam ištrūkstame iš švilpiko dienos ir užeiname atsišaldyti. Žuvies parduotuvėje kvapas gal ir nekoks, užtat sudomina vaizdas. Pirkti, aišku, nieko čia neperkam – atsišaldėme, ir gerai…

Dar praeiname mėlynių ir žemuogių pardavėjus, sutūpusius ant šaligatvio, teta atsainiai užmeta akį į jų stiklinaites. Nesustoja. Dar lieka keli kioskai, paštas, automobilių aikštelė… Na štai, galų gale parduotuvė – stebuklinga vieta: čia yra VISKAS, ko mums reikia.

Iš švilpiko dienos bandau ištrūkti siūlydama nusipirkti kamuolį, paplūdimio šlepetes, meškutį arba liūtą, bet ji juokdamasi sako:

– Visai durna…

Ne, tokiems žaidimams ji nepasiduoda. Jos užtenka vien tik judėjimui ta pačia trajektorija: pomidorai–morkytės–bulvytės, tada – sūreliai, už posūkio – mėsytė, a, dar kiaušiniai, dar grietinė sriubai ir pienas kavai, posūkis – zefyrai, tolėliau – bandelės, paskutinis posūkis – duona… Aš jos neskubinu, tik stebiu. Kiekvieną kartą ilgiausiai laukiu, kol, rinkdama sūrelius, patikrins visų jų galiojimo laiką, tačiau uždraudžiu apčiupinėjus bandeles padėti atgal. Prie kasos ji nė už ką nepaleidžia piniginės iš rankų, nors už mūsų nuolat susidaro eilutė – veiklių, skubančių, nekantrių žmonių. Bandau padėti iškrapštyti centus, bet ji visą piniginę trukteli į save… Ieško tol, kol veiksmą atlieka pati.

Skudurėliai ir kt.

Iš pradžių jie lyg ir nekrito į akis, tačiau vėliau ėmė daugintis geometrine progresija. Jais jau apkarstyti virtuvės ir vonios radiatoriai, skalbinių virvelės, o plastikine nežinomos paskirties detale prispaustas medžiagos gabalėlis prilaiko niekaip nesilaikantį unitazo dangtį.

Aišku, lioviausi į tuos skudurėlius kėsintis ir siūlyti jais atsikratyti, kai tik suvokiau kiekvieno jų vaidmenį… Kuo negražesnis, kuo labiau suplyšęs ar išblukęs, tuo labiau mylimas. Vėliau atsiranda tokių, į kuriuos nebesinori žiūrėti, vieną jų nešiojasi ant sprando – jis atlieka operatyvios nosinės funkciją, su kitu, ne mažiau svarbiu, esu supažindinama itin intymioje erdvėje… Minkštas ir švelnus skudurėlis kabo ant radiatoriaus, iš be galo džiugaus tetos akių spindesio suprantu jo svarbą, iš parodyto gesto – paskirtį. Pasirodo, tualetinis popierius mano mylimos tetulės nebetenkina: pasinaudojusi juo, pasinaudoja dar ir skudurėliu.

– Kur padėjau kryželį? – blaškosi šiandien po kambarį.

Kryželis – tai raktas nuo pašto dėžutės. Vakarykščios „Respublikos“ dešinėje nedidelėm raidėm parašyta: „Lietuvos laikraštis.“ Rodydama pirštu sako:

– Matai, ką parašė!

Jai vaidenasi, kad pašto dėžutėje turi būti dar vienas laikraštis, ir, jei teisingai supratau, tas laikraštis – LIETUVOS.

Po minutės vėl rodo:

– Matai? PARAŠYTA… – ir taip dešimtį kartų.

– Gerai, – sakau, – lipk žemyn ir, kol verdu sriubą, pasižiūrėk.

Nuėjo, pasižiūrėjo… NĖRA. Sakau:

– Nulipk dar kartą ir paklausk Zosytės.

Zosytė – švenčiausias šio pasaulio žmogus, nežinau, ką be jos darytų senstantys namo kaimynai ir benamiai aplinkinių kiemų katinai. „Zosytė – tai mano gyvenimas“, – dar vakar sakė mano teta… Bet šįkart Zosytė nežino, nieko NEŽINO apie „Lietuvos laikraštį“. Švenčiausio žmogaus reitingai žaibiškai krenta, tokiu greičiu, kokio nesitikėjau…

Po pietų per nežmonišką karštį turime pasiimti pensiją, paskui dar užsukti į polikliniką. Teta velkasi languotą švarkelį (mintyse jį vadinu Korovjevo švarkeliu), prieš veidrodį susilaižo savo tiesius plaukelius, pirštų galiukais lėtai perbraukia marškinių apykaklės kraštą ir susižavėjusi ištaria:

– Kaip gražu…

Lipdama laiptais žemyn pašto dėžutėje pamato baltą lapelį, susidomi juo, bet nusprendžia pasiimti jį grįždama. Net būdama poliklinikoje jo nepamiršta, tik ieškoti pradeda kiek per anksti – į kalną kylančios gatvelės papėdėje. Lapelio dairosi slinkdama palei ilgą metalinę tvorą, įdėmiai apžiūri šaligatvio pakraštį, gėlių krūmelius, medžių šaknis, kanalizacijos šulinių groteles… Galų gale randa pašto dėžutėje.

– Tai kurgi jis buvo, – nustebusi atsisuka į mane. [...]

„Palauk, palauk“

Vieną dieną jai iškrenta priekiniai dantys…

– Man iškrito kojelės, – rodo pilvo apačioje.

Tačiau paaiškėja, kad kojelės – tai pora dantų, suveržtų auksiniu vainikėliu.

Ji labai nusiminusi. Pažadu nusivesti pas daktarą, kažkada išgelbėjusį man dantį. Tai stambus jaunas vyras, kalbantis garsiai ir išraiškingai, – mano tetai jis būtų patikęs. Tačiau kojelės jos galvoje užsifiksuoja keistai – užsispyrusi tvirtina, kad parodys jam tai, kas nutiko apačioje.

– Nereikės, – sakau, – tau užteks išsižioti.

– Kaip tai ne, kaip tai ne? – supyksta. – Jis juk daktaras…

Gal dėl šios aplinkybės, o gal suvokiant, kad protezavimo ji tikrai neištvertų, mes pas jį taip ir nebenueiname…

Ji ima valgyti dar mažiau. Net savo sriubos, kurią porą mėnesių verdu jau aš, nuryja tik kelis šaukštelius. Mėsos nebevalgo, nors ją vis tiek perkame… Tuos amžinus keturis šimtus.

Jau seniai ignoruojami visi vaisiai, visos daržovės, išskyrus vienintelį pomidorą. Lupu jam odelę. Anksčiau tą darydavo ji pati: pusvalandį pomidorą laikydavo po karšto vandens čiurkšle, nė už ką neleisdama užsukti čiaupo ar bent sumažinti srovę.

Dar neseniai kryžiažodžių buvo tarsi apsėsta. Dabar iš laikraščio išsiima puslapį su nebesuvokiamu langelių raizginiu ir pasideda ant palangės, tarsi mistinei ateičiai – o gal… kada nors.

Į parduotuvę einame kaip ir anksčiau. Ji ilgai rengiasi, pasislėpusi susiskaičiuoja pinigus, pasiima rankinę ir penkias minutes rakina duris. Nė už ką raktų neduoda man… Tada be galo lėtai lipa laiptais žemyn – neturiu tiek kantrybės, todėl laukiu kieme, sėdėdama ant betoninės tvorelės.

Vieną dieną nebesulaukiu. Užlipusi į viršų randu priešais televizorių. Su reklaminiu bukletu rankoje. Po dviejų dienų vėl tas pats – mūsų didžioji kelionė užsilenkia ties pašto dėžute.

Vakarais ją palydžiu į miegamąjį, svetainėje atsidarau langą, atsigulu. Po dešimties minučių ji grįžta. Uždega šviesą, su trenksmu langą uždaro, atsisėda į fotelį, įsijungia televizorių. Prašau, kad eitų į lovą, bet tai nepadeda, todėl, kai užknarkia, pasiimu pledą ir einu į jos miegamąjį.

Scenarijus vis kartojasi.

– Tavo lovelė ten, – mosteliu į miegamojo pusę.

– Aš esu ten, – mosteli ta pačia kryptimi.

– Bet tu neguli. Tu juk sėdi.

– Kaip tai sėdžiu? Aš guliu…

Tokia ji man nepatinka. Dienomis priešais televizorių snaudžia ištisas valandas. Vieną rytą imu maldauti, kad važiuotų į mūsų sodybą. Nematau kitos išeities, kaip tik ją išsivežti. Naiviai tikiuosi, kad, pakeitus aplinką, atsiras apetitas, kad kryžiažodžių sprendimą pakeis sodo avietės – gal patiks jas skabyti ir tai virs naujuoju ritualu. Aišku, bijau, kad gera nebus, juk visų jos skudurėlių nenusiveši, tiesą sakant, net nežinau, ką įsivaizdavau…

– Vežk mane, kur tik nori, – staiga sako ji.

Padedu apsirengti, sumetu būtiniausius daiktus į krepšį, nešu į mašiną. Laukiam apačioje. Nesulaukiam. Įeinu į laiptinę ir randu ją užstrigusią prie pašto dėžutės. Niekur neišvažiuojam.

Kitą rytą ji nebevalgo visai. Šiek tiek gurkšteli vandens, nusipurto. Bando nuryti tabletę, išvemia…

Didžiąją dienos dalį miega. Vakare niekam nepavyksta jos iškrapštyti iš fotelio. Kitą dieną ji miega nebepabusdama, nebežinom, ko griebtis, ir iškviečiam greitąją. Atvyksta komanda – trys oranžiniai žmonės. Teta pabunda, stebi juos vangiai, tačiau audringai reaguoja į kiekvieną prisilietimą. Gydytoja pamaigo pilvą, pamatuoja spaudimą, užtat kardiograma komandai tampa tikru išbandymu.

Šiaip taip numauname kojines. Pėdos ištinusios, pamėlynavusios, nagai – peraugę. Jau seniai neleidžia prie jų prisiliesti…

Trečią dieną ji nebeprabunda visai. Staiga žiopteli kaip išmesta į krantą žuvelė, plaukai akimirksniu tampa šlaput šlaputėliai… Čiumpu ragelį. Vėl skambinu į greitąją.

Šįkart atvyksta tik vienas vyras. Be oranžinės liemenės, tačiau su neįtikėtinai simpatišku kalbos defektu. Jis taip raiškiai ir įtaigiai kreipiasi, kad teta plačiai atmerkia akis. Paprašyta klusniai ištiesia ranką, kad pamatuotų spaudimą, ir aš suprantu, kas susirikiuoja jos galvoje: juk tai JIS – išsvajotasis daktaras, apie kurį tiek kalbėjau anksčiau.

– Nelabai jūs ką padarysit, – daktaras žavingai sušvepluoja ir mums, – jai reikia slaugos. Ryte išsikviesite apylinkės gydytoją, parodysit tuščią ampulę ir viskas bus aišku.

Jis palieka mums lorafeno, pasakęs, kad dabar ji miegos, bet naktį bus neramu.

Ir tikrai, vakare ji vaitoja, graibosi už pilvo, atgalia ranka stumia puodelį:

– Palauk, palauk…

Kažkaip mums pavyksta lorafeną suleisti. Ji užmiega, paryčiais ir aš užsnūstu, bet kai prabundu, ji dejuoja. Griebiu ragelį.

– Sveiki. Jūs paskambinote į polikliniką. Siekiant užtikrinti kokybišką aptarnavimą, pokalbis gali būti įrašytas. Jei sutinkate, prašome palaukti.

Užgroja muzika… Niekas neatsiliepia. Laukiu… Kartkartėmis perrenku skaičiukus. Taip kankinuosi gal pusvalandį. Paskambinu mamai. Jau po aštuonių. Mama turi raktus, o aš bėgu į polikliniką. Atplėšiu stiklines duris ir negaliu patikėti tuo, ką matau: registratūroje nė vieno žmogaus. Maniau, totali apgultis, o čia tiesiog niekas nekelia ragelio.

– Jūsų apylinkės gydytoja atostogauja, – sako man mergina, tačiau jos veidas man nieko nesako. Matau tik ryškiai lakuotus nagus.

Mane siunčia prie kabineto, kur lūkuriuoja kokie šeši žmonės. Einu be eilės ir viską iškloju sesutei, bet man vis tiek liepia laukti… Kai pagaliau patenku pas gydytoją, ji sako, kad niekuo negali padėti nepamačiusi ligonio.

Ištiesiu delną, parodau ampulę, bet tai nesuveikia… Tik pajuntu, kad gydytoja glosto man petį.

– Padėkite žmogui, – liepia sesutei.

Grįžtame į registratūrą. Čia man paaiškina, kad į namus ateis budintis gydytojas. Pusę trijų… Aišku, jos supranta, kad per tą laiką situacija gali dramatiškai pasikeisti, bet tai viskas, kuo gali padėti.

Registratūroje man neduoda jokių slaugos ligoninių telefonų. Gaunu tik vieną patarimą: viską bandyti susižinoti pačiai.

Skambinu į pirmą pasitaikiusią ligoninę, kurioje yra demensijų ir alzheimerio skyrius. Pakviečia vedėją. Viską papasakoju, net užsimenu apie daktaro paliktą ampulę…

– Kokia dar ampulė? Kas pasakė? Man tai joks ne autoritetas…

Tada išklausau moralą, kad ir alzheimeriu sergantis yra žmogus, ir kiek dabar norinčių tokiais atsikratyti. Ir t. t., ir pan.

Pusę trijų ateina budinti gydytoja. Arogantiška pusamžė moteris. Atsisėda į fotelį, stovintį priešais tetą. Prie jos neprisiliečia, tačiau žino, kas vyksta…

Gana įsakmiai – juk ji čia šefas – paprašo atnešti telefoną. Susuka numerį. Teiraujasi, ar įmanoma paguldyti ligonį. Kartu išsako keistą tekstą (to keistumo pasekmes mums teks išsrėbti vėliau)…

– Na, yra šioks toks alzheimeriukas. Bet žiūri į mane visai sąmoningai. Ne, ne, jokios agresijos… Nebus problemų… nemanau…

Nesuprantu jos kalbos, bet, atrodo, nori mums gero ir bando padėti. O anapus laido kažkas nenori turėti problemų…

Kai už pusvalandžio vėl atidarau duris, įeina du vyrukai. Su neštuvais, nors akivaizdu, kad tokiais siaurais laiptais nenusileisi.

– Galime nešti ją sėdinčią, – sako man.

Apsidžiaugiu įsivaizduodama, kad šią skiedrelę paims ant rankų ir neš… Tačiau ją guldo į keistą daiktą – pirma mintis, kad tai skirta nešti lavonams (tiesa, vėliau vienas žmogus pasakys, kad ir jį lūžus kojai taip nešė).

Tie vyrukai skuba, todėl viskas vyksta per greitai. Aš lipu laiptais iš paskos ir matau, kad mano neliečiamoji į tą daiktą įmesta lyg kokia varlė. Ji šaukia savo perdžiūvusia burna, vaitoja, brezento apatinė dalis akivaizdžiai prispaudė sutinusias kojas, bet niekas čia nesustoja, tik neša, ir aš suprantu: kuo greičiau ją nuneš, tuo geriau.

Prie ligoninės vaikinai iškelia vežimėlį ir įstumia į koridorių.

– Kodėl taip tamsu? – klausia mano teta.

Įdomu, kad tą dieną atsiras kai kurie pradingę žodžiai, gal dėl to, kad smegenys pailsėjo – juk kelias paras ištisai miegojo.

Čia mus pasitinka priimanti gydytoja. Ir vėl ta pati arogancija… Suprantu, mano tetos vaizdas nekoks. Tas neįmanomas liesumas, sukepusios lūpos, bedantė burna, nepaliaujamas rėkimas, vaitojimas. Nesunku įsivaizduoti, kad ji blogai prižiūrima, nors svorio neteko iškart po infarkto prieš penkiolika metų.

Daktarė nori apžiūrėti jos pilvą. Prašau, kad tą darytų atsargiai.

– O jūs čia mokyti manęs atvažiavot? Gal jai ūmi liga, ir ryt turėsim lavoną…

Žinau, kad mano teta viską girdi ir, ko gero, viską supranta.

Liftu pakylame aukštyn. Palata nejauki, bet erdvi. Keturios lovos. Prie lango iš kairės merdi sena moteris (vėliau atėjusi dukra paklaus, ar jau buvo kunigas), dešinėje susirangiusi knygą skaito nėščia mergina. Mus paguldo arčiau durų. Priešais ant lovos sėdi senučiukė su skarute. Veidas skaistus, tiesiog parodinė senutė. Neatrodo, kad jai reikėtų slaugos…

Mano teta vis dar rėkia. Trumpam nutyla ir ranka rodo man čiužinį. Pakeliu paklodę – čiužinys tamsiai mėlynas. Bet jis kažkodėl jai nepatogus.

Guvioji senučiukė tyliai klausia, ar mano tetai sulaužytas stuburas.

– Ne, – sakau, – jai alzheimeris…

O tai turbūt reiškia, kad sulaužyta siela.

Į palatą įeina gydytojas. Ne pirmą kartą regiu gydytojus be baltų chalatų. Kadaise nekenčiau mokyklinių uniformų, bet dabar visai nepasitikiu daktarais, kurie nesiskiria nuo kitų žmonių.

Iš veido matau, kad jis turi šiokių tokių priklausomybių… Juolab supranta, kad šioje palatoje dabar turi ir bėdą.

– Jei šauks, jus iškelsim kitur, – sako jaunai moteriai ir guviai senučiukei… Tai, kuriai reikia kunigo, nieko nesako.

Mano teta trumpam nurimsta, bet į daktarą vis dar žiūri nepatikliai. Vis dėlto apsisprendžia ir iš paskutiniųjų bando nusismaukti kelnaites, norėdama parodyti savo didžiąją bėdą – iškritusias kojeles.

– Močiute, nereikia. Ką jūs čia darot?

Ji bando dar kartą, bet jis ją sulaiko. Ji atrodo labai nusivylusi.

Daktaras paprašo numauti kojinę. Vos numovus staiga pažyra nagiukai… Tik dabar suprantu, kaip smarkiai buvo užlaužti kojų pirštai, kai ją nešė laiptais.

Sužinau, kad šioje ligoninėje nėra Alzheimerio ligos skyriaus ir tokių neadekvačių ligonių niekas nepriima, bet daktaras supranta, kad mūsų padėtis dramatiška, ir leidžia mums pasilikti.

– Čiužinys geras, nuo pragulų, šildomas, su cirkuliacija, – sako jis. – Ar ji vaikšto?

– Taip, vaikšto, tai yra… ne ta prasme… Ji niekur neina, – dar bandau sakyti, bet slaugutės jau tvirtina groteles.

Teta vis dar šaukia. Nei man, nei palatos kaimynėms nepavyksta jos nuraminti… Ateina sesutė. Ji visame skyriuje viena. Atsakinga už daugybę palatų.

Klausia, koks vardas. Suprasdama, kaip tai svarbu, iškart pasakau mažybinį variantą. Sesutė palinksta virš lovos ir kreipiasi tuo vardu.

– Būsime draugės, – tai nuskamba gana įtaigiai. Tokius kreipinius mano teta girdi.

Kol suleidžia raminamųjų, prilaikau spurdantį jos kūnelį. Slaugė atveža lašelinę.

– Turiu dar kartą įdurti, mieloji, – sako sesutė, – nes tu nebevalgai, nebegeri.

Tačiau pirmas bandymas nesėkmingas.

– Labai netikusios venos. Iškart išsipučia… – sako man. Tačiau iš trečio karto šiaip taip pavyksta.

– Laikysit jos ranką, gerai? Aš turiu tiek ligonių…

Teta užsnūsta… Deja, neilgam. Čiužinys nelygus, ir apie tai reikia pranešti visam pasauliui. Ji bando verstis ant šono ir iš visų, kiek dar turi, jėgų (o jėgų alzheimeriu sergantieji iš kažkur turi daug) traukia ranką.

– Jėzau, palauk, – bandau sustabdyti, – ką tu darai?

Palatos kaimynės taip pat ją prilaiko. Bet vena išsipučia, ir ką dabar joje veikia adata, nežinau. Išsigandusi užsuku rankenėlę. Sulašėjo tik pusė. Pasirodo sesutė:

– Neišlaikėt…

Ji sako neįsivaizduojanti, kaip mes galėtume likti.

– Bet gal galime pernakvoti, – klausiu su viltimi. – Kaip mes ją parsivešim?

– O kaip mes tyrimus rytoj padarysim? Reikės keturių žmonių, kad ją prilaikytų.

– Ateisim su vyru, – sakau.

– Penktą ryto jūsų nieks neįleis.

– O jei jums pavyktų, ar kitur tie tyrimai galios?

– Negalios.

– Net ekstremaliais atvejais jokių išimčių?

– Jokių. Tokios taisyklės.

Mano teta vėl užmiega. Sesutės klausiu, kur budinti gydytoja.

– Ten, koridoriaus gale. Tik būtinai pasibelskit…

Pasibelsti? Kodėl gi ne? Pasibeldžiu.

Moteris atidaro prilaikydama ant pečių chalatą. Jaunesnė už mane, bet iš tų bejausmių ir arogantiškų serijos.

– Mus ne ten nusiuntė, – sakau, – ką dabar mums daryti?

Jokio atsakymo. Kurį laiką tylėdamos žiūrime viena kitai į akis…

– Pasaulis nuostabus, ar ne?

Ji linkteli. Ir uždaro duris.

Atsigulu koridoriuje ant suolo ir laukiu savo vyro. Jis turi atvežti sauskelnių, dar kelias smulkmenas. Sesutė praeidama žvelgia į mane su užuojauta. Bandžiau duoti jai pinigų, bet ji kategoriškai atsisakė. Ši moteris dirba iš pašaukimo.

Turiu priimti sprendimą, nors nesu tikra, ar dar pajėgiu blaiviai protauti… Vis dėlto nusprendžiu tetą iš čia išsivežti.

Ji pabunda. Viltingai stebi, kaip nukeliu groteles. Pasodinu, nuleidžiu kojas, apaunu šlepetėmis. Mano vyras ateina su dviem sanitarėmis. Moteriškės tvirtos, be skrupulų. Tetulė šūkčioja, bet jos ją sodina į vežimėlį, kieme rėkiančią įgrūda į mūsų mašiną.

Atsisėdu šalia ant užpakalinės sėdynės. Lėtai išsukame iš ligoninės kiemo. Miestas skendi prietemoje, vitrinos atrodo neįprastai ryškios, o einantys gatve žmonės neįtikėtinai gražūs. Visą dieną galvoje šmėščiojo rumunų filmo „Pono Lazaresku mirtis“ epizodai, o dabar prisimenu tai, kas „Skrydyje virš gegutės lizdo“ reiškė laisvę…

Privažiuojame prie namų. Gatvė menkai apšviesta, bet dar ne visai sutemę. Neįsivaizduoju, ką darysim dabar… Tačiau tetą šiaip taip iškrapštome iš mašinos ir sraigės greičiu bandome kopti laiptais aukštyn.

– Čia mano namai? – jau kambaryje pašnibždomis klausia ji. Ir priduria: – Niekada manęs niekur nevežk…

Ir tikrai, niekur daugiau jos nebevežu, ne todėl, kad paprašė… Tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėtume visa tai pakartoti. […]