G e n e a l o g i j a

ANDRZEJ SZCZEKLIK

Išvertęs šią esė, parašiau Autoriui elektroninį laišką ir paprašiau patikslinti dvi išnašas. Nustebau, kad nesulaukiau atsakymo tą patį vakarą, kaip paprastai būdavo. O po poros dienų atėjo profesoriaus bendradarbio atsakymas, kad „Andrzejus Szczeklikas staiga mirė vasario 3 dieną savo klinikoje…“

Prisipažinsiu, buvau priblokštas – profesorius buvo nepaprasta asmenybė: šviesuolis, eruditas, talentingas mokslininkas, gydytojas, muzikas, literatas, žodžiu, žmogus, kokiais neįmanoma nesižavėti.

Lygiai prieš metus prof. A. Szczeklikas svečiavosi Vilniaus knygų mugėje – dalyvaujant prof. Jurgiui Brėdikiui, kitiems medicinos autoritetams iš Kauno ir Vilniaus, pristatė į lietuvių kalbą išverstą savo knygą „Kora. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas“ („Mintis“, 2010).

A. Szczeklikas (1938–2012) – pasaulinio lygio medicinos mokslininkas, Jogailos universiteto (Krokuva) Vidaus ligų katedros vedėjas, įžymus širdies ir plaučių ligų specialistas – garsiausiuose pasaulio medicinos ir mokslo žurnaluose išspausdino per 600 straipsnių, buvo monografijų, vadovėlių autorius, nuolatinis solidžiausio Lenkijos literatūros žurnalo „Zeszyty Literackie“ autorius.

Labai viliuosi, kad išversime ir išleisime lietuvių kalba ir antrą išminties ir žinių kupiną A. Szczekliko knygą „Katarsis. Apie gydomąją gamtos ir meno galią“.

Vertėjas

Vieni sako, kad gyvybė į Žemę atėjo iš dangaus, kiti – kad iš pragaro. Ir vieni, ir kiti yra prisiekę gamtininkai. Jų vizijos nėra transcendentalios, jos net ir nesusisiekia su filosofija ar teologija. Jos randasi iš empirijos – stebėjimų ir patyrimo. Pažvelkime į jas, pradėdami nuo pragaro ir kildami dangaus link.

Pradžią pasitaikė aptikti vandenyse prie Galapagų salų. Tą nutolusį nuo žemyno archipelagą kolonizavo izoliuoti ir evoliucionavę gyvieji organizmai. Būtent Galapagų salose Charlesas Darwinas tradicinėse jūreivių puotose pasigardžiuodamas šveitė didžiųjų vėžlių mėsos kepsnius, už gryną pinigą imdamas sklindančias kalbas, neva vėžlienos atsargas sukaupę ankstesni keliautojai… maistui tiems, kurie atkeliaus po jų. Tik tolesnio plaukiojimo metu jis susimąstė apie gretimose salose besiveisiančių vėžlių tam tikrus skirtingus požymius, apie kikilių pakitimus – ir kai artėjo prie Anglijos krantų, jau buvo tvirtai įsitikinęs evoliucijos buvimu.

Galapagai buvo didelė, dviguba mįslė. Dėl didelių vėžlių, kurie laukė paaiškinimų apie juos, ir dėl karšto vandens srovių, tryškusių iš gelmių į vandenyno paviršių. 1977 metais amerikiečių povandeninis laivas pasiekė tektoninį plyšį, kuris sudaro vandenyno dugną greta Galapagų. Atradėjų akims atsivėrė povandeniniai ugnikalniai ir geizeriai – hidroterminiai kaminai. Vėlesniais metais jų buvo priskaičiuota per du šimtus Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų dugno grandinėse. Kaminai (black smokers), aukšti lyg dangoraižiai, nepaisant ledinio vandenyno dugno vandenų slėgio, varė aukštyn juodus 400 laipsnių karščio metalų sulfidų lavos pliumažus. Aplink tuos kaminus, visiškoje tamsoje, klestėjo gyvybė. Tai buvo Hieronimo Boscho paveikslų pasaulis. Ketvirčio metro ilgio apvalios kirmėlės be lūpų ir išeinamųjų angų, siaubingos beakės krevetės, groteskiški moliuskai ir krabai, kurie netilptų į jokį pusdubenį. Jie lyg skėriai dengė erdves aplink ugnikalnius.

Ant geizerių kraštų, bedugnių lūžiuose, iš kurių kaminais tryško lava, augo sieros bakterijos. Padarai, apie kuriuos nemanyta, kad tokie gali egzistuoti, gyvas Gamtos dėsnių paneigimas, iš pragaro kilusios būtybės. Jų gyvenimo sąlygos nepalyginti drastiškesnės už tas, kokias sukuriame ligoninių autoklavuose, kai stengiamės išnaikinti bet kokius mikroorganizmus, užtikrinti visišką chirurginių instrumentų sterilumą. „Juodųjų kaminų“ prieigose viešpataujančioje temperatūroje ir slėgyje baltymai ir DNR bematant irsta, ištirpsta enzimai, kiekviena gyvybė žūsta per sekundės dalį. Bet ne sieros bakterijos! Kai jas išgavo iš geizerių ir iškėlė iš dugno į paviršių – hermetiškais titano švirkštais, esant aukštam slėgiui ir 250 laipsnių temperatūrai, – jos ne tik buvo gyvos, bet ir pradėjo smagiai daugintis. Jas buvo galima nužudyti sumažinus temperatūrą iki 100 Celsijaus laipsnių.

Povandeninių pasaulių atradėjų laukė kitos neįtikėtinos staigmenos. Vieną dieną Atlanto vandenyno gelmes tiriantis laivas susidūrė su metropolija. Iš dugno kilo baltos, trapios ornamentinės konstrukcijos, lyg į dangų šaunantys gotikinių katedrų bokštai. Dėl išskalautų spalvų, sustingimo jie sudarė įspūdį, lyg staiga būtų apleisti, vandenyno per vieną naktį pasiglemžti ir išsaugoję gotikinį puošnumą. Ar atsitiktinumas, kad laivas buvo vardu „Atlantis“? Ar buvo galima povandeninę salą pavadinti kitaip negu „Pražuvusiu miestu“? Tai jie ir panašūs „baltųjų kaminų“ telkiniai turėjo būti – kaip šiandien darome prielaidą – gyvybės lopšiu, jos perykla. Iš liaunų bokštų nesiveržia lava, temperatūra nesiekia tokio stulbinančio aukščio. Gotikiniai „statiniai“ atsiranda, kai vandenyno vandenys pro plyšusią Žemės plutą patenka į vidų, jungiasi su magma, kad paskui būtų iškelti ir savo bokštų pirštais rodytų į nematomą iš ten dangų. Jų sienos yra korėtos struktūros, sudarytos iš mikroskopinių, labirintais virtusių mineralų ląstelių. Tai puiki vieta susitikti, suartėti, susijungti komponentams, iš kurių gali gimti pirmykštė gyvybė¹. Įsivaizduojame, kad šičia jungėsi vandenilis ir anglies dvideginis, sudarydami organines daleles, o šios paskui kaupėsi labirinto narveliuose. Vandenilis veržiasi iš Žemės vidaus, o anglies dvideginio yra prisodrintas vandenyno vanduo (ankstesnėse Žemės raidos epochose anglies dvideginį galėjo atstoti ištirpusios geležies druskos). Laisvas verdantis vandenilis, aišku, yra absoliuti retenybė. Bet čia bendrais bruožais atpasakota supaprastinta reakcija iki šių dienų sudaro gyvybės esmę, nors gyvieji organizmai išgauna vandenilį iš kitų juos supančių dalelių, pavyzdžiui, vandens. Ir visi jie – nuo bakterijos iki žmogaus – perneša elektronus iš vandenilio į deguonį dėl reakcijų, kurios teikia jiems energijos. Todėl Nobelio premijos laureatas vengras Albertas Szent-Györyi pasakė: „Gyvybė yra niekas kita, kaip elektronas, besidairantis vietos, kur galėtų įsitaisyti.“²

O ar šiandien „baltųjų kaminų“ sienų labirinte aptiksime gyvybę? Aišku, kad taip. Ten gyvena seniausios bakterijos – archebakterijos. Jos tikriausiai įsikūrė ten prieš keturis milijardus metų, tai yra beveik mūsų planetos istorijos priešaušryje, visą tą laiką evoliucionuodamos. Tai būtent jos kažkuriuo raidos etapu davė pradžią ląstelėms su branduoliu, toms, iš kurių ir mes esame sudaryti.

Kai, perskaitę apie naujausius atradimus vandenynų dugne, pasigrožėję prestižiniuose mokslo žurnaluose publikuotomis hidroterminių kaminų nuotraukomis, paimsime į rankas Jules’io Verne’o „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“, mus apims nuostaba. Kapitonas Nemo irgi matė jūros dugne nuo amžių gyvenančius milžinus. „Didžiuliai omarai ręžėsi lyg sargybos alebardininkai [...], titaniški krabai ilsėjosi lyg pabūklai ant lafetų.“³ Kapitonas Nemo nesigilino į sudėtingas chemines reakcijas, galėjusias vykti prie gyvybės ištakų, jis dar negalėjo pastebėti archebakterijų, bet prišvartavo „Nautilių“ užgesusio ugnikalnio krateryje, o atokiau jo iš jūros dugne veikiančių geizerių lavos fontanai tryško į virš jų esančius kilometrinius vandens sluoksnius. Jis taip pat surado dugne Atlantidą, tą pačią, apie kurią išminčiai iš Saiso pasakojo Solonui, o ją įamžino Platonas Timajo pokalbyje su Kritiju. Verne’o mokslinė intuicija, techninės revoliucijos atradimų maitinama vaizduotė leido jam pažvelgti toli į praeitį ir ateitį, pelnė populiarumą visame pasaulyje. O juk į gyvenimo pabaigą jis su kartėliu prisipažino: „Labiausiai apgailestauju dėl to, kad neužėmiau jokios vietos prancūzų literatūroje.“⁴

O jeigu povandeninis miestas savo liaunų bokštų pirštais rodo, kur užgimė gyvybė? Stanley Milleris, jaunasis amerikiečių doktorantas, negalėjo žinoti apie vandenynų dugne rūkstančius ugnikalnius, kai 1951 metais ant laboratorijos stalo atkūrė Žemės planetą iš jos ankstyvos vaikystės laikų. Į indą su pirmykštės atmosferos sudėtinėmis dalimis (amoniaku, metanu ir vandeniliu) jis pripylė pašildyto vandens – atkūrė pirmykštį vandenyną. Žaibus imituojančios kibirkštys skrodė indą su dujomis. Po kelių elektros iškrovų dienų „vandenyne“ pradėjo kauptis pavienių aminorūgščių ir kitų organinių dalelių. Taigi, ankstyvojoje Žemės aplinkoje galėjo susidaryti cheminių junginių, o šie tapo gyvybės statybine medžiaga. Millerio bandymas išgarsėjo, ilgai inspiravo kitus tyrinėtojus. Bet ilgainiui daugėjo kritinių balsų: pradėta abejoti dėl pirmykštės atmosferos dujų sudėties, ir, kaip tada manyta, pačių aminorūgščių susidarydavo per mažai – penkios ar šešios, o juk jų pagrindinių pažįstame dvidešimt. Millerio žvaigždė blėso, jis mirė prislėgtas ir užmirštas 2007 metais. Po mirties jo laboratorijoje buvo rasta 11 užlakuotų laboratorinių indų su medžiaga bandymų, kuriuos jis atliko Čikagoje prieš 50 metų⁵. Prie jų buvo tikslūs aprašymai eksperimentų, kuriuos jis pamažu kiek modifikavo. Kai buvo atlikta spektrinė eksperimento medžiagos analizė (ko Milleris atlikti negalėjo, nes tada dar nebuvo tokios aparatūros), paaiškėjo, kad joje yra visos 20 aminorūgščių. Tad ar Milleris nugalėjo po mirties? Atrodo, kad taip. Negalima atmesti, kad pirmos organinės dalelės – gyvybės statybinė medžiaga – formavosi žaibų čaižomuose ugnikalnių pliumažuose. Toje dramatiškoje aplinkoje aminorūgštys nusėsdamos kaupėsi vulkaninių salų potvynių slėniuose ir buvo veikiamos tolesnio polimerizacijos proceso. Ir taip nuo ugnikalnių vandenynų dugne perėjome prie ugnikalnių Žemės paviršiuje.

O jeigu gyvybės paieškojus dar aukščiau? Garsūs mokslininkai, tokie kaip Fredas Hoyle’as ar Francis Crickas, tuo nė kiek neabejojo. Jie manė, kad gyvybė atklydo iš dangaus, tiksliau – iš kosmoso, o jos transporto priemonė buvo meteoritai. Bet kai apsiginklavę jautriausiais prietaisais imamės tirti meteoritą, įsitikiname, kad jau kažkas buvo pirma mūsų. Šeimininkavo dangaus akmens viduje. Tai bakterijos. Jos patenka į kiekvieno atvykėlio iš kosmoso vidų iškart, kai tik jis atsiduria ant žemės. Ieško jame cheminės energijos šaltinių. Ir kai pradedame tyrimą, jau yra per vėlu. Pėdsakų yra, bet kieno? Gyvybės ženklai teikia dviprasmį atsakymą.

Vos atsiradusią gyvybę pradėjo formuoti biologinė evoliucija. Jeigu rūšys nuosekliai pereina vienos į kitas, tai jos neištirpsta lyg debesys danguje. Žemėje turi likti jų pasikeitimų pėdsakų. Uolose. Kiekviena uola gali papasakoti savo istoriją. Joje, kaip uždarytoje taupyklėje, slypi praėjusių laikų žymės, kartais mažiausiai tikėtinos. Kas galėtų pamanyti, kad Everesto viršūnėje, aštuonių tūkstančių metrų aukštyje, glūdi senų senovės jūros nuosėdų sluoksniai? O North Face nusėta okeaninių kriauklelių fosilijų? O Arkties uolose išlikę atspaudų žuvų ir augalų, galėjusių augti tiktai senų senovės atogrąžų upių deltose.

Tai būtent ten, Arkties uolose, buvo aptikta fosilija padaro, kuris atsisakė gyvenimo vien vandenyje, patraukė į sausumą, žengė pirmą žingsnį kelyje į didįjį išėjimą. Tiktaliko⁶ (taip jį vadino amerikiečių geologų darbą stebėję inuitai) pelekuose buvo pastebėti sąnariai, panašūs į mūsiškius – alkūnių, riešų ir pirštų – sąnarius. Tai dėl jų Tiktalikas galėjo remtis į seklų dugną, atsispirti ir iškišti galvą virš vandens paviršiaus. Jis turėjo plokščią galvą su akimis viršugalvyje. Išniro iš plėšrūnų aplinkos, kur vyko įnirtinga kova už būvį. Jis dar buvo žuvis – su pelekais, padengtais plaukimo plėve, – bet jį jau traukė sausuma.

Kai rašau apie jį, man prieš akis išnyra aksolotliai. Auginau juos mokyklos gamtos kabinete. Vakarais su žibintuvėliu ieškojau jiems pusryčiams sliekų. Kokie keisti tai buvo padarai! Driežo kūnas su per trumpomis kojytėmis, plokščia galva, virš kurios styrojo aukšti išorinių žiaunų ašmenys. Keldavau juos už suglaustų slibino sparnų ir bijodavau, kad maitinimo metu aksolotlis neužskristų man ant galvos. Bet jis – albinosas rusvomis akių sagutėmis be vokų – nekreipdavo į mane nė mažiausio dėmesio. Gyveno savo gyvenimą po vandens antklode, ant akvariumo dugno. Mes kišomės į tą gyvenimą. Kelias savaites kantriai mažindami vandens tūrį versdavome mažąją pabaisą pasinaudoti plaučiais, kuriuos ji irgi turėjo. Ir retkarčiais pavykdavo. Įvykdavo metamorfozė. Aksolotlis virsdavo sausumos salamandra. „Vanduo – su malonumu, – lyg sakyte sakydavo, – bet nuo šiol tik tam, kad prie jo gulinėčiau ant kranto.“

Negi aksolotlis yra gyva fosilija? Oi, ne. Tai mes, manipuliuodami vandens lygiu arba – kas yra lengviau – įšvirkšdami jam jodo arba skydliaukės hormono, taikėmės į evoliucijos sukėlėjus, didžiojo išėjimo į sausumą demiurgus. O jis iš tikrųjų tuomet pereidavo natūralią roplių metamorfozę, kurios gebėjimų neteko gyvendamas sekliuose Meksikos urvų vandenyse be jodo. Ne, aksolotlis nebuvo bendras roplių protėvis. Pirmus to pirmtako pėdsakus neseniai aptiko jaunieji lenkų geologai Švento Kryžiaus kalnuose. Žinia apie jų atradimą apskriejo Žemę⁷. Padaras, kurio pėdų atspaudai uoloje puikiai išliko, turėjo keturias vaikščioti skirtas galūnes su septyniais ar aštuoniais pirštais ir žuvies žvynais padengtą kūną. Pirmasis keturkojis jau kvėpavo plaučiais. Seniausi pėdsakai veda mus prie seklių šiltų jūrų pakrančių, tų pačių, kur iki šių dienų laisvėje gyvena aksolotlis. Tai iš tų vandenų, o ne iš upių ir ežerų, kaip iki tol manyta, prasidėjo didysis vėlesnių keturkojų išėjimas į sausumą.

Kas galėtų pamanyti, kad iš galūnių pirmų būtybių, negrabiai mėginusių išsiropšti į krantą, kada nors išsivystys sparnai? Ir pakels jas nuo žemės į padanges? Kad taip atsitiko, liudija archeopteriksas – ankstyvasis paukštis, vienas vertingiausių britų rinkinių eksponatų. Jis yra 25 cm ilgio ir yra roplio ir paukščio bruožų lydinys. Jį surado Pietų Vokietijos akmens skaldykloje praėjus dvejiems metams po „Rūšių atsiradimo“ išspausdinimo. Darwinas atsikvėpė su palengvėjimu. Kritikams, kurie, kaip jis žinojo, prikiš jo teorijai netiesioginių įrodymų stygių, teko bent kuriam laikui nutilti.

Ilga mūsų istorija. Kol išeisime į pasaulį, kartojame ją motinos įsčiose. Ir esama tuomet mumyse žuvies, ji virsta amfibija, šioji savo ruožtu – ropliu, o iš jo išsivysto žinduolis. „Lengvas perdėjimas“? Galima pacituoti poeziją apibūdinančius tėvo Adamo Zagajewskio žodžius⁸. Taip, tai teisybė. Bet teisybė yra ir tai, kad raidos procese kiekviena rūšis, su mumis imtinai, pereina savo evoliucijos istoriją. Visi tolimųjų gyvūnų embrionai turi žiaunas, nugaros stygą ir susidaro iš tų pačių trijų elementų (gemalinių lapelių). Panašumų raiškumas gali svyruoti kaip ir vaiko: vieną kartą įžvelgiame jį turint tėvo, kitą – motinos, o dar kitą – senelės – dar gerai, jeigu tik šeimos narių – bruožų. Embrionų panašumas jų brendimo metu lygintinas su smėlio laikrodžiu. Iš pradžių įvairių gyvūnų gemalai yra tolimi, aiškiai skiriasi. Bet ateina toks jų raidos momentas, kai jie suartėja, supanašėja… kaip dvi smėlio smiltelės. Tai smėlio laikrodžio kaklelis, kur prasispraudžia suspausti. Tai laikas, kai aktyvinasi seniausi, panašūs genai. O paskui smėlis išbyra, panašumai tolsta, išnyksta, pirmauja jau naujesni genai.

Iš kur atėjome? Iš kokios vietos kilome? Iš Afrikos. Visi esame afrikiečiai. Ten yra mūsų lopšys, ten atsiskyrėme nuo žmogbeždžionių, iš ten pajudėjome į pasaulį. Ir ten, Afrikoje, randame mūsų tiesioginių protėvių liekanų. Tuo požiūriu niekas neprilygsta Etiopijai. Giliai po jos sausuma ir vandenyno gelmėse galingos tektoninės Afrikos ir Arabijos plokštės trinasi viena į kitą, atsistumia vienos nuo kitų. Tada žemė plyšta, išplaukia upė ir iškelia į paviršių likučius pasaulio, gyvavusio čia prieš kelis milijonus metų, pasaulio prožmones.

Apie 100 km piečiau Etiopijos ir Eritrėjos sienos prasideda Afarų įduba. Tai žemiausias Afrikos taškas – Asalio ežeras (155 m žemiau jūros lygio) – ir viena karščiausių vietų, kur temperatūra pavėsyje siekia 69 Celsijaus laipsnius. Avašo upė įteka į įdubą, kur baigiasi didėjančio sūrumo ežerų grandine. Jų vanduo garuoja taip pat greitai, kaip ir įteka. Esame už 128 km nuo Raudonosios jūros.

Afarų įduba yra Žemės odos žaizda, kuri negyja, neužsitraukia, bet nuolat bruzda. Žemės kiautas skyla, atsiveria prarajos, srūva lava, išsiveržia ugnikalniai. Tektoninis griovys yra 60 km ilgio, jo kraštai nutolę vienas nuo kito per 5 m, o jo gylis svyruoja nuo 2 iki 12 km.

Netolimoje Afarų įdubos kaimynystėje, Hadaro slėnyje, 1974 metais buvo rasta Lucy – griaučiai smulkios moters, gyvenusios prieš 3 mln. 180 tūkst. metų. Joje ir jos giminaičiuose, kuriuos paskui atrado Hadare, slypi tiesioginis žmonių giminės protėvis. Bet Lucy juo nėra. Ji, iš teisybės, dvikojė, bet taip pat noriai lakstė ir karstėsi medžiais, kaip ir vaikščiojo žeme; jos veidas buvo atsikišęs į priekį, dantys dideli, smegenys mažos⁹.

Tikra archeologų invazija į Afarų įdubą prasidėjo po to, kai 1992 metais jaunas iš Etiopijos kilęs amerikiečių archeologas pastebėjo netoli Aramiso kolonijos blyksnį smėlio dykumoje. Tai švietė poliruotas danties šaknies paviršius. Jaunasis tyrinėtojas bematant nustatė, kad šaknis turėtų būti senesnė negu Lucy. Dantys archeologams turi neįkainojamą vertę. Jie yra tai, kas iš mūsų išlieka ilgiausiai. Prasidėjo paieškos ir iki 1995 metų buvo atrasta didžioji dalis griaučių. Jie buvo siaubingos būklės. Virsdavo dulkėmis vos paliesti. Todėl visas plotas kartu su griaučiais buvo užgipsuotas (tai truko tris sezonus!) ir pristatytas į Adis Abebos muziejų. Iš jo gaminta modelių, kruopščiai tyrinėta ir pagaliau 2009 metais paskelbtos išvados.

Ardipithecus ramidus, žinomas kaip Ardi¹⁰, gyveno anksčiau negu Lucy, maždaug prieš 4,4 mln. metų. Jis, kaip ir beždžionės, turėjo priešpastatomus kojų pirštus ir ilgus delnus, bet jau nykstančias iltis, kurios nestyrojo virš apatinės lūpos kaip šimpanzės ir gorilos. Vaikščiojo pasiremdamas kojomis, neabejotinai ne galūnių krumpliais kaip gorilos, bet ir toliau noriai laipiojo medžiais.

Afarų įduba archeologams yra pažadėtoji žemė. O juk tai pilkai rožinė, priešiška dykuma, kur atradėjų tyko nuodingi nariuotakojai, kaitros, sausros ir aplinkinės, neretai agresyvios, gentys, tad tyrinėtojus nuolat saugo būrys ginkluotų policininkų, o jie patys vaikšto su revolveriais prie diržo. Šliaužioja ant kelių ir delnų, tyrinėdami kiekvieną dulkelę. Naudojasi delikačiais, panašiais į stomatologinius, instrumentais, viską persijoja. Nes tai yra, taip sakant, šimtaprocentinis rinkinys. Renka viską be išimčių – paukščių, gyvūnų, kirminų liekanas. Ne tik ieško Ardie giminių, bet ir trokšta atskleisti pasaulį, kuriame jų gyventa.

Maždaug prieš pusę milijono metų homo erectus pajudėjo iš Afrikos į Europą ir dar toliau. Įkalintas ledo ir vandens per eilinius ledynmečius, jis pakluso genetiniam dreifui ir virto neandertaliečiu (pagal Neandertalio vietovę Vokietijoje, kur buvo rastos jo pirmos liekanos). Jis buvo mūsų artimas giminaitis, panašus į mus. Jei apsirengtų kaip mes, ant galvos užsidėtų skrybėlę, galėtų važiuoti tramvajumi ar metro, neatkreipdamas į save dėmesio. Pagalvokime apie jį, išvydę raumeningą vyrą, tvirto liemens, trumpomis rankomis ir kojomis, su didele kaukole, atsikišusiais antakių lankais, į priekį atkištu veidu ir tikriausiai rudaplaukį, šviesaus gymio. Aukščiausios ekspansijos laikotarpiu neandertaliečiai gyveno plote nuo Ispanijos iki Uzbekistano. Išmirė maždaug prieš 30 tūkst. metų, nors veikiau ne nuo mūsų rankos. Nuo tada visiškai įsiviešpatavo bangomis iš Afrikos sklidę Homo sapiens. „Ar užsiiminėjome su jais seksu?“ – dalykiškai klausia apie neandertaliečius jauna amerikiečių mokslininkė. Ir atsako: „Pasitaikius progai.“ Kažko būta, nes 1–4 proc. genų, kuriuos šiandien turime, gavome būtent iš jų.

Mūsų rūšis įėjo į istoriją. Mes – jaunieji atvykėliai. Jeigu visai 4,5 mlrd. metų Žemės istorijai taikytume vienų metų mastelį, tai sausio 1-oji būtų Žemės atsiradimo, o gruodžio 31-oji – dabarties metas. Iki birželio mėnesio matome vien vienaląsčius organizmus – bakterijas, dumblius ir amebas. Pirmieji sausumos gyvūnai atsiranda lapkritį, o pirmasis žmogus – gruodžio 31 dieną, Naujųjų metų išvakarėse! Kas nulėmė žmogaus atsiradimą per tokį trumpą laiką? Dėl to Darwinas įnirtingai diskutavo su Alfredu Russelu Wallace’u – žmogumi, kuris, panašiai kaip ir jis, evoliucijos įrodymų ieškojo pasaulio kraštuose, surado jų ir tuo pat metu pateikė jos mechanizmą. Darwinas manė, kad natūralioji atranka suformavo žmogų, kaip ir kiekvieną kitą gyvūnų rūšį. Bet Wallace’as su juo nesutiko. Teigė, kad tai negalėjęs būti vienintelis ir pakankamas veiksnys, privedęs iki išimtinių Homo sapiens bruožų.

Antroje praėjusio amžiaus pusėje vyravo įsitikinimas, kad Wallace’as buvęs neteisus, jis pralošė šį ginčą. Manyta, jog pakanka nustatyti kelis kritinius genų skirtumus, kad būtų paaiškinti tokie išimtinai žmogiški požymiai kaip kalba ir kognityvumo bruožai. Bet taip neatsitiko. Šimpanzės – mūsų artimiausios giminaitės – genų perskaitymas nieko nepaaiškino (99 proc. jų yra tie patys, kuriuos turime mes). O pelytės, šimpanzės ir žmogaus palyginimas parodė, kad genai, koduojantys smegenų baltymus, beveik visiškai nepakito. Tad ieškoma paaiškinimų nekoduojančiuose genuose, epigenetikoje, bet iki šiol nesėkmingai.

Taigi atrodo, kad Wallace’as galėjęs būti teisus, neatsižvelgiant į dvasiškumą žmogaus biologija yra nepilna. Vien natūralioji atranka ne viską paaiškina. Ir gal kultūra formavo žmogaus evoliuciją tuo būdu, kuris neturėjo atitikmens gyvūnų pasaulyje. Įnirtingas ginčas vyksta iki šiol. Yra taip, tarsi žmogaus atsiradimo problema paliestų kiekvieno gilią stygą, neleisdama niekam likti abejingam. Viename sparne matome darvinistus dogmatikus, kurie bet kokias abejones tapatina su šventvagyste. Mačiau juos pats, kai jie Popiežiškojoje mokslų akademijoje reikalavo iš Jono Pauliaus II besąlygiškai pripažinti evoliucijos teorijos teisingumą (tarp jų buvo aukščiausios klasės mokslininkų, Nobelio premijos laureatų). Mūsiškis popiežius atsakė garsiu pareiškimu, kad „mokslinė evoliucijos teorija neprieštarauja jokiai krikščionių tikėjimo tiesai“. Priešingame sparne įsitaisę tie, kurie apibūdinami „kreacionistų“ vardu. Interpretuodami Bibliją pažodžiui, jie yra įsitikinę, kad evoliucionizmas pasisako prieš Dievą, ir todėl be išlygų kovoja su evoliucionizmu. Jie neatsižvelgia į tai – kaip pasakė Francis Collinsas, – jog „Dievas pasinaudojo evoliucijos mechanizmu, kad sukurtų žmogiškas būtybes“¹¹.

Evoliucija yra galinga minties konstrukcija, aiškinanti esminius biologijos reiškinius. Bet vis dėlto ji yra mokslinė teorija ir, naujų faktų spaudžiama, irgi bus priversta evoliucionuoti. Tai jau vyksta su evoliucijos ikona – medžiu, kuriame visi organizmai turi bendrą protėvį, o kiekviena atšaka kyla iš bendro mazgo – vieno protėvio. Tas klasikinis vaizdas pastaraisiais metais kinta, nes genai gali kilnotis ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai, šokinėti nuo vienos šakos į šoną, ant kitos. Ir žmogaus genomas yra mozaika genų, kilusių iš eukariocitų, bakterijų ir virusų. Evoliucijos kaip aukštyn besistiebiančio medžio paveikslas nustoja būti tinkamas. Tad keičiamas šakniastiebio arba grybienos vaizdiniu. Požeminė daugiamečių žolinių augalų atvaša – šakniastiebis – be paliovos auga horizontaliai, kol galop iš jos iššauna stiebas (rūšis), kuris veši ir vystosi palankiomis sąlygomis¹².

Kai iš priešistorės įeiname į istoriją, mūsų perspektyva susiaurėja. Mus jau domina likimai ne rūšies, o tautos, ypač šeimos. Pradedame ieškoti šaknų, tyrinėjame savąją genealogiją. Šičia mums gali pagelbėti mormonai. Jų pagrindinis tikslas, be kitų religinių prievolių vykdymo, yra tiksliai ir išsamiai atkurti žmonijos genealoginį medį. Išsiaiškinti istoriją taškas po taško, siela po sielos. Tai anaiptol ne chimerinis uždavinys, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mormonai yra praktiški žmonės; jie jau sukaupė pirminius duomenis apie 2 mlrd. žmonių, pusė iš jų buvo patikrinti du kartus. Visa ta informacija sukaupta mikrofilmuose ir elektroninėse laikmenose didžiulėje požeminėje bibliotekoje Jutos valstijoje, po uolėtu Mažojo Kotonvudu kanjono dugnu. To kanjono akmenys buvo panaudoti pirmai šventovei Solt Leik Sityje statyti. Informacijos apie milijonus žmonių sielų, kaupiamos dėl jų išganymo, galima gauti už nedidelį mokestį. Gaunama tikslumu ir apimtimi stebinančių žinių. Turiu šeimoje pusbrolį, žaidžiantį genealogijų sudarinėjimą. Jis pasiekė – iš tėvo pusės – XVIII ir XIX amžių sandūrą. Kai kreipėsi į mormonus, jie pamėtėjo dar 100 metų į praeitį! Informatikos, kurios srityje mormonai yra pirmūnai, raida paspartino jų tyrimus. Sukaups informaciją apie 5 mlrd. žmonių, kol atsitrenks į užmaršties sieną, būdingą kultūroms, kuriose nebuvo fiksuojama istorija ir nebuvo užrašomi vardai. Manoma, kad 2025 metais dauguma žmonių galės apie savo protėvius ir šeimos istoriją sužinoti iš mormonų greičiau negu iš bet kokių kitų pasaulio šaltinių.

Imtis tokio milžiniško uždavinio reikia labai stipraus tikėjimo. Mormonų tikėjimas jiems sako, kad jų pareiga – išganyti mirusiuosius per krikštą. Tas krikštas sutvirtins jų likimus, užtikrins jiems gyvenimą danguje. Tuo tikslu būtina pristatyti mirusiuosius danguje, žinoti jų asmeninius duomenis. Ir mormonai patraukia į pasaulį kaupti tų duomenų. Jų įkarštis gimdo konfliktus. Pavyzdžiui, jie nuosekliai krikštija po mirties Osvencimo koncentracijos stovyklos ir kitų vokiečių nusikaltimų aukas. Tai kelia neviltį Amerikos žydams, kurie sako: „Tie žmonės neteko gyvybės, nes nusikalto, kad buvo žydai. Pomirtinis krikštas atima iš jų priežastį, dėl kurios jie žuvo.“ Tai neįtikina mormonų, jie atsako, kad žudymų aukos už kančias juo labiau nusipelno išganymo.

Evangelinis mormonų uolumas, jų plačiai dalijamas krikštas kelia minčių apie poną Boreišą. Atvykęs su pasiuntinio misija pas didįjį chaną, apimtas sarmatiškų fantazijų antplūdžio, jis – per vertėją – iškvietė jį „išbandyti ąsočio“. Neabejojo savo pergale prie ąsočio vengrino, o tai būtų atvėrę jam kelią krikštyti netikėlius:

Pakrikštysiu šunis, krikštysiu būriais,

O paskui išlavinsiu juos lenkų kardu,

Paskui ir duoklę tiems šunims uždėsiu,

Tik pašauk – ir jūrą aš išgert galėsiu.¹³

Astronomas ir biologas žvelgia į praeitį, į laiko gelmes. Jiems „laikas pasitraukė ir atidengė veidą“. Astronomas mato žvaigždžių šviesą, kuri pradėjo savo kelionę iki mūsų akių daug anksčiau, negu atsirado šis pasaulis. Biologas žvelgia į žmogaus ląstelės branduolį ir randa jame įrašą istorijos, vykusios prieš žmogaus atsiradimą Žemėje. Abu jaučia milžinišką savo nežinojimo mastą. Tikrovės, kurias jie tiria, dažniausiai lieka uždaros, tamsios. Astronomas kalba apie paslaptingą juodąją materiją ir juodąją energiją, kurios užpildo du trečdalius visatos. Panašiai ir 90 proc. genomo yra dykumos, užklotos nesuprantamų DNR virtinių, kurios dar neseniai buvo niekinamai apibūdinamos kaip laužo sandėlis (junk). Kai prie astronomo ir biologo dar prisideda gydytojas, jis susižavėjęs klausosi visatos istorijos, gyvenimo istorijos. Mąsto, kaip iš jų išpešti žinių apie ateitį, kurių laukia sergantis žmogus. Nes privalo, lyg čigonė, išburti jam jo ateitį arba, tariant moksliškai, numatyti ligos eigą. Kitaip sakant, sudaryti horoskopą. Iš ko?

Ne iš kortų, žvaigždžių ar povo plunksnų

Toks horoskopas susiklosto.¹⁴

Sudarydamas horoskopą šiuolaikinis gydytojas vis dažniau atsižvelgia į ligonio DNR įrašą. Artimiausią dešimtmetį jis disponuos išsamiais duomenimis apie ligonio genomiką (DNR), epigenomiką (chromosomas, histonus), transkriptomiką (RNR) ir mikrobiomiką (mumyse gyvenančių mikrobų genus). Tik tada nustatys diagnozę ir sudarys horoskopą kaip reikiant! Tie neologizmai, tos visos -omikos (o jų galima dar bent tuziną pamėtėti) – tai biologijos kalbos globalizacija, pastangos išsamiai aprašyti sudėtingus reiškinius. Pramonė nelaukia įvykių raidos. Jau šiandien amerikiečių rinkoje yra apie du tūkstančiai testų, sukurtų dešimčių firmų, kurie iš vieno mėginio (kraujo ar tepinėlio iš gerklės) nustato genetinių variantų kombinacijas, bylojančias apie polinkius į ligas. Testų galima nusipirkti be receptų ir vadovautis išspausdinta instrukcija, net ir be gydytojo konsultacijos. Bet santūrumas ir atsargumas šičia atrodo kuo labiausiai ne pro šalį. Nes plačiausiu mastu atliekami tyrimai ligi šiol neleidžia išskirti genus, lemiančius vystymąsi dažnų ligų: sklerozės, astmos ar psichikos sutrikimų. Aišku, aptikta daug asociacijų, bet jų predikcijos jėga, ligos numatymo galia yra menka. Būna, kad paveldėjimo veiksnys atrodo esąs akivaizdus, bet už paveldėjimą atsakingo geno tiesiog nesimato. Jis išsprūsta, išsisklaido, lyg paslaptingasis katinas Makavitis – ta Slaptoji Letena, tai yra „nusikaltimo didmeistris“. Yra nusikaltimo įkalčių, o nusikaltėlio surasti neįmanoma. Ir kai visas Skotland Jardas, sukeltas ant kojų, ieško Makavičio, jis tuo tarpu:

…toli, už mylių šimto,

Atokaitoje guli, tingiai leteną laižo,

Arba aibes skaičiuoja, slaptas figūras braižo.¹⁵

Ištakų paieškos nuvedė mus toli į praeities laikus, nutolusius milijardus metų. Susiejo jų pradžią su gyvybės Žemėje pradžia. Išryškino, kaip iš kartų grandinės išsiskiria rūšis, kuri – su tam tikra puikybės doze – pati save apibūdino kaip Homo sapiens.

Praeities paieškos įrodo, kad pasaulis ir mes esame kilę iš tos pačios žaliavos – iš kosminių dulkių. Gilindamiesi į genealogiją stengiamės suvokti, kas yra nekintama, kas nepalyginti tvariau negu tas 4,4 mln. metų senumo dantis, sublizgęs prieš jaunojo archeologo akis Etiopijos dykumoje. Tai amžinybės ilgesys. Taip pat trokštume tikrumo, bet jo nepakanka, kai apeliuojame į protą. Norėtume žinoti kodėl. Bet mokslas į tokius klausimus neatsako. Aiškina, kaip veikia Natūra, o ne kodėl taip veikia. Protas nušviečia mums pasaulį, kuriame gyvename, bet tikėjimas suteikia jam prasmę. Nes „prasmė kyla vien iš sacrum; jos negali pateikti jokie empiriniai ieškojimai“¹⁶.

Lyg mums dar būtų maža su genealogija susijusių mįslių, dar imame jas keisti. Tai neišmatuojamai ilgas kelias, bet jei įžengėme į jį, ko gero, nepasitrauksime. Prieš metus grupė amerikiečių biotechnologų¹⁷ laboratorijoje „sulipdė“ milijoną vienos bakterijos nukleotidų (DNR fragmentų) ir perkėlė tą sintetinį genomą į kitą bakteriją, iš kurios buvo pašalintas branduolys. Visos ląstelės palikuonės turėjo jau tik sintetinę DNR. Ji buvo neklystamai sudėliota pagal kompiuteryje sukauptą nematerialią informaciją. Todėl kalbant apie genomą žodis „sukūrimas“ perteikia reikalo esmę, nors žodis „susintetinimas“ yra mažiau šokiruojantis. Bet norint atgaivinti sukurtą genomą buvo būtina panaudoti jau egzistuojančio „pakuotę“. Ląstelės, kurios atsirado ir pradėjo daugintis, buvo visiškai naujos, tik iš pradžių jos buvo kuriamos kitos, paprastos bakterijos ląstelės pagrindu. Kasdienės spaudos antraštės informavo apie šį pasiekimą kaip apie „gyvybės sukūrimą“ arba „ląstelės sukūrimą“. Tai tikrai persistengimas, daugiau negu „lengvas perdėjimas“. Bet pirmas žingsnis į gyvybės sintezę, į jos replikaciją padarytas. Tai techniškai neįtikėtinai sunkus dalykas, nors jo herojai tuo pat metu buvo raštininkai. Jie perrašė bakterijos genomą. Kada nors – sapnuoja vizijų kūrėjai – užrašysime ištisą genetinį kodą pasinaudoję sava, ligi šiol nežinoma abėcėle. Pavesime jam valdyti ląstelės mašineriją ir pradėsime mūsų naują genealogiją.

„Zeszyty Literackie“, 2011, Nr. 3 (115)

Vertė Kazys Uscila

___

¹ N. Lane, Life Ascending, New York: Norton and Co., 2009, p. 18.
² A. Szent-Györyi, op. cit., p. 288.
³ J. Verne, Dwadzieścia tysięcy mil podmorskiej żeglugi, Kraków: Zielona Sowa, 2010, t. 2., p. 128.
⁴ J. Verne, op. cit., p. 313.
⁵ A. P. Johanson ir bendradarbiai, „The Miller Volcanic Spark Discharge Experiment“, Science, 2008, 322:404.

⁶ N. Shubin, Your Inner Fish. A Journey into the 3.5-Billion-Year History of the Human Body, New York: Panteon Books, 2008, p. 38.
⁷ G. Niedźwiecki ir bendradarbiai, „Tetrapod Trackways from the Early Middle Devonian Period of Poland“, Nature, 2010, 463:43.
⁸ A. Zagajewski, Lekka przesada („Lengvas perdėjimas“), Kraków, a5, 2011.
⁹ Y. Coppens, Nos ancētres, Paris: Odile Jacob, 2010.
¹⁰ T. D. White ir bendradarbiai, „Ardipithecus ramidus and the Paleobiolophy of Early Hominids“, Science, 2009, 64:75.
¹¹ F. Collins, The Language of God, New York: Free Press, 2006, p. 98.
¹² D. Raoult, „The Post-Darwinist Rhizome of Life“, Lancet, 2010, 375:204.
¹³ J. Słowacki, Beniowski, pieśń IX, w. 61–64.
¹⁴ W. Szymborska, Klucz kn. W. Szymborska, Wiersze wybrane, Kraków, a5, 2004, p. 20.
¹⁵ T. S. Eliot, Kot Makawity kn. Andrzej Nowicki, Warsztat. Wiersze, Warszawa: Czytelnik, 1957.
¹⁶ L. Kołakowski, cit. iš kun. J. Sadzik, Inne niebo, inna ziemia. Įžanga knygos Cz. Miłosz, Ziemia Ulro, Kraków: Znak, 2000, p. 25.
¹⁷ D. G. Gibson ir bendradarbiai, „Creation of a Bacterial Cell Controlled by a Chemically Synthesized Genome“, Science, 2010, 329:52.