DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės

Begalybė

Ji visuomet ateina paskutinė –
lyg pavėlavusi į savo gimimą.

Todėl liūdnas tavo grožis,
mergaite, kol
vienintelis atsakymas – tyla.

Tik į pabaigą visad laiku:
tavo gyvybė
meta iššūkį, meta šešėlį
mirčiai,

kuri priimtų į guolį tik
išdavus svetimą.

Tavo mažytis kojos kauliukas
(nė kiek ne didesnis už vyšnios) –

taip jis tave atpažins –
viešnią iš
šešėliuoto Arkadijos paminklo.

Tik kas pakeliui? –

Angelas, atsimainęs
tavo kūne, Elinè.

Jei kas nors pasakytų:
jai tinka liūdesys,
ji tą liūdną gėlytę
nešiotų lyg nuometą,
vaikščiotų lyg Viktorijos laikais.

Tekanti mergaitė,
nepažinusi vyro,
vien nuogumą, –
grožį dienos,
įteka į laiką,
kurį pilsto Jis,
pasėjęs garstyčių
spalvos žiedų,
puošiančių jos
rankų tiltus.

Tuščias kapas

Didžiulis foliantas,
įrašytas paties karaliaus ranka –
tarp
visad ir niekados –

ir mažoji mergaitė –
ji nerūpestingai juokiasi,
sukasi iškėlus rankas,
neskaitydama
sklaido lapus:

visa bus įrašyta
pagal teisę,
jai suteiktą vardą.
Paskutinio lapo nėra.
Nebus ir pabaigos karalijoj.

Ryto liūdesys

Pasnigus radau paukščio pėdas
ant turėklo –

aš nepažinau,
todėl jis neliko.

Bet Jis tave atpažins
iš tavo mažyčio
kojos kauliuko.

.

Nuobodulys

Šviesa, išėjusi iš kambario,
atkartoja namo trajektoriją,
evakuacijos plano rodykles,
žinančias trumpiausią kelią
į sėkmę,
į gyvenimo gaišatį.

Nereikia net gaisro,
kad išeitum paskui –

nesulaukęs ryto žaros,
padegančios lūpas,
tokias tobulas,
kad neįmanoma
neužsimerkiant įžiūrėti.

Basomis

Vieniši povai
pasitraukė iš aukštos žolės
užsnigus,

išgaląstai dienai mylintis
su grožiu bei
ja – medaus ir vyno.

Visos gėlės, buvusios jos pirštuose,
yra pasakyti žodžiai,
kurie nepalieka namų.

.

Sirvydo kieme

Jei pradėčiau
mesti šešėlį
ne vien veidrodžiuos,
kitų veiduos,
bet ir sienose –
pasveikinčiau

angelą

įveikus
mano kiautą,
mano saugančią
sargų sieną.

Sodo uždarymas

Nemelsti
kantrybės, kurios
kalbos dar nebuvau pažinusi –

juk mergaitė,
vyno ir medaus,
yra Dabar,
jos strėnomis ir rytais pulsuojantis

žydėjimas vertas dabar –
praeities dūlančios
kristalo ir ateities skilimo projekcijoje.

Mergaitės kūno geografija, sutampanti su
laiko riba, yra neatšaukiamas – dabar.

Laikas be kantrybės,
grožis be šešėlio,
mergaitė be ilgesio.
Sueina kartu, neuodę vainiko,

kurio gėlės buvo labai
mėlynos ir liūdnos.

.

Važiuojant dienos keliu

Jau nebeišgąsdinsiu
gražiausio tą vasarą laiko,

todėl nusiraminusi
pakabinu širdį ant sienos
laikui patikrinti,
nes sakoma: atstumai sugalvoti

liūdnų dievų,
kad ir karalienės žinotų,
kas yra gyventi,

ir kaip sunku pavyti
atbulai važiuojantį traukinį,

tempiamą jos pačios
numaldytų paukščių.

Audroto mėnesio tekėjimas

Visi namai, nugręžę veidus,
laukė paskutinio žodžio –

mano nugara
tebuvo klausimas.

Galvojimas
tikrai yra lietus,
sužeidęs sielos valandą.

Valanda sielai,
nevertai pabaigos.

Kaulų žaidimas

Dvi mergaitės
pranciškonų kieme,
skaitančios
šią dieną iš knygų,