3 + Mr. Fluxus

MIKALOJUS VILUTIS

Kai buvau vaikas, mane supo teatro žmonės. Tada dažnai eidavau į teatrą. O dabar retai. Todėl mano nuomonė apie spektaklius tėra tik asmeninė emocinė reakcija. Esu publika, apie kurią Stanislavskis pasakė: публика дура, но она всё понимает. Ypač всё понимает tokie neišprusę kaip aš. Man sako: tavo paveikslas labai gražus, bet aš nieko nesuprantu. Tu supranti viską, sakau. Keli spektakliai man paliko gilų įspūdį. Todėl manau, kad viską supratau.

Spektakliai, kurių neužmirštu.

Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“. Didelėje erdvėje maži žmonės. Nesupratau, ką jie kalbėjo. Blogai girdėjosi. Nesuprantamos, netikėtos dekoracijos. Žiūriu apvaliom akim, klausau ištempęs ausis ir nieko nesuprantu. Mano gyvenimas, kurį gyvenu, tik kita, stipri meninė forma.

Oskaro Koršunovo „Dugne“. Spektaklis priminė posėdžių salę. Aktoriai, susėdę prie stalo, sako kalbas. Žmonės salėje klauso. Ir toje posėdžių salėje viskas nuo pradžios iki galo. Nieko netrūksta Gorkio pjesei. Genialus paprastumas.

Vienas stipriausių, gal pats stipriausias spektaklis, kokį man teko matyti, buvo Jono Vaitkaus „Juodvarnis“. Kaip Bergmano filmas. Spektaklyje vaidino Aldona Vilutytė ir Vladas Bagdonas. Vaidinimo metu jaučiausi ypač bjauriai. Lyg ne scenoje, ne Rėjui, bet man, ne Una, bet mano duktė Aldona negailestingai sakė tiesą į akis. Kas gali būti blogiau už tiesą, sakomą į akis? Buvau Rėjumi ir išgyvenau tai, ką jis turėjo išgyventi. Mano gyvenimas praturtėjo nepatirtu išgyvenimu. Nebuvau žiūrintis į sceną, buvau gyvenantis. Aktoriai taip puikiai vaidino, kad vaidybos visai nesijautė.

Kai Mekas užsideda skrybėlę, pasidaro labai panašus į mano tėvą. Kai žiūriu Meko filmus, atrodo, kad jie apie mano artimus žmones, apie mane. Viskas sava. Viskas Mekas. Viskas aš.

Drugelis suplasnoja sparnais ir visata pasikeičia. Jonas Mekas taip poetiškai pateikė Newtono teiginį. O žmonių protingos mintys, rūpesčiai dėl rytdienos, nemigos, graužatis dėl praeities klaidų nieko nepakeičia. Prasmių ieškojimai ten, kur prasmės nėra. Tikslo siekimas, paverčiantis žmogų priemone tikslui pasiekti. Tarnu, tarnaujančiu idėjai. Protingas gyvenimas, neteikiantis nieko, tik tikslingos veiklos rezultato laukimą. Geriau grįžti į Freudo id lygmenį, ne kūdikio, bet sąmoningai suvoktą. Veikla ir rezultatas tame pačiame taške. Kalbu apie tai, nes šią nuostabią būseną patyriau spektaklyje, kurio pabaigos nelaukiau. Vido Bareikio „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“

Ketvirtas mano spektaklis. „Fluxus“, kokį įsivaizdavau. Gal kiek per margas. Nežinau, kas ten buvo marga. Patyriau margą būseną. Spektaklis, kuriame nereikia nieko suprasti. Man nesvarbu, ką Vidas Bareikis norėjo parodyti ir pasakyti, man svarbu, ką aš mačiau ir girdėjau. Jeigu poetas rašydamas eilėraštį patiria ypač aukštos kokybės išgyvenimus ir tuos pačius išgyvenimus patiria skaitytojas, tai poetas – genijus. Jei skaitytojas patiria išgyvenimus, bet ne tuos pačius, tai poetas – menininkas. Skaitytojui geriau, nes jis pats tampa kūrėju, kuriančiu tai, ko eilėraštyje nėra. Mane anksčiau erzindavo tie, kurie įžvelgdavo mano paveikslėlyje tai, ko ten nėra. O dabar jie mane džiugina. Vadinasi, mano paveikslėlis sukėlė jų galvose proto reakcijas. Paišau ir paišymu džiaugiuosi. Toks tikslas. Nesiekiu nieko. Ar verta lipti į kalną, kad pasiektum dangų, kurio nėra? Geriau ilsėtis. Net nepavargus. Vargino mane labirintas iki salės, neįtikino manęs, nes tarsi buvo ne pats sau, bet kitiems. Priemonė, rodanti, kaip sunku patekti į „Fluxus“ pasaulį. Taip man pasirodė. Tiesa, tokius labirintus-priemones darė ir fliuksininkai. Bet tai ne mano „Fluxus“. Mano „Fluxus“ – pirma spektaklio dalis. Aktoriaus Ainio Storpirščio Mačiūnas lygiai toks, kokį Mačiūną įsivaizdavau. Profesorius Vytautas Landsbergis pasakojo, kad Mačiūnas klasėje niekuo neišsiskyrė iš kitų vaikų. Ar Mačiūnas išliko vaiku, ar gyvenimas Mačiūną iš eilinio vaiko padarė Mačiūnu, o kitų ne, negaliu pasakyti. Gal visi vaikai yra mačiūnai, tik silpnos sveikatos, ir mačiūnai juose miršta anksti? Nežinau. Pirmame veiksme aktorė Monika Alseikaitė kalbėjo metaliniu, monotonišku balsu, lyg kaltų vinį į sieną. Kalbos turiniui, mano galva, to nereikėjo. Nežinau, kodėl ji taip kalbėjo. Nežinau ir tuo džiaugiuosi. Tikiu, kad tiesiog tuo momentu jai taip norėjosi. Jeigu kalbos forma būtų turėjusi tikslą, būtų nebe mano „Fluxus“. Man nerūpi, kaip buvo iš tikrųjų. Kokiu tikslu aktoriai laistėsi vandeniu ir šampanu, taip pat nežinau. Tikiu, kad jokiu. Tikiuosi, laistymasis neturėjo jokio tikslo, nebuvo priemonė, nieko nesimbolizavo. Grynasis laistančio džiaugsmas.

Mačiūno mama (aktorė Aldona Vilutytė) iš kito pasaulio. Pirmoje dalyje puikiai suvaidino kitos rūšies gyvenimą. Kiekvienas judesys nušlifuotas ir nupoliruotas, kiekvienas žodis prasmingas, pasvertas, intonacija tiksliai atitinkanti teiginius. Kalbėjo gyvenimą tų, kurie žino, kaip reikia gyventi. Sąmoningas patosas ir manieringumas. Kontrastas tam, kas vyko scenoje.

Aktorius Dainius Tarutis kelis kartus krimtosi, kad neįgyvendino Mačiūno idėjos, kurią svajojo įgyvendinti. Be reikalo. Įgyvendinta svajonė jau nebe svajonė. Ji miršta. Kas gali būti liūdniau už mirusią svajonę? Nieko. Žinau, nes mano svajonės jau išmirė. Tuoj apsipilsiu ašaromis. O kas gali būti gražiau už neįgyvendintą svajonę? Tik svajonė, turinti šūdo formą, visą laiką esanti žmoguje. Amžinas šūdas – amžina svajonė. Sumanymai. Kokie jie būna didingi, pasigėrėjimo verti. Visai nepanašūs į įgyvendintus. Nereikia jų įgyvendinti. Tik tuštuma po to lieka. Ką veiktų Sizifas, užritęs akmenį?

Antroji spektaklio dalis man nebuvo reikalinga, ne „Fluxus“, bet kelionė į „Fluxus“. Bet antroji dalis paaiškino labirintą. Skausmingą klaidžiojimą iki „čia ir dabar“ būsenos. Vienintelės prasmingos. „Čia“ man abejotinas, o „Dabar“ visai nesuprantamas. Prieš nesuvokiamai trumpą akimirką, už kurią gali būti dar trumpesnė akimirka, buvo ne „Dabar“ po nesuvokiamai trumpos akimirkos taip pat ne „Dabar“. Kada „Dabar“. Visą laiką.

Išvedžiau formulę: 0 × ∞ = dabar.

Vidas Bareikis. Toks jaunas, o tokį spektaklį pastatė. Turbūt vunderkindas. Kai buvau jo amžiaus, voliojausi, gyvenau tik sau. Ir dabar gyvenu ne tam, kad kiti būtų laimingi. Nežinau, kaip tą reiktų daryti. Reikia būti labai protingam, kad nežinotum.

Everything is in a state of flux. Toks padrikas rašinys išėjo. Apie viską iškart. Būsena, kurią patyriau žiūrėdamas spektaklį. Ir mintys po to.