Tarp neįprastumo ir taisyklingumo

GRAŽINA MATONIENĖ

Ray Bradbury. Sudie, vasara. Romanas. Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis. V.: Tyto alba, 2010. 173 p.

Yra vasarų, kurios nenori baigtis. Yra knygų, kurių nenori užmiršti. Perskaičiusi leidyklos „Tyto alba“ 2010 m. išleistą Rayaus Bradbury knygą „Sudie, vasara“ nutariau pasidalinti savo mintimis apie vertimą.

R. Bradbury rašo, kad „Sudie, vasara“ yra romano „Pienių vynas“ tęsinys (p. 164). Pagrindinis šios knygos herojus Dagas Spoldingas jau ne dvylikametis „Pienių vyno“ berniukas, bet beveik keturiolikos metų „maištininkas“, pasiryžęs kovoti su artėjančiu rudeniu, apkartinti gyvenimą seniams, sustabdyti laiką ir amžinai žaisti slėpynių. Autoriaus kuriamas pasaulis kupinas jaunatviškų akibrokštų, senių niurzgėjimo bei išminties ir visa apimančio, viską ir visus sutaikančio gerumo. Grintauno gyvenimo detalės: rūdys, moliūgai, senukai, stumdantys šachmatų figūras, berniukų kariuomenė ir plaktos grietinėlės debesis – sužėri vaiskiame besibaigiančios vasaros danguje, dovanodamos šypseną ir galimybę dar kartą susapnuoti vaikystę.

Knygos „Sudie, vasara“ pabaigoje išspausdintame „Vertėjo žodyje“ Gražvydas Kirvaitis prisipažįsta, kad R. Bradbury kūryba susižavėjo beveik prieš penkiasdešimt metų, kai vertė knygą „Marso kronikos“ (p. 167). Tai suteikė vilčių, kad patyręs vertėjas padovanos galimybę mėgautis vaiskiu žodyje sustingusių akimirkų pasauliu, kupinu berniokiško lėkimo, triukšmo, slaptų planų ir vaiduoklių. Iš tiesų vertėjas paperka drąsa ir išradingumu – vykusiai išverčia katachrezes: „Jis atsikėlė ir nuėjo prie veidrodžio pažiūrėti, kaip atrodo liūdesys, ir štai jis, kiaurai nudažęs (čia ir toliau kursyvas mano – G. M.) skruostus“ (p. 18); „Gurkšnok savo kerštą tyliai“ (p. 52). Tekste išsaugo šnekamosios kalbos atspalvį, pvz., „Jo, taip, seneli“ (p. 68); skambų žodžių žaismą, pvz., „Valandėlę Bliko akyse lyg ir blikstelėjo juoko žiburiukai“ (p. 124); bredberišką nuotaiką kuriančius epitetus, pvz., „siaubo pilnatis“ (p. 23); „mėnesėtos mintys“ (p. 37) ir pan. Matyt, paties vertėjo sumanytas naujadaras arbatavo šalia murmuliavo sukuria vykusią paronomaziją, kuri miestą iš kovos lauko paverčia jaukiu ir nepavojingu padaru, pvz., „Miestas arbatavo ir murmuliavo: „Paduok cukrų“ (p. 27). Net įvairuojantys variantai penkiacentis (p. 33) ir penkcentis (p. 42) yra stilistiškai motyvuoti, mat antrasis sakinyje „Dagas išsitraukė kelis penkcenčius iš kišenės ir linktelėjo“ tarsi atkuria krentančių iš kišenės pinigų skambesį (penk ir cent skambesiu panašūs į ištiktuką cenkt). Tai paryškina vaikišką nerūpestingumą ir puikiai perteikia akimirkos nuotaiką.

Atrodo, vertėjas labai stengėsi atskleisti autentišką R. Bradbury kūrinio pasaulį, gebėjimą nustebinti, bet… Antrame skyriuje užmenama mįslė. Jame herojus vadinamas ne tik Dagu, bet ir Daglu. Pirmiausia pagalvoji, kad dviejų vardų vartojimas kažkoks mistiškas ženklas, atskiriantis kasdienybės ir sapnų, svajų pasaulius, leidžiantis herojui būti visateisiu abiejų pasaulių gyventoju ir mistišku tarpininku, tačiau nei racionaliai, nei intuityviai nepavyksta suvokti šių vardų paslapties. Sustoji. Pamąstai. Ir supranti – pirmasis vardas tėra antrojo trumpinys. Elementari adaptuotų tikrinių vardų galūnių rašymo klaida tekstui suteikia dviprasmiškumo, priverčia ieškoti prasmės ten, kur jos nėra. Galūnė -as paprastai pridedama tiems nelietuviškiems vardams, kurie baigiasi kamienui priklausančiais -as, -is ir kt. (pvz., Texas rašoma Teksasas; Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 84). Taigi lietuviškai turėjo būti adaptuojama ne Daglas, o Daglasas, tuomet net nemokančiam anglų kalbos žmogui būtų lengviau suprasti, kad Daglas ir Dagas ne skirtingi vardai, ne korektūros klaida ar kokia nors kita painiava, o to paties vardo skirtingi variantai, suteikiantys tekstui tam tikrų stilistinių atspalvių. Palyginkime knygos ištrauką „Besigrūdanti minia nustūmė Daglą prie trapo. / – Tu pirmas, Dagai!“ (p. 16) ir variantą su taisyklingai adaptuotu vardu „Besigrūdanti minia nustūmė Daglasą prie trapo. / – Tu pirmas, Dagai!“ Besigrūdanti bevardė minia, formalus Daglasas ir staiga familiarus lyg per žaidimo įkarštį nuskambėjęs Dagai! Susvetimėjimo šaltukas, gnybtelėjęs pirmoje frazėje, dingsta: padvelkia žaidimo atmosfera, kurią vėliau dar sustiprina dūdomis trenkiantys muzikantai – veiksmas tęsiasi. Triskiemenis Daglasas ir dviskiemenis Dagas frazėms suteikia euritmiškumo. Deja, vertėjas neatkreipė dėmesio į tai, kad ir anglų kalboje Douglas ir Doug skiriasi skiemenų skaičiumi, o šių dviejų vardų vartojimas yra stilistiškai motyvuotas, todėl prarado teksto vaizdingumui būtiną atspalvį. Kadangi nesutrumpintas vardo variantas nuolat kartojamas, todėl, rodos, menka klaidelė neleidžia atskleisti visų stilistinių niuansų ne tik šioje, bet ir kitose romano vietose.

Tekste kuriamą nuotaiką drumsčia ir pažodžiui verčiami posakiai, frazeologizmai, pvz.: „O, Dieve neduok!“ (= neduok Dieve) (p. 24 ir 26); „pamatė [...] berniuką, lekiantį kaip ant gaisro“ (= į gaisrą) (p. 25). Nepavyksta vertėjui rasti taiklių žodžių verčiant žargoną, pvz., „Būk šaltas (= atvėsk), mes jo ir nenutraukiam“ (p. 129). Ir ne tik. Štai dar keli pavyzdžiai: „Žiūrėk, kaip vaikinai įsinešė“ (= skuodžia, dumia, lekia) (p. 40); „mašinaliai“ (= nesąmoningai) (p. 144); „išvama“ (gal išgama?) (p. 145); „pradžioj“ (= iš pradžių) (p. 154); „Valgantį duoną sumuštinių pavidalu“ (p. 70); „Būtinai pavyk juos ir sumąstyk ką nors tarp čia ir miesto vidurio“ (p. 40); „Jis pajuto alkį pilve ir prisiminė nuostabius valgius namie“ (p. 127) ir kt. Pradeda įgristi iš anglų kalbos verstuose tekstuose nuolat vartojamas nuostabus. Net jei vištos žarnos yra nuostabios (p. 18), gal valgiai galėtų būti skanūs, gardūs ar pan.? Taip pat norėtųsi, kad vietoj žodžio lakrica (p. 42) būtų visiems gerai žinomas saldymedis, o vietoj pradrįsti (p. 58) – išdrįsti.

Sunku paaiškinti, kas nulėmė vertėjo sprendimą pasirinkti tokią žodžių išdėstymo tvarką, kuri sakinį daro painesnį ir pristabdo veiksmo eigą. Pvz. „Daglas paskubom kreida užrašė jų vardus – ČARLIS, TOMAS, PITAS, BO, VILIS, SEMAS, HENRIS ir RALFAS – ant antkapių, tada atšoko atgal, kad jie patys pašnipinėtų po kreidos dulkes ant marmuro, supleišėjusio nuo laiko, ošiančio medžiuose“ (p. 36). Pats tekstas lyg ir reikalautų, kad žodžiai (ir sakiniai) skristų kartu su berniukų mintimis, lėktų paskui pragaro mašiną, skubėtų ir ristųsi vienas paskui kitą be jokių kliuvinių ir nereikalingų stabčiojimų. Todėl gal geriau tiktų: „Daglasas paskubom ant antkapių užrašė jų vardus: ČARLIS, TOMAS, PITAS, BO, VILIS, SEMAS, HENRIS ir RALFAS, tada atšoko atgal, kad jie patys pašnipinėtų [...].“

Romano „Sudie, vasara“ stiliui būdingas nepaprastas paprastumas, kurio esmė – prasmių žaismas. Dažnai vertėjas tai perteikia itin tiksliai, pvz.: „Dagas skendo į miegą, slampinėjantį po jo galvą ir švelniai klojantį jį tamsa“ (p. 14). Tačiau kartais atrodo, kad vertėjas ieškodamas įmantresnės formos užmiršta visumą, todėl suyra kūrinio vientisumas, nutrūksta nematomos, bet būtinos gijos, meninę realybę supinančios su sapnų ir fantazijų pasauliu ir suteikiančios tekstui ypatingo lengvumo ir vaiskumo.

Galbūt nustebinti galinčios formos paieška būtų galima paaiškinti ir, rodos, absurdiškas skyrybos klaidas? Pavyzdžiui:

– Kas ten?

– Čia, kažkas sumurmėjo. (Nereikalingas nei brūkšnys, nei kablelis arba po kablelio turėtų būti brūkšnys.)

– Ką?

Aš, kažkas prabilo į naktį. (Sakinio pradžioje ir po kablelio turėtų būti brūkšnys.)

– Kas aš?

(p. 158)

Vienišas, Daglas ilgai stovėjo ir žiūrėjo į senąjį namą.

(p. 134)

Neskaičiau originalo, todėl mano mintys tėra skaitytojos pamąstymai, bet peršasi banali išvada, kad net geras vertėjas turėtų labai atsargiai žengti slidžiu kalbos normų laužymo keliu. Kartais, matyt, vertėtų paieškoti kalbos taisyklingumo atveriamų stilistinių galimybių. Tačiau, nepaisant išvardintų apsirikimų ir ginčytinų vietų, romano nuotaika užvaldo ir įtikina – pasijunti lyg po pokalbio su draugu, kai vaikystės prisiminimai grąžina į tuos laikus, kai rutina buvo neįmanoma, o gyvenimas – ne bespalvių buvimo faktų kaita, o nuotykių, žaidimų ir svajonių spalvotas kaleidoskopas.