Švęskime laisvę!

Laiku ir nelaiku

Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius:

„Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.

Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.

Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.

Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.

Nežudysi.

Nesvetimausi.

Nevogsi.

Neliudysi melagingai prieš savo artimą.

Negeisi savo artimo namų, negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.“

Iš 20, 1–17

Jau galima atpažinti kelią, kuriuo veda sekmadienio skaitiniai per gavėnią šiomis savaitėmis iki Paschos. Vadinu tą šventę Pascha, ne Velykomis, nes pernelyg daug painiavos, kai suplakamos į krūvą dvi ar net trys skirtingos šventės. Net jei lietuviams šis žodis dažniau reiškia ypatingą tos šventės patiekalą, o populiarioji Vikipedija lietuviams aiškina, kad tai judėjiška šventė (aiškiai painiodama su Pesachu). Nuo pat pirmo iki paskutinio gavėnios sekmadienio prisimenamas Sandorų kelias. Nuo Nojaus iki paskutinės, kurią krikščionys švenčia ar bent jau turėtų švęsti per Paschą. Net jei graikiškas žodis pascha, nors ir susijęs su hebrajišku pesach, kuris reiškia „perėjimą“, mena ne Sandorą, o išlaisvinimą, išgelbėjimą. Bet jei nebūtų buvę išlaisvinimo, argi turėtų prasmę Sandora? Tai būtų buvę panašiau į sandorį, sudarytą dėl išlaisvinimo, o ne į abipusį laisvų asmenų tarpusavio įsipareigojimą. Senieji hebrajai turėjo savo Išlaisvinimą iš vergovės ir turėjo savo Sandorą, sudarytą po to. Ir ši Sandora išlaisvintą įvairiaspalvę minią pavertė Izraelio tauta, Dievo tauta, Išrinktąja tauta. Ir „liaudis virto tauta“. Krikščionys – kiti izraelitai, kita Izraelio tauta, sukurta kitos Sandoros, sudarytos per Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Taigi – kiti išrinktieji, prisimenant apaštalo Pauliaus žodžius, rinktiniai žmonijos vaisiai, pirmienos. Bent jau tokie turėtų tapti, jei tik ryžtųsi laisvei ir atsakomybei. Išlaisvinimas išlaisvina galimybei prisiimti atsakomybę už save, už savo tolesnį likimą, prisiimant įsipareigojimus ir juos vykdant. Kad ir koks tas išlaisvinimas būtų – iš priešų kėslų, išnaudojimo, mirties, nuodėmės, skurdo ir vargo, rūpesčių – kiekvienam vis kitoks… Taip galėtų būti suprastas ir šis dekalogas – laisvei subrendusios tautos Sandoros aktas, kuris ją tik ir daro išrinktąją. Dėl jo ji, kaip ir daugelis kitų, laisvinosi ir buvo išlaisvinta. Tai moralinio stuburo sutvirtinimo aktas, kuris neleis palūžti, išsikvėpti, net ir dar kartą praradus valstybingumą, žemę, kalbą, nesuskaičiuojamas gyvybes. Sandora – tai įsipareigojimas, pagal apibrėžimą – abipusis. Kaip ir kiekvienas įsipareigojimas, ji numato rinkinį susitarimo dalykų, kurie neturėtų būti pažeidžiami.

Gan simboliška, kad šį sekmadienį mes taip pat švenčiame laisvę… Išsilaisvinimo aktą, kuris tądien, kovo 11 dieną, buvo paskelbtas… Tuo aktu buvo apsispręsta, kad nuo šiol patys kursime savo gyvenimą, kitokį nei totalitarinio režimo vergovėje. Pernelyg daug buvo leista ir paleista… Laikas vėl atnaujinti Sandorą, prisiminti, jog esame laisvi, kad nebūtume kaip našlaičiai šiame pasaulyje, pasmerkti murkdytis savo nešvarumuose, raižyti savyje svastikas, lyg nieko daugiau neturėtume, išskyrus pavydą Išrinktajai tautai ir neapykantą sau patiems. Juk niekas netrukdo ir netrukdė tapti išrinktaisiais – tereikia ryžtis gyventi kitaip, kitais pagrindais grįsti bendrabūvį, ne ginantis nuo viso pasaulio klyksmais, kad nykstame ir esame naikinami, kerziniais batais ir svastikomis ištirpstant anoniminiame smurto kalbos globalizaciniame marše, įsileidžiant kosmopolitizmą per yrančių „tautos namų“ sienų plyšius, kurstant tarpusavio susipriešinimą ir neapykantą. Išrinktaisiais tapti ne taip jau ir sunku. Tereikia šiek tiek vaizduotės, kūrybingumo ir moralės, nesuredukuotos į vieną vienintelę įmanomą nuodėmę, kurią kaip siaubą baubą naktimis sapnuoja gražuliai ir uokos. Juk tai akivaizdu iš Dekalogo. Kaip ir Sąjūdžio laikais, galėtume vėl iškelti šūkį „Tik nereikia mūsų gąsdinti“… Neišnyksime, ir niekas nesutryps ir nepalauš, jei branginsime ir tausosime vienas kitą, visokeriopai rūpindamiesi visų ir vieni kitų gerove, laikydamiesi kad ir šių elementarių Dekalogo principų.

-akp-