Šilumos kaina

VALENTINA BELOKON

Linktelėjimais, šypsenom, rankų paspaudimais ir pakštelėjimais į skruostus, glustelėjimais, stumtelėjimais, apsikabinimais ir apkabinimais, netyčiniais atsitrenkimais prasilenkiant, alkūnių stuktelėjimais persisunkęs oras Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoj, Paryžiuj, Romoj ir Niujorke; prisilietimais pulsuoja kiekvieno daugiabučio kiekvieno kampelio dulkės. Mūsų čia būta, jei tik iššifruosi, suprasi, – rėkia purškiamais dažais nuterlioti paviršiai. MŪSŲ.

Mūsų?

Aš – Auksė, ir mano gyvenimas nemoka tokio žodžio. Mano gyvenimas puikiai pažįsta ir meistriškai manipuliuoja vienaskaita. Savo vieno kambario bute gyvenu su katinu, turiu viengulę lovą ir fotelį, kurį teko pastatyti vietoj naktinio stalelio iš JYSK, koridoriuj džiūsta viena pora batų, ir maistas mano bute gaminamas tų pačių batų savininkei. Iki šiol visai neblogai sutariau su savo vienaskaitos vardininku. Laikrodis muša jam (man?) valandas, ir aš (jis?) jaučiu pareigą kažką su jomis daryt.

Vakar buvau kine (užvakar – teatre, dieną prieš tai – muziejuj), šiandien planavau trypinėjimą ŠMC. Bet šįryt mane pažadino sustojęs skrandis. Pasikonsultavusi su savo katinu nusprendžiau, kad turbūt vakarykštis filmas prastai susivirškino – vakar sumaišiau jį su ilgu telefoniniu pokalbiu. Piktai operatorei aiškinau, kodėl, mano manymu, šilumos kainos tokios didelės.

Man atrodo – sakiau – kad kalta čia visai ne Rusija ir jos dujų kainos. Aš manau, kad šį gruodį rekordinis žmonių skaičius dėl vėtrų ir plikledžio buvo priversti atsisakyti papildomo trynimosi su kitais (kas pakliuvo į ligoninę (kaip žinoma, plaučių uždegimas yra be galo sunki liga), o ligoninėje geriau vengti bet kokio trynimo(si), kas atgulę nusprendė slėptis nuo švirkštų ir spirituotų vatos gumulėlių po savais – ne virintais, o su minkštikliu perskalautais, su meile artimui, o ne pagieža dėl pernelyg mažos algos išlygintais – patalais). Dėl to žmonės šalo, ir jų kūnai, užuot leidę suvokti, kad jiems šilta priėjus prie radiatoriaus, jį paglosčius, gal net prie jo prisiglaudus, pasidavė proto įkalbinėjimams ir atsisakė jausti radiatorių šilumą. Taigi, kad vėl galėtų gauti šilumos iš trynimosi, žmonės buvo priversti greičiau gydytis ir sveikti. Ir, man regis, šita machinacija pavyko. Nes jau sausį gatvės ir kavinės, ir klubai, ir parduotuvės, ir netgi muziejai knibždėte knibždėjo pasveikusiųjų.

Aš nesirgau. Plikledis nepakišo man kojos, vilnone skara apgaubto avikailio neperpūtė vėjas, ir mano organizmas akivaizdžiai nusprendė likti vienas, užuot išdrįsęs pasišnekėti kad ir su gripu. Kol už sienos kosėjo kaimynų vaikai, aš paišiau ant langų širdutes ir laisčiau savo amarilį. Kadangi nesirgau, teko užsirakinti ir visaip apkamšyti duris ir langus, kad pro kurį plyšelį pas mane nepatektų epidemija. Kadangi liaudžiai aplinkui visuotinai sergant aš visai visai nesirgau, turiu pripažinti, kad nė nejutau didelio noro išeiti. Mano bute buvo vėsu, o lauke buvo šalta. Apsvarsčiusi visus pros and cons nusprendžiau, kad visgi naudingiau likti ten, kur vėsu.

Ir štai vieną iš pirmųjų sausio dienų pasirodė saulė, ir man kažkodėl susivaideno, kad vėsu tapo lauke. Kažkodėl pagalvojau, kad šaltis persikraustė į mano virtuvę, o kadangi virtuvę nuo likusio buto teskiria užuolaidėlė, šaltis netruko apgyventi ir likusių mano namų kambarių. Todėl išėjau pasišildyti. Ėjau saulėtomis gatvėmis, vis užsukdama parduotuvėn ar kavinėn įsitikinti, kad lauke vis dar vėsu. Visur ant kojų lipo ir stumdėsi žmonės, ir man pasidarė taip karšta, kad teko prasisagstyti paltą.

Atvėsau, regis, negreit ir, sakyčiau, visai ne vietoj – grįžusi namo ir išgėrusi arbatos. Dantys ėmė kalenti, visi turimi drabužiai staiga pasirodė nepakankamai šilti. Apčiupinėjau visus radiatorius, bet rankos ne tik nejuto šilumos – jos nejuto ir pačių radiatorių. Nevilties apimta pasitupdžiau katiną ant fotelio prie lovos, apsiklojau krūva antklodžių ir atsiguliau.

Ir dabar man šalta. Guliu po visom turimom antklodėm, ir man šalta. Katinas tupi šalia, bet kad galėtų mane kiek pašildyti, pati turiu jį glostyti ir čiupinėti (pati kalta – reikėjo pirkti katiną su prisukamu mechanizmu), bet man taip bloga, kad nė nepajėgiu iš po savo apklotų iškišti rankos. Taigi katinas tupi šalia ir žiūri į mane savo mėlynomis plastikinėmis akutėmis. Man šalta. Patrinkit mane kas nors, a?