Šiaurės tautų tyrinėtojas Kazimieras Labanauskas
JURGITA JASPONYTĖ
Renkantis, ką iš Šiaurės tautų pasakų versti, dėmesį patraukė lietuviška vieno iš jas užrašinėjusiųjų pavardė – Labanauskas. Daugiau pasidomėjus paaiškėjo, kad Kazimieras Labanauskas yra tarptautinį pripažinimą pelnęs lietuvių kilmės mokslininkas, Taimyro krašto samodų tautų kultūros, kalbų ir folkloro tyrinėtojas, gimęs 1942 m. liepos 27 d. valstiečių šeimoje (tėvas – Izidorius Labanauskas) Raseinių rajone. Deja, mokslinis K. Labanausko palikimas ir jo vaidmuo tyrinėjant samodų tautų kalbas ir kultūrą iki šiol nėra deramai įvertintas. Pasaulyje pripažintas mokslininkas visiškai nežinomas Lietuvos humanitarams.
K. Labanauskas yra parašęs apie tris dešimtis kalbotyros straipsnių, išleidęs knygas „Nencų folkloras“, „Žilos senovės pasakos“ ir kt. (jos išverstos į vokiečių, suomių, estų ir kt. kalbas), parengęs dešimt folkloro rinkinių. Mokslininkas itin domėjosi etnologija, sukūrė savo koncepciją apie ngasanų kilmę ir ją išdėstė monografijoje „Ngasanų tautos kilmė“.
Įdomūs K. Labanausko biografijos vingiai, atvedę jį iki mokslininko karjeros. Gimęs vokiečių okupuotame krašte ir vėliau augęs sovietinėje Lietuvoje, siųstas kolūkio, įstojo mokytis į Leningrado valstybinį A. Ždanovo universitetą, jame 1969 m. baigė ugrų kalbų filologiją, įgijo rusų kalbos mokytojo specialybę.
1969–1972 m. K. Labanauskas dirbo Malozemelsko raudonojo čiumo (kultūros įstaigos) vedėju Nelmin Noso gyvenvietėje (Nencų autonominė apygarda). Tada jis daug klajodavo po tundrą su nencų elnių augintojais, išmoko šnekamąją nencų kalbą ir susidomėjo jos tyrinėjimais. 1972–1975 m. studijavo aspirantūroje Maskvoje – Mokslų akademijos Kalbotyros institute. Tada lingvistikos žurnalui „Sovietinė finougristika“ rengė straipsnius ir skelbė įdomius ekspedicinius tyrinėjimus. Tuo laiku parašė ir disertaciją „Nencų veiksmažodžio laikų sistema“ (mokslo vadovas – TSRS mokslų akademijos narys korespondentas, profesorius, filologijos mokslų daktaras B. Serebrenikovas). Bet disertacija nebuvo apginta dėl nuo paties aspiranto nepriklausiusių aplinkybių. Baigęs aspirantūrą K. Labanauskas persikėlė gyventi į Taimyrą, į Dudinkos miestą. 1975–1990 m. dirbo metodininku Taimyro apygardos vykdomojo komiteto kultūros skyriaus agitacinėje-kultūrinėje brigadoje. Per tuos darbo metus apkeliavo visą Taimyrą, aplankė labiausiai nutolusias apygardos gyvenvietes. Šių kelionių metu jis apygardos gyventojams skaitė paskaitas apie tarptautinę padėtį, stengėsi padėti išsiaiškinti kylančius klausimus, rengė diskusijas. Tuo pat metu tyrinėjo tundros gyventojų kalbas, papročius, gyvenimo būdą, darė įrašus ir fiksavo pastabas, kaupė medžiagą lingvistiniams Taimyre gyvenančių šiaurės samodų (nencų, encų, ngasanų) kalbų tyrimams. Kadangi encų kalba šiuo metu laikoma išnykusia, K. Labanausko nuopelnas – 2003 m. išleista didžiulė knyga-mokymosi priemonė encų kalba „Gimtasis žodis“. Be to, mokslininkas parengė encų etnografinį žodyną, encų kalba autentiškai iš žmonių lūpų užrašinėjo pasakas ir pasakojimus.
Be kalbinės praktikos tundroje, K. Labanauskas tyrinėjo žodynus, kurie Dudinkoje buvo prenumeruojami per tarpbibliotekinį abonementą. Dėl šios su Taimyro kalbomis susijusios veiklos K. Labanauskas ėmė laisvai kalbėti encų, nencų ir ngasanų kalbomis, užsitarnavo didžiulę vietinių gyventojų pagarbą.
1991–2002 m. dirbo vyriausiuoju folkloro specialistu Taimyro apygardos liaudies kūrybos centre Dudinkoje. Mokslininkas parengė ir publikavo didžiules folkloro šaltinių kolekcijas, dienos šviesą išvydo arba buvo parengti spaudai ir pagrindiniai jo moksliniai veikalai. Tais metais K. Labanauskas buvo užsiėmęs ir didžiuliu praktiniu darbu, susijusiu su Taimyro prigimtinių tautų kalbų ir folkloro propagavimu. Taimyro apygardos liaudies kūrybos centre reguliariai buvo rengiamas festivalis „Folklorinė Taimyro klasika“ (vienu iš festivalio iniciatorių ir rengėjų buvo K. Labanauskas). Tautinės kultūros klausimais rašė straipsnius ir pranešimus žiniasklaidai (laikraščiui „Taimyras“, Taimyro radijo ir televizijos laidoms), dalyvavo įvairiuose švietimo renginiuose (pavyzdžiui, mokomuosiuose seminaruose, skirtuose Taimyro kultūros darbuotojams, skaitė paskaitas apie Taimyro prigimtinių tautų kultūrą ir folklorą).
2002 m. spalio 31 d. K. Labanausko gyvybė užgeso. Jis buvo palaidotas Dudinkos kapinėse. Taimyre kiekvienais metais rugpjūčio 9-ąją, Prigimtinių pasaulio kultūrų dieną, Dudinkos kapinėse ant negausioms Taimyro prigimtinėms tautoms atstovaujančių žymių žmonių kapų dedami atminimo vainikai. Vienas iš jų tą dieną padedamas ir ant pasaulyje žinomo Šiaurės tautų tyrinėtojo, visuotinai pripažinto Taimyro lietuvio K. Labanausko kapo.
Nuo 1975 m. K. Labanauskas gyveno Dudinkoje. Buvo vienišas žmogus – nebuvo vedęs, neturėjo vaikų. Todėl jo kolegos mėgino paskelbti žinią apie mokslininko mirtį Lietuvoje ir surasti jo gimines. Toks kreipimasis buvo paskelbtas istorijos temomis rašomame tinklaraštyje http://forum.istorija.net. Žmogus, pasivadinęs Dovmonto slapyvardžiu, rašė: „Padėkite surasti gimines ir praneškite apie K. Labanausko mirtį!“ Kreipimąsi pasirašė kolektyvo įpareigota Taimyro apygardos liaudies kūrybos centro direktoriaus pavaduotoja O. Dobžinskaja, viena iš K. Labanausko mokslinių bendradarbių. Vargu ar tas įrašas pasiekė adresatus… Todėl ir vienas šio straipsnio tikslų yra pranešti, kad tolimojoje Šiaurėje daug metų prasmingai darbavosi mums vis dar neatrastas lietuvių mokslininkas, kurio darbai pripažįstami kaip svarbus indėlis į etnografijos ir lingvistikos mokslo sritis, į encų, nencų, ngasanų ir dolganų tyrinėjimus.
Šiuo metu K. Labanausko knygos ir rinkiniai yra tapę bibliografine retenybe. Taip atsitiko dėl mažų tiražų (nuo 100 iki 500 egzempliorių), taip pat ir dėl to, kad didžioji leidinių dalis buvo platinama mokyklose ir Taimyro kultūros įstaigose ir tik nedaug knygų patekdavo į knygynus (be to, jų nusipirkti buvo galima tik Dudinkoje).
Mokslininko archyvas šiuo metu saugomas Taimyro liaudies kūrybos namuose ir Taimyro kraštotyros muziejuje Dudinkoje. Taimyro liaudies kūrybos namuose taip pat sukaupti jo straipsnių ir knygų rankraščiai, piešiniai, fotografijos, žemėlapiai, mokslininko laiškai. Asmeninių daiktų kolekcija, kai kurie rankraščiai ir dokumentai saugomi Taimyro kraštotyros muziejuje.
