Nuogybių problema mene

ADOMAS JAKŠTAS

1925 m. Kaune Meno mokyklos mokiniai demonstravo savo kūrinius. Parodoje apsilankė kritikas Adomas Jakštas. Netrukus „Ryte“ pasirodė jo straipsnis „Apie nuogybes mene“. Straipsnis sukėlė garsią diskusiją to meto spaudoje. J. Vienožinskis „Lietuvos žiniose“, P. Rimša „Lietuvoje“, Dilgė „Lietuvos žiniose“, H. K. I. „Lietuvyje“ publikavo straipsnius ir polemizavo, ginčijosi, argumentavo, kritikavo, diskutavo. Nuogybių mene klausimas ano meto periodikoje tęsėsi nuo 1925 iki 1931 m. A. Jakštas 1931 m. surinko įvairius savo straipsnius ir išleido knygą „Meno kūrybos problemos“. Kaip A. Jakšto svarstymai ir komentarai atrodo šiandienos kontekste?

1925 m. pavasarį buvo surengta Kaune Meno Mokyklos mokinių darbų paroda. Ji pasižymėjo tuo, kad joje pirmą kartą buvo parodyta publikai nuogybės. Tai davė man progos iškelti spaudoje meno nuogybių klausimą.

Nuogybėmis vadinama nuogų žmonių, o ypač moterų atvaizdai bei paveikslai. Mūsų Meno Mokykla tas nuogybes, matyt, laiko nepaprasta meno pažiba. Dėl to šių nuogybių buvo išstatyta parodoje žymus skaičius. Nuogų vyrų teparodyta tik v i e n a s, o nuogų moterų –  ap i e   d e š i m t į, o gal net ir daugiau. Nuoga moteris figūruoja čia įvairiausiose pozose ir stovinti, ir sėdinti, ir gulinti, ir iš užpakalio, ir iš pryšakio. Tame gi piešime neprisileista jokio idealizavimo, jokio miglotumo, anaiptol, – stengtasi nuogos moters kūnas atvaizduoti su fotografišku realizmu lig paskutinio jos gimdymo organų plaukelio…

Kai 1924 m. S. Šemerys buvo paskelbęs savo šlykštų „himną mergaitei“ su aiškiomis iliuzijomis į jos lyties organus, tai visi vienu balsu yra pavadinę tą eilėraštpalaikį – pornografija. Nūn tie moteriškos lyties organai mūsų M. Mokykloje atvaizduoti beveik visose e n f a c e pieštose nuogybėse. Kas gi čia yra, jei ne dešimteriopai padidinta pornografija? Nes žodžiais niekuomet tiek nesuterši svetimos vaizduotės, kiek realistišku teptuku. Šlykštu tai minėti,  bet dar šlykščiau daros, sužinojus visą tų nuogybių gaminimo procesą.

Mat, nuogybės, kaip ir kitko, iš piršto neišlauši: jai reikia turėti tam tikras modelis. Jei menininkams, nuogybių šalininkams, terūpėtų vien teoretiškas moters kūno pažinimas, tai jie galėtų nuogybių modeliais imtis mirusių moterų ir mergaičių lavonus. Lavone juk per porą dienų nuo mirties visos gyvojo kūno formos lieka nepakitėjusios. Tų moteriškų lavonų pigiai būtų galima gauti Kauno ligoninėse. Lavonai dar ir tuo geri, kad jie nereikalingi poilsio; juos gali piešti ištisą dieną, o taip pat jų net ir norėdamas niekuo nepapiktinsi… Bet mūsų menininkai lavonus palieka studentams medikams, patys gi su numirėliais nenori turėti nieko bendra. Jiems, girdi, būtinai reikią gyvų modelių.

Jei taip, tai tų gyvų modelių jie turėtų ieškoti pirmiausia savo seserų, žmonų bei dukterų tarpe. Nes jei tiki meną nieku gyvu negalint apsieiti be nuogybių ir moters apsinuoginimą vyrų akyse nelaiko priešingu etikai, tai, rodos, galėtų lengvai prikalbėti sau artimas moteris, kad jos kurį laiką patarnautų mokiniams gyvais, nuogais modeliais. Ar mūsų menininkai yra darę panašių pasiūlymų savo žmonoms, dukterims bei seserims, nežinau. Ar bent viena iš tų jiems artimų moterų buvo sutikus b ū t i  n u o g u  m o d e l i u? Kiek teko girdėt, nė viena. Dėl ko? Gi dėl to, kad d o r a i   m o t e r i a i įgimta d r o v a  to  n e l e i d ž i a.

Bet ne vien moteriškei šlykštu figūruoti nuogai; šlykštu ir doram vaikinui ji piešti. Būdamas doras, jis turi instinktyvų moters gerbimą. Tuo tarpu ko gi jį mokina M. Mokykla? Gi atviriausio moters negerbimo. Ji rodo savo mokiniams moterį-patelę, moterį-gyvulį, moterį nuvainikuotą, išvilktą, ne tik iš rūbų, bet ir iš visų jos dvasias pajėgų, su vienu tik gyvulišku kūnu vyrų gyvuliškiems instinktams kurstyti. Tai yra moralis moters išžaginimas, jos vertybės pamynimas po kojų ir drauge pačių vyrų, jos nuogumą bepiešiančių, tvirkinimas. Jei tai daro mokiniai savo mokytojų v e r č i a m i, jie dar galima pateisinti; bet kas tas nuogybes pamėgsta ir c o n  a m o r e  jas piešia, tas jau tuomi pat nustoja garbingo menininko vardo ir virsta paniekos vertu pornografu. Tai yra nekintamas dailės dėsnis: nuogybės užmuša menininką, nes jos yra meno sifilis.

Kuo gi gali pasiteisinti mūsų M. Mokyklos vedėjai, diegdami tą meno sifilį savo mokinių sielosna? Paprasta jų giesmelė yra ši: „Žmogaus kūnas, o ypač moters, yra dailiausis gamtos padaras. Taigi, kas jo piešti nemoka, negali būti tikras menininkas…“ Šitoks pasakymas yra grynas sofizmas. Pirmiausia nieks dar nėra griežtai įrodęs, kad žmogaus kūnas būtų pats gražiausis Dievo padaras. Tikyba, pav., mokina, kad už žmogaus kūną daug gražesnė yra jo dvasia, jei tik ji nesuteršta nuodėmėmis, o už žmogaus dvasią yr kur kas gražesnės angelų dvasios. Bet ir pripažinus žmogaus kūną gražiausiu Dievo padaru, lieka neišspręstas klausimas: kuriam amžiuje tas kūnas yra pats gražiausis? Jei manęs kas apie tai paklaustų, aš atsakyčiau nedvejodamas, kad 4–7 metų vaiko, nes ne be reikalo vaikai vadinami angelais: savo linksmumu, nekaltumu jie yra gyvi laimingų angelų atvaizdai. Tuo tarpu mūsų M. Mokykla kol kas nėr davus nė vieno vaiko paveikslo.

Bet jei ir pripažintumėm moters kūną gražiausiu padaru, iš to dar nieku gyvu negalėtumėm išvesti teigimo, kad tas gražumas lygiai apsireiškia visuose jos kūno nariuose ir kad visi jie be išimties pieštini. Išėję iš Dievo rankų pirmieji žmonės, be abejo, buvo gražūs, bet nupuolę, jie nesigėrėjo tąja dailiąja kūno nuogybe, tik ieškojo platesnių lapų savo gėdai pridengti

Tą pat matom ir puošiančioje mūsų M. Mokyklos koridorių senos stovylos kopijoje, kur nuoga moteriškė instinktyviai ištiesta ranka pridengia savo gėdą. Išreikštas toj stovyloj įgimtas vidujinis gėdos jausmas aiškiai liudija, kad ne visi kūno nariai skiriami žiūrėti bei piešti, ir tuomi pat griežtai smerkia mūsų M. Mokyklos taip mėgiamąją absoliučią nuogybę.

Kad nuogybių pradžios reikia ieškoti pagoniškoje Graikijoje, tai visi žino. Bet retas tėr girdėjęs, kad net ir ten jų visai nėr buvę, kol Graikija buvo dora ir galinga. Nuogybės teatsirado tik tuomet, kai graikų tauta ėmė politiškai žemyn smukti. Ir štai keisčiausias stebuklas: nuogybė, pūvančios Graikijos padaras, užvaldo ne tik Cezarių, bet ir popiežių, Romą, įsiskverbia į visas meno akademijas su visais savo šlykščiausiais nuogybių gaminimo metodais… Iš Peterburgo ir Krokuvos jos pasiekia net mūsų Kauną. Jos virto neliestina meno dogma ar, tikriau tarus, bjauriausiu pagonišku prietaru. Nes menas padaroma čia stabmeldišku dievekliu, kuriam, kaip antram Molochui, atnašaujama moterų garbė ir gėdingumas. Ponai menininkai, to dieveklio šventikai, gina jį išsijuosę; mat, jiems malonu laikyt save stovinčiais anapus doros, etikos ir elementarinio padorumo „uebermenschais“. Nuogybė, „n u“ jiems šventenybė. Tuo tarpu ji ne tik yra priešinga krikščioniškajam padorumo supratimui, bet neturi pateisinimo net ir pačiam mene. Nes meno mokinamasi juk gyvenimui ir jo reikalams. Tepasako gi mūsų M. Mokyklos vedėjai, kur jų mokiniai galės pritaikinti savo iš mokyklos išsineštąjį mokėjimą nuogas moteris piešti? Juk nei viena dora moteriškė nesiduos portretuojama nuoga. Kieno tad salonus mano jie puošti savo nuogybėmis? Nebent paleistuvystės namų. Bet mūsų moterys rengias ir šiuos namus panaikinti. Be to, nei vienoje mūsų meno parodoje nuogybių iki šiol ačiū Dievui neteko matyti. Vadinas, nuogybėms mūsų M. Mokykla išleidžia daug pinigų, ištvirkina ne vieną moterį bei mergaitę, o gyvenime iš to viso neišeina nė šnypšt. Kokiem tad galam reikalinga ta nuogybių piešimo technika? Kiek žinau, visi mūsų žymiausieji menininkai per visą savo gyvenimą nėr nupiešę nė vienos nuogybės. O jei jau Čiurlioniai, Varnai, Žmuidzinavičiai apsieina be nuogybių, kuriam kipšui reikalingos tos nuogybės mūsų M. Mokyklos mokiniams? Atsakymo į tai nėra ir negali būti. Daroma visa ta šlykštynė vien savo amžių atgyvenusios rutinos dėlei; mat taip daryta Peterburge, Krokuvoj, Paryžiuj, na, tai reikia taip daryti ir Kaune… Rūgojama šiandien dėl Bažnyčios dogmų, dėl senų prietarų. Bet ar bėra didesnių dogmatistų, kaip mūsų menininkai, ir ar besilaiko kas taip aklai pasenusių prietarų, kaip jie? Nuogybės – tai jų c r e d o. Nepripažinti jų niekam neateina į galvą. Net ir toks V. Bičiūnas, žinomas krikščionis demokratas, rašydamas apie mūsų M. Mokyklos parodoj išstatytas nuogybes, tepažymėjo tik tiek, kad jų karnacija netobula, o apie tai, kad tos nuogybės šlykščios, tiesiog pornografiškos, jis nepratarė nė žodelio. Dėl ko? Gi dėl to, kad nuogybės, matyt, ir jam yra neliestina meno dogma, šventas menininkiško tikėjimo „artikulas“… O, rodos, būtų jau metas suprasti jo visas tuštumas ir šlykštumas, bent tiems, kurie save krikščionimis laiko.

Visur peikiama atsilikėliai, atžagareiviai. Tuo tarpu aš nežinau didesnių atsilikėlių už menininkus: nuo pustrečio tūkstančio metų jie vis dar tebesiterlioja vien su nuogu kūnu, o dvasios atvaizduoti kūne nei nebando, nors senai jau būtų metas tai kurti pradėti. Jie vis dar negali atsikratyti prieškarinėmis meno tradicijomis ir nepaliauja laikęsi senų metodų. Tuo tarpu Didysis Karas ir jo atneštos socialės gyvenimo permainos turės pakeisti ir prieškarines meno tradicijas. Juoba kad jos buvo paremtos kapitalistišku išnaudojimu neturtingų moterų ir mergaičių. Dabar kiekvienam išnaudojimui skelbiama kova. Jei mūsų menininkai neverčia savo žmonų ir seserų figūruoti nuogais modeliais, tai jie neturi teisės išnaudoti tam, moterį žeminančiam, tikslui kitų mūsų moterų. J ų  k i e k v i e n a  y r a  j u k   k a m   n o r s   s e- s u o  a r  ž m o n a.

[...]

Kas aukščiau pasakyta apie moteriškas nuogybes, pilnai tinka ir vyriškoms nuogybėms. Net ir graikai, kad ir kaldavo nuogas vyrų stovylas, bet patys nuogi nevaikščiodavo. To nėra ir pas mus, taigi ir nėra reikalo nuogų vyriškų stovylų. Aš įmanau, kad ir patys menininkai nelabai tepasidžiaugtų, jeigu jų mokiniai pastatytų ilgainiui ant jų kapo nuogą jų atvaizdą. Nuogybių įsigalėjimas įvyksta vien tautų puolimo bei išsigimimo laikais. Kas rioglino nuogą kekšę ant altoriaus Paryžiaus katedroje? Gi kuopa degeneratų kraugerių jakobinų. Kas rengia Maskvoj draugiją vardu „Doloi styd“? Gi ištvirkusios bolševikų mergos. Šios pastarosios, lįsdamos nuogos žmonių pilnuosna vagonuosna, įrodinėjo faktiškai, kad jos neturi jokios iš tikrųjų gėdos. Kas jas privedė prie to? Gi dalyvavimas nuogose bolševikų orgijose. Moteriškė irgi logiška. Jei jai teks sykį pasirodyti nuogai orgijoj ar menininko studijoj, ji prieis išvadą, kad ji turi teisės ir gatvėj nuoga vaikščioti. M. Mokykla, platindama nuogybes savo rūmuose, tuomi pat tiesia kelią ir nuogų moterų pasirodymui gatvėse. Ar M. Mokykla to nori?

Nesenai garsusis prancūzų publicistas Paul Gaultier’as yra išleidęs knygą apie Prancūzijos ateitį. Joj jis praveda mintį, kad „be sveikos moralės nėra ir negali būti socialės pažangos“: o moralė, jo išmanymu, yra „neįmanoma be religijos“. Ir tai tikriausia tiesa. Tuo tarpu pas mus religija leidžiama griauti, kam tik patinka, o moralė bei dorovė silpninama visokiais būdais, tame skaičiuje ir meno nuogybėmis. Šių pastarųjų vartojimą mene stengiamasi pateisinti tuo, kad be nuogybių, girdi, menininkas neišmoks piešti gyvo žmogaus kūno. Bet kas gi draudžia menininkams piešti vyrų ir moterų galvas, veidus, ausis, kaklus, rankas?!. Nejaugi to negana karnacijai vaizduot išmokti? Nejaugi žmogaus veidas nėra gyvo žmogaus kūnas?

[...]

Parinko Vidas Dusevičius