LAURYNAS KATKUS. Eilės

dar beveik kūdikį ištaršytais plaukais
erdviam kambary kur lipdiniai sietynai muzika

prisispaudė prie stiklo rodė man ženklus kažką šaukė

ir verkė – taip kad negalėjo likt abejonių
jog verkia iš visos esybės      visos nelaimės ir siaubo

stabtelėjau prie tvoros      gauruota ranka
pačiupo už plaukų      nutempė         kieme blizgėjo mašinos

išėjau juk tik pasivaikščioti pasigrožėti pavasariu smetoniška architektūra
neturiu vaikų         šlykštus drebulys

naktimis girdėdavau dejones siurbimą dantų griežimą
vaidendavosi ragai      kodėl         kodėl man

viena mašina tebestovėjo      užsirašiau numerius
skalijant vilkšuniui pasirodė tamsinti akiniai

o choras giedojo giesmę: nelygink pone
mane su piktaisiais o nepražudyk drauge su griešnaisiais

iš manęs juokėsi      baksteldavo į paragrafą    pasukiodavo pirštą
prie smilkinio     švysteldavo atgal popierius

pasivėdėjęs į koridoriaus galą  sušnibždėjo: „suprantu bet ir tu
suprask      neįsivaizduoji kieno tie numeriai“

choras giedojo: kurie liežuvyje savo tur’ saldumą širdy kartumą
kvartalo mokykloje             vargu

„ir ką apie mus pagalvotų? jauti kaip visi su-si-kom-pro-mi-tuo-tu-mėm?“
ėmė niršti

eidavau apsižvalgyti      mašina ten pat kitais numeriais
atgabenanti kas leidžia         pasijusti dieviškai

paranoja paranoja nuo pirmos akimirkos          negalėdavau nustoti
nustoti       kitą dieną grįždavau

paskui kažkas atsitiko:     gavau pranešimą (pasirašykit data)
kad esu įtariamas         galimai nusikalstamai

ar į nosį        gatvėj prie kapinių

išsikėliau gyventi      kitur      dabar dirbu klounu
prekybcentry linksminu turtingųjų vaikus kol tie tvarko savo

darbas reikalauja lankstumo       tačiau šiaip esu patenkintas
tikrai

choras jau senokai tyli